1950-aisiais Jungtinėse Valstijose beveik visi 25–55 metų vyrai aktyviai dalyvavo darbo rinkoje – turėjo nuolatinį darbą. JAV Darbo statistikos biuro (Bureau of Labor Statistics) duomenimis, 1954 m. šios amžiaus grupės vyrų užimtumo rodiklis siekė apie 96–98 procentus. Tai reiškė paprastą dalyką – dirbti buvo norma, o nedirbti be rimtos priežasties buvo gėda.
Šiandien tas pats rodiklis svyruoja apie 88 procentus. Skirtumas – beveik dešimt procentinių punktų. Tai milijonai vyrų, kurie nėra nei pensininkai, nei studentai, nei oficialiai neįgalūs. Jie tiesiog nedirba. Neieško darbo. Neplanuoja dirbti.
Problemos šerdis paslepiama po biurokratine skraiste
Kai kurie ekonomistai šį reiškinį vadina „struktūriniu darbo rinkos pokyčiu“. Kiti – technologine ekonomikos transformacija. Tačiau kai vienas iš dešimties darbingo amžiaus vyrų dingsta iš darbo rinkos, klausimas tampa jau ne tik ekonominiu, bet ir civilizaciniu. Juo labiau, kai nuolat kalbama apie darbo jėgos trūkumą Vakaruose ir tuo motyvu yra atveriamos sienos imigracijai.
Europoje paveikslas dar niūresnis. Eurostat ir OECD duomenys rodo, kad 2019–2023 m. euro zonos darbo našumo augimas buvo vangus, o kai kuriais metais – neigiamas. JAV tuo pačiu laikotarpiu demonstravo spartesnį produktyvumo augimą, ypač 2023 m., kai darbo našumas šoktelėjo daugiau nei 2 procentais per metus. Europos Centrinis Bankas ir buvęs Italijos premjeras Mario Draghi viešai kalba apie konkurencingumo krizę. Bet kai problema įvardijama tokiu techniniu terminu, kaip „konkurencingumas“, po šia biurokratine skraiste paslepiama problemos šerdis – darbo ir atsakomybės santykis su žmogaus saviverte.
Nedalyvavimo darbo rinkoje priežastys
San Francisko federalinio rezervo banko analizės rodo, kad jaunų vyrų dalyvavimas darbo rinkoje JAV mažėja jau kelis dešimtmečius. Dalis jų nurodo sveikatos problemas. Apklausos atskleidžia, kad daugiau nei pusė darbo rinkoje nedalyvaujančių vyrų kaip pagrindinę priežastį įvardija fizines ar psichologines problemas.
Klausimas čia ne apie tuos, kurie iš tiesų serga, o apie mastą. Ar tikrai per septyniasdešimt metų amerikiečių sveikata taip drastiškai pablogėjo? Juk nebuvo nei karų, nei bado ar kitų nepriteklių, nei kokių nors mirtinų ligų epidemijų. Ar galbūt mes tiesiog išmokome bet kokį diskomfortą paversti ligos diagnoze? Ar galbūt „sveikata“ tapo patogiu alibi visuomenėje, kuri nebedrįsta reikalauti atsakomybės? Kai nuovargis tampa sindromu, liūdesys – sutrikimu, o nenoras dirbti – trauma, atsiranda patogi priedanga atsakomybę už savo likimą perkelti ant bendruomenės, ant valstybės.
Amerikos psichologų asociacijos tyrimai rodo, kad 30–40 procentų universitetų studentų deklaruoja nerimo simptomus, apie ketvirtadalis – depresijos požymius. Tačiau čia kalbama ne apie gydytojų diagnozę, o apie tai, kaip studentai patys vertina savo būklę. Skaičiai realūs, bet jų tikroji prasmė labai diskutuotina.
Kultūra, kuri naikina atsparumą
Juk jei jaunas žmogus nuo pirmo kurso universitete girdi, kad pasaulis labai pavojingas, o jis pats yra trapus ir pažeidžiamas, ar galima tikėtis, jog baigęs studijas jis su džiaugsmu pasiners į atsakomybės kupiną darbo realybę? Universitetas, kuris turėtų būti kalvė, kur grūdinama valia ir protas, jau senokai verčiamas šiltnamiu, kur saugoma nuo mažiausio vėjelio, kur sukuriamos „saugios erdvės“, kad tik jaunuolio kažkas neįžeistų, kad tik jis nepatirtų „psichologinio smurto“. Universitetai, kurie turėtų ruošti jaunus žmones kovai su iššūkiais, vietoj to juos ruošia slėptis nuo realaus gyvenimo sunkumų.
Tokia kultūra naikina atsparumą. Kai ginčas tampa grėsme, o kritika – mikroagresija, žmogus praranda imunitetą gyvenimui. Ir tada stebimės, kad ši karta negali dirbti. Kad jai „per sunku“. Kad jai reikia „emocinių atostogų“. Bet ko tikėtis iš žmonių, kuriuos aštuoniolika metų mokėme, kad jie yra trapūs, kad pasaulis jiems pavojingas, kad bet koks diskomfortas yra trauma? Mes išauginome kartą, kuri bijo gyvenimo. Ir dabar ši karta atsisako gyventi.
Kiekviena investicija turi šalutinį poveikį
Europos Sąjungos šalių socialinės apsaugos išlaidos, Eurostat duomenimis, sudaro apie 26–30 procentų BVP, o kai kuriose šalyse viršija 30 procentų. Tai didžiulė investicija į „gerovės valstybę“. Bet kiekviena investicija turi šalutinį poveikį. Kai valstybė tampa universaliu draudiku nuo visų rūšių rizikos, ji kartu tampa universaliu atsakomybės amortizatoriumi. Žmogus nebėra priverstas susidurti su savo paties sprendimų pasekmėmis, jam neberūpi jo paties likimas, nes tai tampa valstybės atsakomybe. Ir jis remiasi sistema. Tai atrodo humaniška. Ir tam tikra prasme yra. Tačiau jei parama tampa nuolatine gyvenimo būsena, ji keičia charakterį. Kai perskirstymas tampa struktūriniu pagrindu, produktyvumo paskatos silpnėja. Tai elementari paskatų logika.
Jei dirbantysis atiduoda valstybei pusę savo uždarbio, o nedirbantysis gauna iš tos valstybės pakankamai patogiam pragyvenimui, sistema pajamų nelygybės mažinimo naratyve siunčia dvi žinutes. Vienam – „tu privalai duoti dar daugiau“, kitam – „tu turi teisę imti dar daugiau“. Ilgainiui šios žinutės suardo iki tol buvusį vientisu visuomenės moralinį audinį.
Kur slypi giluminė problema
Tačiau giluminė problema slypi ne tiek biudžetuose ir procentuose, kiek moderniame nūdienos pasakojime apie žmogų. Vis dažniau girdime, kad žmogus yra sistemos produktas, valstybės elementas. Jei jam nesiseka – kaltas ne jis pats, o aplinkybės ir bendruomenė, kuri per mažai jį mylėjo, per mažai juo rūpinosi. Jei jis nedirba – kaltas kapitalizmas, kuris išnaudoja žmones. Jei jis piktas – kaltas istorinis neteisingumas, pajamų nelygybė. Jei tau nesiseka, kalta sistema. Jei negali dirbti – kaltas stresas, trauma, visuomenė. Jei nieko nepasiekei – kalti tėvai, mokykla, valdžia. Tik ne tu pats.
Visada atsiras kokios nors aplinkybės, kurias galima apkaltinti.
Ši marksistinė ideologija yra nuodai. Ji atima iš žmogaus tai, kas jį daro žmogumi: valią ir galią pačiam keisti savo gyvenimą. Jei aš esu tik aplinkybių produktas, tai mano pastangos beprasmės. Jei sistema lemia viską, tai mano valia nereikalinga. Jei aš nesu atsakingas už savo nesėkmes, tai nesu atsakingas ir už savo sėkmes. Tokioje pasaulėžiūroje nėra vietos didvyriams – tik aukoms. Ir visi skuba tapti aukomis, nes aukoms leidžiama ir atleidžiama viskas.
Tuo tarpu tie, kurie vis dar dirba, vis dar kuria, vis dar stengiasi, tampa vis mažesne mažuma. Jie neša ant pečių vis didesnę naštą – savo ir tų, kurie atsisakė nešti. Ir sistema jiems atsilygina tuo, kad reikalauja dar daugiau, nes „privilegijuotieji privalo dalintis“. Produktyvus žmogus tampa sistemos vergu, o neproduktyvusis – jos šeimininku. Tai yra moralinė degradacija, kurios pabaiga visada ta pati: žlugimas.
Vakarų civilizaciją sukūrė pareigos jausmas
Istoriškai Vakarų civilizacija rėmėsi priešinga prielaida: žmogus, kad ir kokiomis sąlygomis gimęs ir augęs, turi moralinę pareigą veikti. Ne visada jis laimės. Ne visada jis bus sėkmingas. Bet jis atsakingas už savo pastangas. Būtent ši prielaida sukūrė civilizaciją, kuri išrado antibiotikus, nutiesė geležinkelius ir pasiekė Mėnulį. Ne savigaila ir aukos sindromas, o pareigos jausmas sukūrė Vakarų civilizaciją. Kai ši bazinė aksioma paneigiama, atsiveria moralinė praraja. Tas, kuris dirba daugiau, tampa įtartinas. Tas, kuris atsisako dirbti, tampa „pažeidžiamas“. Pagarba ima krypti ne į pastangą, o į silpnumo demonstravimą.
Po Antrojo pasaulinio karo Europa gulėjo griuvėsiuose. Nebuvo terapinių programų, nebuvo emocinių atostogų, nebuvo „saugių erdvių“ ir internetinių palaikymo grupių, nebuvo kovos su „mikroagresija“ ir „neapykantos kalba“. Buvo šaltis, alkis ir pareiga. Žmonės dirbo ne todėl, kad jiems buvo lengva. Jie dirbo, nes reikėjo. Ir būtent ši būtinybė išugdė charakterį. Ši karta atstatė Europą, nes žinojo, kad niekas kitas to nepadarys.
Šiandien mes turime daugiau išteklių, daugiau komforto, daugiau technologijų. Bet turime mažiau drąsos reikalauti atsakomybės iš savęs.
Pasirinkimai
OECD ataskaitos apie produktyvumo stagnaciją, duomenys apie vyrų pasitraukimą iš darbo rinkos, Eurostat skaičiai apie socialinių išlaidų mastą – visa tai nėra atsitiktiniai reiškiniai. Jie rodo kryptį. Klausimas paprastas: ar darbas yra pareiga ir dorybė, ar „išnaudojimas“ ir trauma? Ar atsakomybė – brandos ženklas, ar psichologinė našta? Ar žmogus – savo likimo kalvis, ar amžina auka?
Jei pasirinksime atsakomybės kultūrą, grįšime prie paprasto ir aiškaus principo – teisės be pareigų neegzistuoja. Grįžti prie darbo etikos nereiškia grįžti į praeitį. Tai reiškia atsisakyti saviapgaulės. Civilizacijos neišnyksta per dieną. Jos ištuštėja iš vidaus, kai pareiga tampa nemadinga, o pastanga – nepageidaujama. Kai darbas pavadinamas išnaudojimu, o atsakomybė – agresija.
Jei Vakarai toliau aukštins savigailą, jei toliau mokys jaunus žmones, kad jie yra bejėgės aplinkybių aukos, jei toliau kurs sistemas, kurios atlygina pasyvumą ir baudžia iniciatyvą – rezultatas nuspėjamas. Stagnacija, silpnumas, priklausomybė. Ir galiausiai – nuosmukis.
Jei pasirinksime aukos filosofiją, stagnacija bei degradacija taps norma ir galiausiai arba Europa taps musulmoniška arba Europą valdys Putinas.
Puikiai…ačiū autoriui…