I dalis čia.
Tema įpareigoja pratęsti pokalbį apie I. Šimonytę, tačiau šįkart pradėkime nuo Alinos Laučienės legendinio straipsnio citatos: „Nė vienas save gerbiantis kitatautis, turintis nors vieną lašelį nelietuviško kraujo, sau neleis eiti į Lietuvos valdymo organus, kad galėtų žeminti lietuvių tautą ir tyčiotis iš jos kalbos bei raidyno“.
Kaip tikriausiai jau girdėjote, būtent šis minėto straipsnio teiginys sulaukė didžiausio puolimo teisme, kai kraupiai nemokšiškos arba iš anksto piktybiškai nusiteikusi teismo ekspertė pateikė teismui klaidinantį vertinimą, kad straipsnio autorė neva teigia, jog pareigas Lietuvoje gali užimti tik grynakraujai lietuviai.
Tačiau šis teiginys yra nepaprastai svarbus ir mūsų laikmečio sampratai vertingas savaime, todėl, jeigu ir nesilaikysime to pieteto, kaip tarybinių laikų žmonės buvo pratinami žiūrėti į Lenino raštus, vis dėlto dar kartą pabandykime permąstyti šį teiginį, sekdami jo kelią nuo intuityvios pradžios iki minties įrėminimo kondensuotoje loginėje formuluotėje, pabandykime, kaip sako anglai, išsipakuoti šią mintį iki galo, tokiu būdu siekdami ją dar labiau prisijaukinti.
Nesunku pastebėti, kad šio teiginio nepavyktų perrašyti silogistine maniera, čia pacituotas teiginys yra sudėtingesnis ir labiau daugiapakopis nei paprastasis silogizmas, pavyzdžiui, a) visi žmonės yra mirtingi, b) Sokratas yra žmogus, c) vadinasi, Sokratas yra mirtingas, nebent cituotą teiginį imtume traktuoti kaip didžiąją prielaidą, kai savo ruožtu mažąją prielaidą ir išvadą, įsivaizduokime, jau pasiūlo gyvenimas, peržengiantis premisų ribas.
Kita vertus, nesunku įsitikinti, kad tai yra teigiamai orientuotas teiginys, skelbiantis, kad save gerbiantis kitatautis arba turintis nors lašelį nelietuviško kraujo žmogus sau neleis kenkti lietuvių tautai ir tyčiotis iš jos kalbos ir raidyno. Taip elgiasi tik negarbingi žmonės, kitaip nepasakysi.
Kas be ko, kyla klausimas – o kaip pavadinti tuos lietuvius, kurie, tarkime, dėl konjunktūrinių sumetimų išsižada tautinės savimonės, ar užteks juos priskirti senos kaip pasaulis prostitucijos verslo porūšiui?
Kad ir kaip žiūrėtume, toks linkstantis parsiduoti, jau nutautėjęs lietuvis (apie tai dar truputėlį kalbėsime pabaigoje) vis dėlto yra nepalyginti banalesnis personažas nei kitatautis, turintis nors vieną nelietuviško kraujo lašelį, galimai šeimoje auklėtas antilietuvizmo dvasia, kuris eina į valdžią, nebūdamas tikras, ar jam pavyks suvaldyti antilietuviško nusiteikimo refleksus, vidinį potraukį pasityčioti iš lietuvių tautinės kultūros ir kalbos, nekalbant apie tuos atskirus atvejus, kai tokios antilietuviškos veiklos rezultatais dar ir didžiuojamasi viešai, kaip tai, man atrodo, yra linkusi daryti I. Šimonytė.
Čia velnio grimasa prasikiša dar akivaizdžiau nei paprastosios prostitucijos, gyvuliško savanaudiškumo ir neišsivystymo atveju, ar ne? O gal kai kuriems kitataučiams, patekusiems į valdžią, taip išeina savaime beveik automatiškai, kai jie dėl to pernelyg nekvaršina sau galvos, taigi ir neprisiima veiklos nuodėmingumo naštos?
Kita vertus, jeigu mes viliamės, kad pedofilinių polinkių turintis žmogus vien dėl savisaugos sumetimų neis dirbti į vaikų darželį, kas uždraus mums tikėtis, kad kitatautis Lietuvoje kaip velnias kryžiaus vengs valdžios, jeigu nėra tikras dėl savo geranoriško (neišdrįsau pasakyti – lojalaus) nusiteikimo titulinės tautos ir valstybinės lietuvių kalbos atžvilgiu.
Kas be ko, posakis „nors vienas lašelis nelietuviško kraujo“ čia vartojamas kaip stipri metafora, siekiant atkreipti dėmesį, kad nelietuviškose šeimose užaugę žmonės vengtų net regimybės, kad jų veikla valdžios postuose kertasi su lietuvių tautos interesais, yra nepalanki lietuvių tautinės tapatybės puoselėjimui. Iš tiesų, jeigu visuotinai būtų vykdoma cheminė kraujo analizė, tikriausiai ne vienas nustebdamas sužinotų, kad jo kraujas yra, švelniai tariant, „kokteilis“.
Kita vertus, nelietuviška žmogaus kilmė neteikia jokio pagrindo kurstyti įtarumo prezumpciją, dauguma kitataučių Lietuvoje dirba bendros Tėvynės labui, pavyzdžiui, pasienio vadas (pirmas į galvą atėjęs pavyzdys) ir kt.
Kitas atvejis, kai tie antilietuviškos veiklos Lietuvoje pirmeiviai „kitataučiai, turintys nors vieną lašelį nelietuviško kraujo“ nesijaučia tokia savo veikla kažką blogo padarę, spokso į mus kiaulės akimis be jokios gėdos, žadėdami, be visa ko kito, dalyvauti Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose, puoselėdami viltį dar ilgai mus valdyti, ne vienam iš mūsų kyla žagsulys.
Čia kaip paradigminį pavyzdį minime I. Šimonytę, tačiau šalia anosios rikiuojasi Viktorija Čmilytė-Nielsen, smarkiai prisidėjusi, kaip atrodo, prie Genocido tyrimų centro kaip tautos istorinės atminties instituto naikinimo. Taigi, kai V. Čmilytė-Nielsen praneša apie savo malonę mums, kad ruošiasi dalyvauti LR prezidento rinkimuose, pasijaučiu taip nežmogiškai pažemintas, tarsi būčiau panardintas į srutų duobę. Tiesa, VČN tokias pažeminimo akcijas paprastai vadina kova už žmogaus teises.
Įsivaizduoju, kad kas nors su daugiau išmanančio nei autorius veido išraiška pasakys, kad nereikėjo dramatizuoti to „nelietuviško kraujo lašo“, nes esą tokia yra laikmečio tendencija, tokios yra globalizacijos mados, kiekviena epocha braido po savo kraują, galiausiai laikmetis išsirenka savo lyderius. Ar tokiu atveju būtų norima pasakyti, kad dabar yra panašiai kaip andai sultono hareme, kai tarnauti čia buvo leidžiama tik eunuchams?
Tačiau grįžtu prie pirmapradės intuicijos, kad, paradoksaliai tariant, kitataučių antilietuviška veikla Lietuvoje yra dar labiau įžeidi ir nešvanki nei parsidavėlio lietuvio pasiryžimas pelnyti dividendus už tautos niekinimą ir dergimą (apie tai, kas skatina nusmukusį lietuvį taip elgtis žr. čia), galimai dėl to, jog pirmuoju atveju jie, „kitataučiai, turintys nors vieną nelietuviško kraujo lašą“, bendraudami su lietuviška populiacija, ne tik visiškai atsisako delikatumo prielaidos, bet ir leidžia suprasti, kad jie mus laiko, vieno garsaus politiko žodžiais tariant, nepavojingais kretinais…
Kaip atrodo bent man, toks lietuviškoje terpėje užgimęs valdysenos modelis, kai nacionalinėje politikoje vis labiau įsivyrauja priešingos suvereno sampratai antinacionalinės tendencijos, gali būti vadinamas Šimonytės-Čmilytės (Nielsen) efektu.
To efekto veikimo padarinius matome ir iš to, kad ne vienoje strategine vadinamoje įstaigoje Lietuvoje valdymo galia, šalia nominalaus vadovo, vis dažniau atitenka homoseksualams ir pusrusiams iš pusrūsio…
Skaičiau, kad Seimo kontrolieriaus pareigas pradėjo eiti Aleksandras Radčenka, berods buvęs premjerės patarėjas, vienas Lenkų diskusijų klubo iniciatorių . Skaičiau Jono Vaiškūno straipsnį apie A.Radčenkos veiklą. Jei tai tiesa, kas rašoma, verčia labai sunerimti…
Nė viena lietuvių savu protu rinkta valdžia dar neįtiko rinkėjams. Pagal reitingus, pačių žmonių sava galva rinktas Seimas ( ir Vyriausybė) visų lentelių pabaigoje. Kuomet priekyje valdininkų susamdyti šaunūs ugniagesiai. Kaip gali politikai gerbti tautą, kuri pati negerbia savo atlikto svarbiausio darbo? Ateina kiti rinkimai ir sena valdžia verčiama, nes kita blogesnė tikrai nebus. Mūsų tauta yra be kompaso, be valdžios galimybių suvokimo, vaikanti išrinktuosius į žiemos mišką žemuogių ir sprendžianti pagal rezultatus apie uogautojų sugebėjimus. Ar ne dėlto politikoje įsigali cinizmas, o tarp intelektualų nuomonė, kad tauta yra savo pačios pažangos stabdys? O prasidėjo viskas nuo 1992 metų Seimo rinkimų, pačioje kelio ir ūkio reformų pradžioje. Įvyko rinkimai – ir visiems pasidarė aišku kokia tauta, su kokia rinkėjiška dauguma, atgavo laisvę ir nepriklausomybę.
Tauta prarado savigarbą kai nacionalinį politiką V.Landsbergį iškeitė atgaL į komunistą internacionalistą. Nes savas neišmanėlis, matote, griovė per 50 metų lietuvių pelningai įsisavintą rusišką tvarką ir betvarkę, krauju i r prieevartą įtvirtintą Lietuvoje po karo. Lietuviai manė pamokys Landsbergį,o Lietuvos priešai suprato kitaip – su šita tauta reikia dirbti. Pačios Šimonytės antilietuvškumą galima suprasti ir kaip gana smulkų kerštą mūsų rinkėjams..
Tas tiesa. Mišrios kilmės pilietis Lietuvos valdžios organuos negali sau leisti kenkti Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai .Tai visų pirma tokio politiko padorumo klausimas. Kurį betgi turi juste justi Lietuvos piliečiai lietuviai.Tokie dalykai visų pirma neatleidžiami kaip tik svetimam. O Lietuvos piliečiai lietuviai ,deja, mato galimybę paspausti savus politikus ;užleidžiant ant jų svetimtautį: tegul žino!
Lyginti Cmilyte su Simonyte vargu ar galima. Cmilyte buvo auklėjama antilietuviskoje aplinkoje, Simonyte – lietuviškoje. Abejoju, ar galima tikėti visomis Cmilytes kalbomis, Simonytes kalbų nuoširdumu neabejoju.
Ar esmė vien tautiškumas? Betgi jas išrinko lietuviai! O ir už raidyno pakeitimą,- taip pat!
Jei trans-buhalterė ir kgbisto-tankisto anūkė įvedinėja jums valdysenos modelį, kuris naikina jūsų valstybę ir tautą, tai, matomai, nei tautos, nei valstybės jūs jau ir taip nebeturite…
Nei trans arkliavagė, nei šmėkla nenulėmė res publica’os praradimo. Pagalvokit apie Mėlynąją Pandą šiuo atžvilgiu.
Pakeiskime tekste žodį „valdžia” į „tarnyba”, žodį „valdyti” į „tarnauti”, perskaitykime iš naujo ir pamatysime problemos esmę.