Jei Venesuela atsikrato Maduro režimo ir grįžta į pasaulinę naftos rinką pilnu pajėgumu, pirmiausia tai smogia Lotynų Amerikos marksistų politiniams tinklams, kurių gyvybingumas dešimtmečius rėmėsi ne vidaus ekonomika, o išoriniais finansiniais šaltiniais.
Venesuela buvo vienas svarbiausių tokių šaltinių – tiek tiesiogiai, tiek per tarpininkus. Venesuelos vaidmuo Lotynų Amerikos marksistinių režimų sistemoje niekada nebuvo vien ideologinis. Tai buvo pinigų, energetikos išteklių ir lojalumo sistema, veikusi beveik du dešimtmečius.
H. Chávezo laikais, o vėliau ir N. Maduro valdymo metu, Venesuela tapo regioniniu finansiniu mazgu, per kurį buvo palaikomi, subsidijuojami ir tiesiogiai maitinami marksistiniai režimai visame žemyne. Pagrindinis instrumentas, žinoma, buvo nafta. 2005 metais startavusi programa „Petrocaribe“ apėmė keliolika Karibų ir Centrinės Amerikos valstybių, kurioms Venesuela tiekė naftą itin lengvatinėmis sąlygomis: iki 50 procentų mokėjimų buvo leidžiama atidėti 25 metams. Faktiškai tai buvo subsidija, nes realios grąžos į Venesuelos biudžetą nebuvo. Vien 2005–2015 metais per „Petrocaribe“ mechanizmą buvo suteikta daugiau nei 50 mlrd. JAV dolerių vertės ekonominė parama režimo sąjungininkams – marksistinėms vyriausybėms Kuboje, Nikaragvoje, Bolivijoje, Dominikoje, Haityje.
Kuba buvo ypatingas atvejis: mainais už naftą Venesuela gaudavo „paslaugas“ – gydytojus, saugumo ir karinius patarėjus, žvalgybos specialistus, kurie faktiškai tapo režimo stabilumo garantu. Tai buvo politinis sandoris, leidęs Kubos režimui išgyventi po Sovietų Sąjungos žlugimo. Venesuelos valstybinė naftos bendrovė buvo naudojama kaip politinis bankomatas, finansuojantis „draugiškus“ projektus, fondus ir kampanijas Lotynų Amerikoje.
Jei Maduro režimas galutinai žlunga ir Venesuela grįžta į normalią naftos eksporto rinką, tai atsitiktų keletas dalykų, ypač nemalonių Rusijai.
Pirmiausia – naftos kainos. Rusijos biudžetas struktūriškai priklausomas nuo iškastinio kuro eksporto, o net ir konservatyviais skaičiavimais, kiekvieni 10 JAV dolerių kritimo už barelį Rusijai reiškia dešimtis milijardų dolerių negautų pajamų per metus. Jei Venesuela sugrįžtų bent iki 2 mln. barelių per dieną lygio, pasaulinė rinka gautų papildomą pasiūlą, kuri darytų nuolatinį spaudimą kainoms, ypač sunkios naftos segmente, kuriame Rusija konkuruoja per savo „Urals“ naftą. Žemos naftos kainos yra geriausias vaistas nuo Rusijos imperinių ambicijų.
Antra, Rusija Venesueloje nėra tik stebėtoja. „Rosneft“ iki sankcijų buvo investavusi apie 9 mlrd. JAV dolerių į Venesuelos naftos projektus, suteikusi išankstinius kreditus už būsimą naftos tiekimą. Šie pinigai faktiškai buvo politinė investicija į režimo išlikimą. Maduro žlugimas reikštų, kad didelė šių investicijų dalis būtų arba nurašyta, arba peržiūrėta naujos valdžios, kuri orientuotųsi į JAV ir Vakarų rinkas.
Trečia, Venesuela buvo Rusijos geopolitinis placdarmas Vakarų pusrutulyje. Kariniai vizitai, bombonešių skrydžiai, ginklų kontraktai ir demonstratyvus buvimas buvo pigus būdas Maskvai rodyti, kad ji gali „žaisti“ Amerikos kieme. Šio placdarmo praradimas reikštų ne tik prestižo, bet ir realios įtakos netektį. Be Venesuelos Rusijai Lotynų Amerikoje lieka tik fragmentiški ryšiai su žlungančiu ir bejėgiu Kubos režimu.
Ketvirta, Venesuelos sugrįžimas į naftos rinką naikina Rusijos naratyvą apie „energetinį suverenitetą“. Kai pasaulinė pasiūla didėja, o kainos spaudžiamos žemyn, Maskvos gebėjimas naudoti energiją kaip politinį ginklą silpnėja. Tai ypač aktualu karo Ukrainoje metu, kai Rusija vis labiau remiasi nuolaidomis ir šešėlinėmis prekybos schemomis Azijoje. Papildoma konkurencija iš Venesuelos reiškia dar didesnes nuolaidas ir dar mažesnę grąžą Rusijai.
Galiausiai, žlugus Maduro režimui, griūva ir simbolinis Rusijos bei Lotynų Amerikos kairiųjų aljansas, kuriame Maskva vaizduojama kaip alternatyva „imperialistinei“ Vakarų tvarkai. Venesuela buvo vienas ryškiausių šio naratyvo pavyzdžių – „socialistinė valstybė“, turinti milžiniškus išteklius ir tariamai atsilaikanti prieš „imperialistinius“ Vakarus. Jos transformacija į daugiau ar mažiau demokratinę valstybę ir normalų energijos išteklių tiekėją sugriautų šią iliuziją ne teorijoje, o praktikoje.
Būtent todėl Venesuelos klausimas yra toks jautrus Rusijai: jis paliečia kainas, investicijas, geopolitinę projekciją ir ideologinį naratyvą vienu metu. Šiame kontekste Venesuela tampa svertu, kuris gali pakoreguoti jėgų pusiausvyrą tiek Lotynų Amerikoje, tiek pasaulinėje energetikos ir galios architektūroje.
Nuotraukose: Rusijos ir Venesuelos kariškių bendros pratybos, Rusijos ir Venesuelos gynybos ministrų susitarimas dėl karinio bendradarbiavimo
Sutkus savo „Venesuela be Maduro – vienu Putino ramsčiu mažiau” pasakoja, kaip atrodo Putino ramstis” Venesuela. Cituoju ką „išdirbinėjo” pagal Sutkų „vyžota” Venesuela:
” H. Chávezo laikais, o vėliau ir N. Maduro valdymo metu, Venesuela tapo regioniniu finansiniu mazgu, per kurį buvo palaikomi, subsidijuojami ir tiesiogiai maitinami marksistiniai režimai visame žemyne…
Vien 2005–2015 metais per „Petrocaribe“ mechanizmą buvo suteikta daugiau nei 50 mlrd. JAV dolerių vertės ekonominė parama režimo sąjungininkams – marksistinėms vyriausybėms Kuboje, Nikaragvoje, Bolivijoje, Dominikoje, Haityje…
Rusija Venesueloje nėra tik stebėtoja. „Rosneft“ iki sankcijų buvo investavusi apie 9 mlrd. JAV dolerių į Venesuelos naftos projektus, suteikusi išankstinius kreditus už būsimą naftos tiekimą. Šie pinigai faktiškai buvo politinė investicija į režimo išlikimą…”…
Ryškindamas „Rusijos ramstį” Venesuelą, Sutkus „išradingai” nutyli, kad Venesuelos „sunkią” naftą pasaulyje gali perdirbti gal tik trys naftos perdirbimo gamyklos, kurios visos priklauso JAV, taip pat Venesuelos naftai perdirbti yra pastatytos įmonės Kinijoje.. Didžiausia „Rusijos ramsčio” Venesuelos naftos pirkėja, jau nemažai metų, yra Kinija, Kinijos perkamos naftos balanse Venesuelos nafta sudaro gal keliolika %. Kinija į Venesuelos naftos gavybą ir su ja susijusią Venesuelos infrastruktūrą yra investavusi 60 milijardų JAV dolerių.. Kaip ir Kinija, turėjusi 1,3 trilijono JAV valstybės „vertybinių” popierių (šiandiena gal dar laiko 800 milirdų JAV popiergalių), yra viena iš didžiausių JAV ekonomikos „ramsčių”.. Šalys perkančios Venesuelos naftą turi ją „skiesti” lengvesne rusiška ar kitokia nafta, tik šiuo atveju jų naftos perdirbimo įmonės „įkanda” Venesuelos naftą..
Dar daugiau nei įdomus Venesuelos naftos „rusiško ramsčio” niuansas yra, kad JAV dar 1971 metais „atrišus” nuo aukso ir nuvertinus, kad jį pasaulyje kitos šalys imtų gal 1973 metais JAV tuometinis valstybės sekretorius sugalvojo variantą kaip padaryti dolerį „valiuta”. Jis įkalbino didžiausią naftos pardavėją Saudo Arabiją sudaryti dešimčiai metų su JAV sutartį, kad ji savo naftą visiems pardavinės tik už dolerius.., o JAV Saudo Arabijos monarchijai garantuos saugumo „stogą”… Saudo Arabijos „ramsčio” dėka JAV „pagimdė naftos” dolerį, kurio, bėgant laikui, visi užsimanė.. Pasibaigus šios sutarties galiojimo laikui, Saudo Arabija ne vieną dešimtmetį ją automatiškai pratęsdavo.. Paskutiniu laiku, po Rusijos 350 milijardų „užmarinavimo”, Saudo Arabija savo naftą Kinijai pradėjo pardavinėti ne už JAV $, o už Kinijos juanius, ir sutarties su JAV automatiškai nepratęsė… Taip kad 38 trilijonus $ prasiskolinusiai JAV (ir tai JAV skolinimosi dar nėra linksma pabaiga) tenka ieškoti vietoje buvusio Saudo Arabijos naftos „ramsčio” , kokio nors kito „ramsčio”.. JAV viltis yra Venesuelos sunkiai perdirbamos naftos „ramstis”.. Iš Kinijos „klestinti ir turtinga” JAV su savo super puper, gal tris kartus bankrutavusiu savo bizniuose, biznesmenu Trampu bando padaryti savo „ramsčiu” Venesuelą. Trumpas pasakoja, kad JAV „paramstymui”, kad prieš Kiniją, Rusiją pirma laiko „nenulinktų”, taip pat JAV reikia iš Danijos paimti Grenlandiją, iš Panamos- Panamos kanalą.., Kubą su jos nendrių cukrumi viskio gamybai, Meksiką.., siūlė Kanadai tapti JAV valstija….
Taip kad kas yra kieno ramstis ir kam ramsčiai yra labiausia reikalingi, akivaizdžiai demonstruoja šiandienos valstybių valstybinės ekonomikos, jų skolos.. kaip ir veiksmai -„griebkis šiaudo”, gal išplauksi.. be pasaulinio karo, kuriame sudalyvavai tik su nugalėtoju dalindamasis pergalės „vaisiais”…