I
Tuoj po šv. Kalėdų, Naujųjų metų išvakarėse Marius Kundrotas paskelbė straipsnį, kuriame apie dvasingumą kalba taip įkvėptai ir suinteresuotai, kad niekam nekyla abejonių, jog pats autorius yra nepaprastai dvasingas žmogus.
Kas be ko, žmonės yra linkę daug ką nutylėti apie savo proto trūkumus ar blogus polinkius, tačiau ne taip stropiai saugo nuo visuomenės žingeidumo savo dvasios turtus arba bent jau leidžia mums lengvai nutuokti, kad tokiais ištekliais su kaupu disponuoja.
Dvasia apsunkęs žmogus yra tarsi nėščia moteris – iš tolo matosi, o jeigu nesimato, reikia leisti tokiam pakalbėti, tarti žodį – tada dvasingieji kalbės apie dvasią, o nedvasingieji tylės kaip neturintys ką pasakyti.
Nepaisant to, vis dėlto negaliu be išlygų sutikti bent su viena straipsnio išvada, kad neva impotentai ir yra Dievo ar likimo palaiminti žmonės, jog galiausiai lytinė negalia yra ne tiek trūkumas, kiek privalumas.
Kita vertus, truputėlį neramina dar ir tai, kad raginimai būti dvasingiems čia persipina su neslepiama panieka neva nedvasingiems, niekaip dar neišgirdusiems tokio raginimo, kai drauge leidžiama suprasti, jog dvasingųjų arba išrinktųjų yra tik baisi mažuma, beveik uždaras klubas, o savo ruožtu tų nedvasingųjų – gyvas velnias, iš visur tvinstanti, retus dvasingumo daigus užtrypianti padarų kaimenė.
Kas be ko, toks supriešinimas įgalina autorių labai dinamiškai apibrėžti Hierarchijos principą.
Tačiau dar labiau mane čia nugandina logiškai besiprašantis klausimas – kur galiausiai reikės paslėpti tuos nedvasinguosius, kad toliau nebepiktintų mūsų, dvasingųjų, akių, ar dėl tauraus dvasios neliečiamumo išsaugojimo tikslo vėl privalėsime steigti konclagerius arba kažką panašaus, a?
II
Vis dėlto, kaip atrodo, reikėtų pradėti nuo pasiaiškinimo – „kas ta dvasia kaip tokia yra“, su ta išlyga, jog, net pradėję diskutuoti šia tema, vis tik neliesime kulto tarnų, vadinamųjų dvasininkų statuso klausimo, nekalbėsime apie dvasios luomą, apie pašaukimą ir įžadus, nes patys kol kas nesame pašaukti tokius mįslingus dalykus suprasti, nesame įgalioti apie tai kalbėti. Tačiau net ir mums, diskutuojantiems dabar su dvasininkų luomui nepriklausančiais dvasios reikalų išmanytojais ir atidedantiems dvasios patikslinto apibrėžimo klausimą kitam kartui, akivaizdu, jog dvasingumas dvasingumui – nelygus, taigi gali būti net priešingi vienas kitam dvasingumo tipai kaip sugebėjimai savo betarpiškos aplinkos peržengimo būdu skirtingai atsiverti visumai, – ne tas pats dalykas yra meilės ir neapykantos dvasia, ne vienodai nutvilko vidinius ir išorinius pojūčius.
Kas dar negirdėjo, kad piktoji dvasia taip pat yra dvasia, besivaržanti dėl savo hierarchinės vietos pasaulio surėdyme. Taigi hierarchijos idėją savo išmatomomis dažnai patręšia būtent velniška puikybė, jeigu ne tiesiogiai velnio dvasia.
Neatsitiktinai garsusis teologas tokią piktąją dvasią vadina Dievo beždžione.
Kaip jau esame perspėti, piktoji dvasia kelia didžiulį pavojų net Dievo sutvarkytame pasaulyje, kai savo ruožtu ne visada nuodėmei atsparus kūnas krikščioniškoje teologijoje niekur nėra apibrėžiamas kaip nesunaikinama piktumo sėkla.
Kiekvienais metais artėjant Šventoms Kalėdoms, iš toli atidunda ta pati, jau pradedanti įkyrėti litanija apie žmonių pasidavimą vartotojiškiems impulsams ir nutolimą nuo dvasinių vertybių, kai net didžiausios metų šventės prasmė yra išbarstoma apsipirkimo ritualuose, pasimeta šventiniame mugės šurmulyje. Tarsi ir teisingi žodžiai, nieko nepasakysi. Vis dėlto, kodėl šie teisingi žodžiai jau kelia alergiją? Žinia, dažnai kartojamos tiesos pamažu išsidėvi, atpinga.
Kita vertus, šv. Kalėdos bent man visados asocijuojasi su labai gyvai apčiuopiamais kūniškais pojūčiais, kai iš tolo kartais pradedu įsivaizduoti, kad jau užuodžiu, virpindamas šnerves, kalėdinės šventės priartėjimą, gerai girdžiu sniego šiugždėjimą, kai kažkas nueina pro šalį, oda prisimena vaikystės laikų kalėdinį šaltuką, žnaibantį skruostus, akis užkliūva už garo kamuolių, iš virtuvės pro priemenę virstančių į lauką. Tarp vaikystės Kalėdų ir šiandieninio pasiruošimo Kalėdoms yra toks išdidėjęs atstumas kaip tarp įsikūnijimo laukimo ir tokio įsikūnijimo simbolinio pavadavimo. Todėl stipriausias Kalėdų jausmas visados yra kartėlis, jausmus paralyžiuojantis, kvapą užgniaužiantis kartėlis, verčiantis net karalius palikti savo šaltus rūmus ir ieškoti įsikūnijimo stebuklo gyvulėlių alsavimo sušildytame tvartelyje. Per didžiąsias šventes net asilo subliuvimas, jam apsisapnavus, nuskamba gražiau nei Bacho muziką. Vedamas tokio ilgesio kartais iš tolo, labai jau iš tolo tarsi ir pradedu nujausti garsiojo krikščionybės apologeto, lotyniškosios teologijos pradininko Tetulijono posakio, kad Dievas yra kūnas, dalinę prasmę, bet greitai pamirštu, kaip buvau pasiruošęs tą prasmę įvaizdinti.
Tačiau net ir kanoniniu krikščioniškuoju požiūriu, žmogus su kūnu yra tobulesnė būtybė nei būtų tik atskirta dvasia, todėl čia iš anksto skelbiama, kad Paskutiniojo Teismo (PK) dieną žmonės prisikels su kūnais, bus teisiamas Visas Žmogus (Visažmogis).
Neužmirškime ir Jėzaus Žodžių, kad palaiminti yra skurdžiai dvasioje.
III
O seksas, – klausia žmogus iš liaudies, – yra dvasinis ar kūniškas malonumas?
Neišsigąskite, jeigu ilgai gyvenant seksas iš kūniškojo malonumo palaipsniui tampa dvasiniu, kažkuo panašiu į iškilmingą ritualą, liudijantį gyvenimo tęstinumą. Remiantis Rene Descartes‘u, skelbusiu: mąstau, vadinasi esu, dabar pats laikas pripažinti ne mažiau fundamentalų faktą: jeigu po sunkių dienos darbų ir vakarienės į lovą dar norisi kažko pikantiško kaip deserto, galima pradėti įtarti, kad tebesi gyvas, nepaisant visų aplinkybių, – net jeigu ten gulėtum klaikiai suriestas radikulito po dermatomiozito, iš naujo patirdamas insultą po infarkto, net jeigu jau būtum viešai savo priešų džiaugsmui pakartas.
Gal bėgant laikui vadinamasis seksas iš tiesų dalinai praranda nuodėmės aitrumo prieskonį, bet mainais įgyja būties prakilnumą įteisinančios, neskubios meškerių išvyniojimo ir susivyniojimo ceremonijos statusą, žmonėms tempiant laiką kaip gumą. Žaismingumą čia neretai sėkmingai pakeičia ceremonialumas, kai dėmesys yra paskirstomas ne tik turiniui, bet ir formai, daugiau reikšmės teikiame detalėms, net tokioms kaip užstrigusio laike kūno išpakavimo procedūros subtilybės.
O visiškai sudvasnėjusių kama sutra vaizduoja žmones besidauginančius per žiedadulkes, apdulkinamus vėjo ir bičių skirtingomis pozomis.
IV
tarp šešėlio ir lango
mainosi stiklas matinis
siluetas kur kario be lanko
sudulkėjęs kelionėj bet matomas
tarp šešėlio ir lango
vaizdiniai mūsų mainosi nykūs
kol vijoklinės vakaro rankos
kerta galvą siaubūnui nuo knygos
tarp šešėlio ir lango
nebeturi prasmės jau nuotolis
kur palaistyti gėlę lenkias
nuodėmėj išgražėjusi moteris
Tingiu rašyti atsakomąjį straipsnį 🙂 Jokubaičiui ar Radžvilui atrašyčiau. Čia gi regiu kūniško žmogaus emocijas be didesnio intelektualinio gylio. Paauglystėje teko susidurti su keliomis kekšelėmis, kurios lytinį santūrumą siejo su impotencija ar homoseksualumu. Homoseksualų radikalams taip pat impotencija – didžiausias baubas ir baisiausias galimas įžeidimas. Aš gi tiesiog šypteliu ir gūžteliu pečiais. Vieną įžvalgą visgi pateiksiu trumpame komentare (tai visa, ką šis straipsnelis iššaukia): kūnišką žmogų nuo dvasinio skyrė jau apaštalas Paulius, prikeltas kūnas bus kitoks, be nuodėmės, o straipsnelio kvintescencija išsakyta jo pabaigoje: NUODĖMĖJ išgražėjusi moteris 🙂 Sėkmės toliau murkdytis gyvulinėje buityje, Edvardai 🙂
Vaje vaje…
Tiesą sakant, jau pats pavadinimas šio „filosofo” rašinio verčia suabejoti autoriaus psichine sveikata…
Dabartinis sugedimas ženkliai palengvino mergų su vaikais gyvenimą
Bet kad tikrai taip. Įklimpusi į LGBT apsvarstymus, visuomenė numojo ranka į nesantuokinius vaikus. Kad tik būtų daugiau, o jau kokių, po šliūbo ar be šliūbo gimę, niekam nerūpi. Duktės tėvas su motina pasirauko, ir viskas. O kad taip išvarytų iš namų su nešlovę užtraukusiu benkartu ant rankų, to seniai nebegirdėti.
Nuodėmės aitrumo prieskonį dar galima pajusti padėjus ranką ant medžio ir į delną suvarius storą didelę vinį.Net ašaros ištrykšta iš laimės.Kai
„nuodėmėj išgražėjusi moteris” lenkias į bedugnės siaubūną kape.Kai kančia į kūną tyliai įsibraus.Kai mirtis nuo kaulų mėsa lups.
„O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. „Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“(Mt6).Žiūri kaukolės akių tamsa į tave.
„Šiandien angelas mane nuvedė į pragaro bedugnę. Tai didelių kankinimų vieta; kokia ji baisiai didelė ir plati! Kankinimų rūšys, kurias mačiau: pirmoji kankynė, sudaranti pragarą, yra Dievo netektis; antroji – nuolatinis sąžinės graužatis; trečioji – tai, kad žmogaus būsena niekada nepasikeis; ketvirtoji – ugnis, kuri persmelks sielą jos nesunaikindama, siaubinga kančia, nes tai grynai dvasinė ugnis, įžiebta Dievo rūstybės; penktoji kankynė – sąlyginė tamsa ir siaubingas dusinantis kvapas, ir nepaisant tamsos, velniai ir pasmerktųjų sielos mato vienas kitą ir visą blogį, tiek kitų, tiek savo; šeštoji kankynė – nuolatinė šėtono draugija, septintoji kankynė – siaubinga neviltis, neapykanta Dievui, bjaurūs žodžiai, prakeiksmai ir šventvagystės. Tai kankinimai, kuriuos patiria visi pasmerktieji kartu, bet tai dar ne kančių pabaiga. Yra ypatingų kankinimų, skirtų konkrečioms sieloms. Tai juslių kankinimai. Kiekviena siela patiria siaubingas ir neapsakomas kančias, susijusias su tuo, kaip ji nusidėjo. Yra kankinimų urvų ir duobių, kur viena agonijos forma skiriasi nuo kitos. Būčiau mirusi vos pamačiusi šiuos kankinimus, jei Dievo visagalybė nebūtų manęs palaikiusi. Tegul nusidėjėlis žino, kad jis bus kankinamas visą amžinybę tais pojūčiais, kuriais jis buvo įpratęs nusidėti.
Rašau tai Dievo įsakymu, kad jokia siela nerastų pasiteisinimo sakydama, jog pragaro nėra arba kad niekas jame niekada nebuvo, ir kad niekas negalėtų pasakyti, koks jis yra. Aš, sesuo Faustina, Dievo įsakymu aplankiau pragaro bedugnes, kad galėčiau papasakoti apie jį sieloms ir paliudyti apie jo egzistavimą. Gavau Dievo įsakymą palikti tai užrašytą. Velniai buvo kupini neapykantos man, bet jie turėjo paklusti Dievo įsakymui. Tai, ką parašiau, tėra blyškus šešėlis to, ką mačiau. Tačiau pastebėjau vieną dalyką: dauguma sielų ten yra tos, kurios netiki, kad yra pragaras. Kai atgavau sąmonę, vos galėjau atsigauti iš baimės. Kaip baisiai ten kenčia sielos! Todėl dar karščiau meldžiuosi už nusidėjėlių atsivertimą. Nuolat prašau Dievo jiems pasigailėjimo. O mano Jėzau, verčiau kentėsiu iki pasaulio pabaigos, patirdama didžiausias kančias, nei įžeisčiau Tave menkiausia nuodėme.”
Ar galima būtų sudėti,supilti visas žmonijos ligas ,visus vėžinius skausmus,visas kančias,net pačią mirtį į vieną kūną.Kai kančia į kūną tyliai įsibraus.Įdomu kiek skausmo galėtų pakelti žmogus jei negalėtų numirti,būtų nemirtingas,o skausmas vis didėtų ir amžinai didėtų.
‘Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus.’(Lk16-26)
O gal Faustinos Dievui vis dėlto truputėlį trūksta ironijos jausmo. Štai Buda dažnai yra pavadinamas besijuokiančiu Dievu, o garsus XX a. katalikų teologas mūsų Dievą yra pavadinęs besišypsančiu Dievu. Tačiau sutikčiau, jeigu kažkas pasakytų, jog katalikų Dievas yra liūdnai besišypsantis Dievas.
„sesuo Faustina, Dievo įsakymu“
Atkreipkite dėmesį, Faustyna (tikrasis vardas Helena) Kowalska buvo Lenkijoje gimusi moteris, Pilsudskio laikais atsiųsta į lenkų okupuotą Vilnių. Okupuotame Vilniuje ji „išvydo regėjimą“, pagal kurį buvo nupieštas paveikslas. Ir koks buvo tas regėjimas? Iš Jėzaus rankų eina Lenkijos vėliavos spalvų spinduliai, baltas ir raudonas. Tai siunčia žinią naivioms avelėms, tarsi pats Jėzus būtų pripažinęs Vilnių Lenkijai. Štai toks lenkiškas informacinis karas tada vyko.
Dabar tas paveikslas kabo bažnyčioje Vilniuje. Jei kas nors būtų nutapęs paveikslą, kur iš Jėzaus rankų eitų geltonas, žalias ir raudonas spinduliai, ar lenkai pasikabintų jį Varšuvoje ar Krokuvoje? Net dėl Šalčininkų nebūčiau tikras.
Kraujas ir šviesa
Pabandykite įsiūlyti lenkų bažnyčiai paveikslą, kur iš Jėzaus širdies eitų spinduliai, simbolizuojantys auksinę šventumo aureolę, žalius rojaus sodus ir kankinių kraują.
Niekaip net nebandydamas neigt lytinių santykių dvasinio prado pirmumo, kukliai pastebiu, kad viskas atsiremia į dar gilesnį pagrindą – testosterono kiekį kūne. Ypač šio straipsnelio gerbiamo Autoriaus amžiuje. Testosterono išlaikymo ir net pagausinimo receptas yra akivaizdus (ir glitumas yra testosterono priešingybė bent jau kaip požymis).
Prajuokino „Tetulijonas“ ir „išmatomomis“.
O šiaip, kai ginčijasi skaistus jaunuolis ir nešvankus senis, spėkit, kurią pusę labiau traukia palaikyti?
Žinoma, Tertulijonas (lot. Tertullianus). Labiausiai prajuokino teiginys, kad minimas autorius yra skaistus jaunuolis. Aš taip žiauriai nesakyčiau…
Vajetau, tikrai? O aš jau maniau, kad jis buvo Jonas ir turėjo daug tetulių, ir dėl to buvo vadinamas Tetulijonu.
Sveikas Skaitytojau, Taigis Kaipgis, Rimvydai, etnologe Helovinskiene viename asmenyje. Tokia visuomeninė vieno žmogaus-koncerto veikla yra pateisinma, jeigu ji padeda įprarsminti to žmogaus, nerandančio kur kitur pritaikyti savo sugebėjimus, gyvenimą. Tačiau šįkart Skaitytoja vis dėlto truputėlį nulliūdino, pradėjęs nešvankiai valkioti etnologijos pavadinimą, niekados nebūčiau galėjęs pagalvoti, kad jis gali pasielgti net taip.
Patikslinimas: ne Skaitytoja, bet Skaitytojas pradėjo valkioti
Veikiausiai tai vis dėlto yra daugialytis, skaistus ir tobulas padaras. 🙂
Tęskit, beveik nuostabu!
Tai gresia išmatomomis pasekmėmis.