Edvardas Čiuldė. Dvasia ir kūnas

Neminėk Dievo vardo be reikalo, – skelbia vienas iš Dievo įsakymų.

Savo ruožtu Lietuvoje nėra labiau išdėvėto, paversto visiškais skutais, negrabaus vartojimo beveik nuprasminto žodžio nei titulinis užkeikimas „dvasia“. Taigi čia, kaip atrodo, prasmę būtų galima atstatyti tik užsitęsusia tylos pauze, tačiau lozungų padauginimo entuziastai be jokių kompleksų, nekalti kaip kūdikiai, trukdo susikaupti tyloje, vėl nerimastingai triukšmaudami, mojuodami popieriniais „dvasios“ kalavijais, tiražuodami ideokratinius užkeikimus. Iš tiesų, kai girdžiu padažnėjusį žodžio „dvasia“ vartojimą, kyla įspūdis, kad nuosmukio dvasia vėl pučia muilo burbulus, gundydama mus įsivaizdavimu, kad ore išdygusi pilis gali tapti gelžbetoniniu skafandru, žiedu apjuosiančiu Lietuvą.

F. Nietzsche yra pastebėjęs, kad, siekdami išgelbėti moralę, privalėtume uždrausti žodžio „moralė“ vartojimą, nes niekas kitas negali taip greitai sunaikinti moralės turinio kaip lėkštas moralizavimas ir pamokslavimas. Tai, regis, dar labiau tinka nuvalkioto žodžio „dvasia“ pertekliniam vartojimui, ypač tada, kai tokiu būdu žmogus siekia pridengti savo vidinį neįgalumą.

Moralizavimas naikina moralinę pasaulio tvarką, kuri yra grindžiama valios autonomija ir laisvu žmogaus pasirinkimu (pagal I. Kantą, morališkai prasmingas yra tik toks žmogaus orumą kuriantis elgesys, kurį žmogus pasirenka laisvai, t. y. dėl paties poelgio savaiminio prasmingumo, o ne dėl išorinių sankcijų grėsmės, kaip matome, taip yra išryškinamas moralinės elgesio reglamentacijos per laisvę savitumas tarp kitų žmogaus elgesį reglamentuojančių normų), o nesuvaldytas kalbėjimas apie dvasingumą dažnai tą įtampą, kuri atsiranda iš žodžių trūkumo, kai kalbame apie sunkiai įvardinamus dalykus, paverčia bereikšmėmis žodžių putomis.

Moralizavimas yra kvailas pasirinkimas jau ta prasme, kad tik mulkis be refleksijos gali manyti, kad žongliravimas moralės užkeikimais ir kalbos apie dvasingumą padės aplinkiniams įpiršti mintį apie nesugebančio taupyti žodžių tokio žmogaus ypatingą dorumą ir dvasios turtus. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, mūsų gyvenimo patirtis sako, kad būtent didžiausi pašlemėkai dažniausiai mėgsta dangstytis moralės ir dvasingumo užkalbėjimais, tapdami neprašytais pamokslininkais.

Toks pamokslavimas be visa ko kito išduoda dar ir klaikų skonio trūkumą.

Kita vertus, čia privalau perspėti, kad, nepaisant to, kad įsivėliau į diskusiją dėl „dvasingumo“ pirmiausiai su Mariumi Kundrotu, būtent jam, įdomiam polemistui, tokie negatyvūs vertinimai, kaip atrodo, visiškai netinka arba tinka tik atvirkščiai proporcingu būdu.

Žinoma, kaip jau užsiminiau praeitą kartą, kitas atvejis, kai dvasininko statusas ir pamokslavimo misija yra įteisinti instituciškai, juolab jeigu čia dar yra apeliuojama į dangišką autoritetą, todėl, kaip atrodo, ne tik tikinčiojo, bet ir netikinčio žmogaus niekados nepažemins kunigo pamokslas, net ir pasakytas su šventu įkarščiu pliekiant nuodėmingąsias sielas. Tačiau ar jums iš tiesų nesuskausta paslėpsnių, kai gražaus elgesio į kairę ir dešinę pradeda mokyti apgailėtini konjunktūros entuziastai neužaugos, toli gražu nepanašios į šventuosius žmogystos: jų pamokymai, kaip atrodo, primena ne tiek Šv. Dvasios ištaras, kiek kiemo valkatų balandžių begėdišką įprotį dergti žmonėms ant galvų.

Kita vertus, prisiimtas įsipareigojimas neminėti Dievo vardo be reikalo, neužginčija iš principo galimybės pasiaiškinti žodžio „dvasia“ reikšmę, juolab kai yra poreikis apvalyti sąmonę nuo nuodėvų.

Įdomu tai, kad garsusis katalikų filosofas J. Pieperis pradeda dvasios sąvokos apibrėžimą iš labai toli, taigi, nuo augalo ir gyvūno, skelbdamas, kad dvasia yra naujas, lyginant su augalo ir gyvūno pasauliais, santykio būdas kaip tik žmogui duota galimybė užmegzti santykį su esančių daiktų visetu.

Žinia, augalo ir gyvūno „pasaulių“ net ir negalima pavadinti pasauliais, nes augalo sugebėjimas įsiurbti maisto medžiagas su vandeniu iš dirvožemio yra priklausymo terpei liudijimas, daug plastiškesnis gyvūno buvimo būdas yra užvertas jo aplinkos dominavime ir tik žmogus gali atsiverti begalybei iki galo. Tai ir yra dvasia, veikiau kaip galimybė nei pilnutinė aktualizacija.

Žinia, gyvūnas pagal savo instinktų programą yra užrakintas gamtoje, tačiau ir žmogus dažniausiai gyvena užsirakinęs savo rūpesčių latakuose, darbinėje aplinkoje ar kultūros įpročiuose, tik retomis akimirkomis realizuodamas galimybę stoti prieš visa tai, kas yra, kaip vienas prieš vieną, išeiti į akistatos kelią su būtimi. Čia ir užgimsta žmogaus dvasia kaip baigtinės būtybės atvirumas begalybei.

Kitas dalykas, kad žodžiu „dvasia“ kartais yra įvardijama būtent kodų sistema, leidžianti žmogui aklinai užsirakinti nykiausių kultūros nuodėvų spintoje.

Tačiau galbūt apie dvasią būtina kalbėti net ir tada, kai toks kalbėjimas yra tik seniai pasakytų dalykų nuobodus kartojimas vien dėl to, kad neužmirštume, jog jau pradedame pamiršti, kad kūnas nėra galutinis tikrovės taškas, taigi, kai toks kalbėjimas apie dvasingumą palaiko kalbėjimo apie žmogaus neužbaigtumo kūne dvasią.

Esame girdėję ir apie tai, kad vartotojiška visuomenė apskritai sureikšmina kūną taip, kad neva čia yra siūlomas net išganymas per kūno tobulinimą ir puoselėjimą.

Nedidelė paslaptis, kad kūnas ultramodernioje vartotojų visuomenėje žmogui tampa jo respektabilumo ženklu, ne mažiau reikšmingu nei madingų firmų dėvimi drabužiai ar prabangaus automobilio markė, todėl anas rūpinasi savo kūnu visomis išgalėmis, užsukdamas vartojimo industrijos, skirtos kūno priežiūrai ir tobulinimui, smagračius. Tačiau toks kūno sureikšminimas leidžia, pasakyčiau taip, sugrįžti į savo transcendentalinį „aš“ pro užpakalines duris. Vartotojiškos visuomenės žmogaus išaugęs rūpestis savo kūnu veda į kraštutinį kūno suobjektinimą, kai vienas ir tas pats žmogus tarsi suskyla į kūną kaip didžiausio rūpesčio ir aprūpinimo objektą ir savo kūnu besirūpinantį subjektą. Kūnas čia jau pradedamas suprasti kaip kažkoks neadekvatus padaras, tarkime, kaip debilas, kuriuo reikia pastoviai rūpintis, prižiūrėti, kad nepasimestų tarp kitų kūnų minioje, jį privalu vesti pasivaikščioti kaip šunį, išleisti pas mergas ir t. t. Todėl maniakiškai besirūpinantis savo kūnu modernybės eono žmogus drauge yra susvetimėjęs savo kūnui nepalyginamai aukštesniu laipsniu nei ankstesnių laikų gyventojai. Tai rodo ir neguodžianti savižudybių statistika. Panardintas į vartojimo stichiją kūnas, net jeigu į jį buvo investuotos kažkokios lėšos, gali greitai atsibosti, yra, taip sakant, atsibodabilus daiktas. Kaip žinome, anksčiau ar vėliau atsibosta net ir prabangūs žaislai, o prabangūs gal net greičiau nei nieko nekainuojantis šilto vėjelio žaidimas medžio lapuose vasaros pavakarėje temstant arba, tarkime, staiga susidrumsčiusio ežero bangos žaismė, atsimušanti į krantą.

Apskritai vartotojų visuomenės žmogus būtų linkęs, jeigu tik būtų galima, keisti nuosavus kūnus kaip pirštines.

O krikščionybė į kūną vis dėlto žiūrėjo ir žiūri daug rimčiau nei esame skatinami manyti mūsų laiko madų. Kaip užsiminiau dar praeitą kartą, Šv. Tertulijonas, vienas iš Bažnyčios tėvų, skelbia, kad net Dievo vienas iš „kūnų“ yra kūnas. Kita vertus, apie tokį patį mirtiną rimtumą požiūryje į kūną čia byloja askezės technikų ištobulinimas ir niekados neužsibaigiantis pasaulyje bėgimas nuo nuodėmės, kuris dažniausiai turi kūnišką pavidalą, nors čia taip pat gerai suprantama, kad dvasinėmis pavadintos nuodėmės yra nepalyginti pavojingesnės nei kūniškosios. Jeigu šią mintį leistumėte perfrazuoti savais žodžiais, pasakyčiau taip: velnias yra pavojingesnis net už moterį…

Net radikalusis spiritualistas Platonas, kuris kūną laikė sielos kalėjimu, nebuvo toks atsainus kūno atžvilgiu kaip linkstama manyti, nes, kad ir kaip žiūrėtume, kalėjimas kartais gali padėti atpažinti laisvės privalomumus.