Visados labai rezervuotai ar net ironiškai žiūrėjau į atviro laiško žanrą, bandyčiau susiturėti ir šįkart, juolab kad tarp mūsų plyti neperžengiama praraja: aš esu paprastas duonos valgytojas iš Lietuvos, o Tu – Prezidentas, be to, Tu esi kitos šalies Prezidentas, velniai Tave rautų! Tačiau Tavo neprašytas vaizdinys įkyriai kaip piktžaizdė prisikabino prie mano sielos, jau kurį laiką tarsi ir prašosi prakalbinamas, nors aš, prisipažinsiu, tokiu atveju ne tiek kalbuosi su Tavimi savo vidinio įsivaizdavimo erdvėse, kiek purkštauju, nelyg būčiau užkandęs kažką labai neskanaus, keikiuosi, spjaudausi.
Dievas susimylėjo. Tu nesi mano šalies prezidentas, tačiau būdamas vienu iš ES lyderių ir netelpančių savo kailyje aktyvistų savo bendravimo su Putinu iniciatyvomis, nesuvaldytu veržimusi vis dar kalbėtis kalbėtis ir kalbėtis su diktatoriumi, savo patologišku užsidegimu varinėti tuščias kalbas Kremliaus sosto papėdėje, užtrauki man negarbę kaip Lietuvos, taip pat priklausančios šiam ES klubui, piliečiui.
Apie ką, leisk sužinoti, būtų galima kalbėtis su užtūpusiu sostą nuožmiu ciniku, kuris grasina nusitempti visą pasaulį į branduolinę žiemą? Jeigu dar nežinai pats, leisk Tave paprotinti, kad per visą krūptelėjusį iš netikėtumo Žemės rutulį nebeliko tokio naivuolio, kuris nesuprastų, jog kalbos jau čia nepadės, kad nebeliko tokio burtažodžio, su kurio pagalba būtų galima perkalbėti beprotį, užkalbėti mirtiną ligą, kad liautųsi.
Kai Tu kalbiesi prie ilgo stalo su Putinu, anas žiūri į tave negyvomis vabalo akimis, vidujai purtomas pikto juoko, gerai suprasdamas Tavo tuščiavidurių žodžių apgailėtiną niekingumą, taip pat veržlumo kalbėtis tikrąjį pretekstą. Jeigu, neduokDie, Putino planai išsipildytų, jis Tave tikriausiai paliktų vieną iš visų ES vadovų gyvą dėl ypatingai tinkamų savybių dirbti rūmų juokdariu tarp iškrypėlių.
Po Tavo iniciatyvų visos Europos mastu neretai atmosferoje ilgam užsilaiko nesmagumo įspūdis, tačiau tau iš paskos visados ateina valytojai, siekiantys praskaidrinti atmosferą, teisinantys Tave net dėl keliaklupsčiavimo prieš Putiną tuo pretekstu, kad neva rusai ir prancūzai nuo seno turi sentimentų vienas kitam, be to, pastaruoju metu forsuojama hipotezė, kad Tavo neprincipingumas galimai nurodo į ES šalių vadovų konsensusu priimtą sprendimą, jog Prancūzijos Prezidentui bendru sutarimu yra skiriamas gerojo policininko vaidmuo.
Tačiau man atrodo, kad tokia hipotezė kyla iš baisios nevilties, čia, tarkime, labiau adekvatus tikrai dalykų padėčiai būtų spėjimas, jog Tavo veiksmus lemia asmeninis įsitikinimas, kad, nežiūrint nieko, stovėjimas šalia Putino leidžia pasikelti savivertę, pasitarnauja norams padidinti savo reikšmingumą pasaulio akyse, nežiūrint to, kad tokie narcizistiniai Prezidento kompleksai gali užtraukti dar didesne negandas žmonių bendrijai.
Kita vertus, mums kyla klausimas – kokio ūgio turi būti žmogus pats iš savęs, jeigu tokį žmogelį gali užganėdinti iliuzija, kad stovint šalia diktatoriaus jo šešėlis turi galimybę pailgėti? Kas ne kas, o Napoleonas tokių kompleksų tikrai neturėjo!
O gal jau apsisprendei, kad nuveiksi išties kažką doro, kai kitą kartą Putinas pasikvies tave pasiplepėti?
Kad nepasiklystum Kremliaus rūmuose, siunčiu tau žodinį Putino portretą:
čia nėra
jokių pauzių
o
tik
tamsi
ir
kieta
medžiaga
be
prošvaisčių
soste
tupi
nebežibantis
buožgalvis
pavadinimu
„ buvo
taip
kaip
nebuvo“
Pagarba Edvardui,kuris apibùdino kaip niekas iki šiol,šį nevykèlį pačiomis akyvaizdźiausiomis savybèmis .Gaila,bet neabejotinai galima dèti lygybès ženklą tarp abiejų nacijų,sugebančių išsirinkti tokius absurdiškus nevykèlius visomis įmanomomis prasmèmis .Pabaigai tegul bus pats šlykščiausias keiksmažodis jų adresu.