Edvardas Čiuldė. Ko verta tautai svetima, kaip maras, valdžia? (II)

I dalis čia.

Ankstesniais laikais žydai turėjo tokią tautos patriarchų ypač praktikuojamą maldą, kai žydas vis dėkoja ir dėkoja Viešpačiui už tai, kad Aukščiausiasis nesutvėrė jo moterimi ir nežydu.

Palikime dabar nuošalyje lyčių skirtumus, tačiau, kaip atrodo bent man, čia randame labai brangintiną vertikalaus pobūdžio tautinės tapatybės įsisąmoninimo formulę, kurią būtų galima pabandyti perkelti taip pat ir į lietuvišką dirvą, jeigu nebijotume įsivaizduoti galimybės, kad lietuvis dėkoja Aukščiausiajam dėl to, jog jį sukūrė lietuviu, štai mano akyse nelyg prasiskleidžiantis gėlės žiedas iš ryto stojasi epinis vaizdelis: kaip lietuvis gieda Kūrėją šlovinančią giesmę, džiaugdamasis savo lietuviška tapatybe.

Savo ruožtu F. Nietzsche sako maždaug taip (cituoju iš atminties), kad žydai labai vertingų dalykų kitiems nesiūlo, jie neva paprastai kitoms tautoms bando išpiršti tai, kas, jų požiūriu, yra žalinga arba bent jau nenaudinga. Ar F. Nietzsche čia nepersūdė, taip teigdamas? Kad ir kaip ten būtų, F. Nietzsche tikrai nebuvo antisemitas, pasakojama, kad priverstas paspausti ranką antisemito reputaciją turinčiam žmogui, jis po to ilgai mazgodavo rankas su muilu.

Žinia, toks VU rektorius R. Petrauskas toli gražu nesilaiko žydiškos išminties priesakų būtent savo tautos atžvilgiu, tvirtindamas, kad lietuviškos tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, lietuvių tautinė kultūra neva yra reakcingas reiškinys, jis taip pat bando mums primesti iškrypusį įsivaizdavimą, kad Lietuva geriausiai gyveno, labiausiai žydėjo tada, kai priklausė unijai (?), žada, kad Lietuva pasieks baisaus suklestėjimo, prasiverždama į naują pažangos lygį, kai bus apgyvendinta Lietuvos universitetus baigusiais svetimšaliais.

Kodėl universiteto rektorius dabar taip niekina savo tautą, pranokdamas net anų laikų rusų šovinistus ir bolševikus, tokius kaip Suslovas ar Zimanas?

Gal universiteto rektorių į priekį veda įsitikinimas, kad tokiu būdu, t. y. dergdamas savo tautą, su mažiausiomis sąnaudomis įtvirtins tarptautinį universiteto statusą arba bent „pagerins universiteto tarptautiškumo“ įvaizdį.

Tačiau be tautiškumo nėra ir tarptautiškumo, ar ne?

Taigi, neturėdamas geresnio racionalaus paaiškinimo, darau prielaidą, kad Petrauskas taip elgiasi tik dėl to, kad nepraranda vilties, jog kada nors bus mohelio apipjaustytas už dyką.

Kaip čia dabar neprisiminsi, kad ką tik nuskambėjo istorija apie tai, kaip kitas „mokslo šviesulys“, Mokslų akademijos prezidentas V. Nekrošius užsistojo už smurtautoją ir iškoneveikė nuo seno puoselėjamą šūkį „Lietuva lietuviams“, tarsi apie lietuvius žinotų kažką daugiau nei žinojo Vincas Kudirka.

Ar sakote, kad prezidentas Nekrošius užsistojo už savo bičiulio sūnų, nieko daugiau?

Tačiau, kaip atrodo bent man, tokie žmonės dykai net vienas kito nekaso. Toks staigus praregėjimas, kad V Kudirka klydo, galimai yra akivaizdi indikacija, kad žinomas teisininkas puoselėja tarptautinės karjeros viziją, nepraleisdamas progos įtvirtinti savo sėkmę.

Kažkas galimai pasakys, kad toks progos ištaikymas yra tik taktinis žaidimas, kai žmogus savo tikrąją nuomonę dėl pragmatinių sumetimų pasilieka sau. Tačiau užsitęsęs kaukės dėvėjimas vis dėlto turi tą savybę, kad kaukė galiausiai priauga prie veido taip, kad žmogus pradeda matyti pasaulį jau kaukės akimis.

Toks žmogus žiūri į pasaulį išnarintomis akimis, o sveikas kojas pakeičia protezais.

Toks žmogus yra susvetimėjęs savo esmei žmogus.

Galvojau, kad, plėtodamas šią temą, daugiausia kalbėsiu apie Europos Sąjungą (ES), kai dabar ES naudą jau akivaizdžiai pradeda nusverti žala, atsirandanti dėl palankios atmosferos nutautėjimui sukūrimo. Tačiau apie ES jau daug yra prikalbėta, kita vertus, sparčiai kaip pavasarinis potvynis artėja įvykiai, kurie staiga paskatins naujosios bangos diskusijų šia tema suvešėjimą, o čia kol kas konstatuokime faktą, kad pirmapradė mūsų nesėkmių, kai, be visa ko, išsirenkame svetimą kaip maras valdžią, priežastis yra mūsų pačių susvetimėjimas savo esmei.

Lietuvio dėkingumo maldelė dėl Aukščiausiojo ar likimo paskirto lietuviškumo gali padėti mums iki galo įsisąmoninti anksčiau galimai tik intuityviai nutuoktą galimybę, kad tavoji lietuviška tapatybė yra pats geriausias dalykas, kas galėjo įvykti ir atsitiko tikrai ne pačiame geriausiame iš galimų pasaulių. Kas be ko, čia jau būtų galima dėti tašką, kol mūsų komfortinė būsena dėl savo tapatybės neperaugo į egzaltuotą šūkaliojimą, tačiau pasukime pokalbį labiau realistine linkme, keldami klausimą: kokia yra tokios brangintinos Dievo garbės ar likimo dovanos kaip lietuviškoji tapatybė tarptautinė vertė, kokiais tikslais toks gėris dažnai yra panaudojamas?

Kaip atrodo, tai, kad esi lietuvis, tavo sėkmei ar nesėkmei visame pasaulyje nieko negali pernelyg nei pridėti, nei atimti. Gimdamas lietuviu, tu nepaveldi kažkokių aktyvų, kurie leistų tau įgyti pranašumų tarptautinės veiklos sferoje, tačiau niekas čia nelaikys tavęs ir raupsuotoju vien dėl to, jog esi lietuvis. Būna retos akimirkos, kai viso pasaulio dėmesys nukrypsta į tavo tautos gyvenimo aplinkybes, tačiau dažniausiai bus taip, kad tau pačiam reikės įrodyti savo vertę, apginti reputaciją, stengtis, kad tavo darbai įgytų tarptautinį pripažinimą. Kita vertus, pasirodo, tavo lietuviškoji tapatybė vis dėlto gali pasitarnauti kaip lengvinanti aplinkybė, kaip patogi starto pozicija siekiant tarptautinio žinomumo ydingomis priemonėmis, – be jokios abejonės, čia kalbama apie tą išskirtinai liūdną atvejį, kai lietuvis ryžtasi paknopstomis tenkinti tarptautiniu mastu deklaruotą įtakingų lobistų poreikį ar kažkokį fantasmagorinį lūkestį, jog kažkas iš pačių lietuvių ims ir pavadins savo tautą žydšaudžių ir išgamų populiacija, nevengdami juodžiausių spalvų ir smaginimosi siurrealistinės vaizduotės įpirštomis detalėmis.

Tikriausiai girdėjote teiginį, kad svarbiausias dalykas čia yra net ne faktai apie žydų žudynes Lietuvoje, objektyvūs istorikų tyrimai, o bandymas išjudinti žmonių emocijas, užkurti vaizduotę neįtikėtinomis detalėmis. Nežinau, kur dėti iš gėdos akis, matydamas, kad beletristine išmone apipinti šią žydų žudynių temą arba, kaip sakoma, meniškai ją įprasminti, ryžtasi tie lietuvių autoriai, kurie braunasi jėga, neįvertindami savo tikrųjų galių, veržiasi į tarptautinę meninės produkcijos rinką, talento trūkumą bandydami kompensuoti temos apie neva lietuvių tautos degradavimą aktualumu.

Svarbu net ne tai, kiek to talento čia pritrūksta – metro, kilometro, ar centimetro? Vis tik negali atsikratyti įspūdžio, kad buvai priverstas stebėti luošių varžybas dėl savotiškai suprastos garbės. Galop falšas sunaikina viską, net milimetrines literatūrinio talento ataugas.