Pirma dalis čia.
Pradėsiu nuo fakto konstatavimo, kad matriarchatas Lietuvoje nėra atšauktas.
Kita vertus, kai į aukščiausius valdžios postus yra išrenkama ar paskiriama moteris, mano širdis sudreba kaip epušės lapas. Ne, ne todėl taip įvyksta, kad bijočiau ar juolab nemėgčiau moterų, manding, yra atvirkščiai, jeigu norite, mane drąsiai galite pavadinti feministu. Tačiau drauge negaliu atsikratyti bjauraus įtarimo, kad moteris yra iškeliama į valdžios olimpą Lietuvoje būtent tada, kai didžioji gyventojų dalis čia, pavadinkime tai tauta, yra visiškai pasimetusi, nežino, ką daryti ir nevilties priepuolio metu staiga puola slėptis už moteriško sijono. Be to, net vyrai čia slepiasi ne kaip barzdoti vyrai, o kaip vaikai, įsikandę čiulptuką. Todėl tikriausiai neatsitiktinai Darius Kuolys sako, kad didžiausia šiandieninės mūsų būklės problema yra infantilizmas, ištikęs, kaip atrodo bent man, šalį nelyg stichinė nelaimė.
Jeigu dar nepatikėjote tokia įvykių versija, pabandykite prisiminti Raitelaitytės-Ruginienės paskyrimo į premjerės postą peripetijas totalinio pasimetimo aplinkoje.
Tačiau, jei žiūrėtume nuodugniai tokiu rakursu, būtų laikas pradėti Vilijos Blinkevičiūtės išteisinimo ar net beatifikacijos procesą, nes ji yra pirmoji, kuri ne dėl kokios nors užgaidos, o vedama sveiko proto, be to, visiškai įsisąmonindama savo veiklos pasekmes, perleido valdžią vyrams. O tai, kad po kelių baisios sumaišties ir slinkimo į bedugnę mėnesių Lietuvoje valdžia vėl perėjo į moteriškas rankas, nieko nuostabaus, nes kitaip matriarchato žemėje būti negali. Kaip sakoma, nuo likimo nepabėgsi.
Kitas klausimas – ar Raitelaitytė-Ruginienė prilygs jungtinėms trikinkės pajėgoms, ar jai pavyks patempti vežimą, kurį anksčiau nesėkmingai bandė išjudinti iš vietos arklė, kupranugarė ir asilė kartu susidėjusios?
Tikriausiai visi jau yra girdėję, kad Marija Gimbutienė yra pirmoji mokslininkė, kuri, pasirėmusi dešimtmečiais trukusiais tyrinėjimais, paskelbė konceptualaus pobūdžio apibendrinimus apie tai, kad lietuvių etnoso iškilimas yra dvigubo pobūdžio – jis susiformavo iš dviejų šaltinių – t. y. iš nuo seno apgyvendintosiose žemėse įsišaknijusios matriarchatinės žemdirbių kultūros autochtonų ir atklydusių karingų klajoklių, užkariavusių vietines gentis, įsiterpusių į matriarchatą kaip nomadinis patriarchalinis skiepas, persidengimo. Gintaras Beresnevičius buvo didelis šios teorijos šalininkas. Pabandykime, kaip ir jis, įsivaizduoti, kad, atsivėrus pasaulio horizontams, iš tiesų klajokliškos pasaulėjautos žmonės, vedami archajiškų instinktų, pirmiausia paliko Lietuvą, o čia didžiąja dalimi pasiliko giliai į pasąmonę nusėdusios sėsliosios matriarchatinės kultūros integralumą išsaugoję palikuonys, motiniškos valdžios idealą puoselėjantys rinkėjai.
Man taip pat atrodo, kad šie du sluoksniai lietuviško etnoso prigimtyje išliko neištirpę galutinai į vieną neperskiriamą lydinį.
Labai gerai iš savo vaikystės prisimenu, kad mano mylimos mamos nuostabioje giminėje buvo palaikomas didingas brolio išaukštinimo kultas (itin būdingas matriarchatui bruožas), o keturių seserų vyrai visada buvo traktuojami jau su truputėlį paniekinančia gaidele kaip žemesniosios kastos atstovai.
Dėl teisybės reikia pastebėti, kad nesunku buvo priešpriešinti vieną kitam, nes Brolis išties buvo toks teigiamas herojus, kaip būna tik plakatuose, t. y. nerūkė, negėrė, karo metu slapstė savo namuose pabėgusį žydų tautybės karo belaisvį, po karo kalėjo nuteistas sovietinės valdžios už trispalvės vėliavos iškėlimą, per visą savo gyvenimą, net ir tremtyje, išliko ištikimas žmonai, kaip ir Tėvynei, kai seserų vyrai buvo linkę kartas nuo karto pakilnoti taurelę ir pan.
O šiandien, žvelgdamas į savo gyvenimą, staiga pagalvojau, kad savo ruožtu aš pats pernelyg anksti pradėjau kilnoti taurelę, vedamas disidento pasijos, ne kitaip.
Kodėl pradėjau tokį keistą ir galimai nesimpatišką pokalbį dabar, kai aplink, be papildomų dirgiklių, tvyro baisi įtampa ir tvenkiasi mirtino pavojaus debesys?
Būtent todėl ir pradėjau, nes gerai žinau, kad barzdotos moterys mūsų neapgins…
***
debesis tai keistai susigūžęs
ar balta bet nuodinga angis
nors jau pažeme viesulas ūžia
neapreikštas lietaus vaizdinys
neapreikštas vabzdys o ne žiogas
vėl pranyko kažkur pro akis
ir atplyšo šiaudai nuo stogo
bet uždarė kažkas duris
debesis tai keistai susigūžęs
ar balta bet nuodinga angis
supas medžio šaka nulūžus
užsidenk mylimoji akis
1986 m.
