Nimrodas Rosleris ir Alonas Jakteris
Kai 2025 m. spalį JAV prezidentas Donaldas Trumpas lankėsi Izraelyje, šalies visuomenė ir politiniai lyderiai jį pasitiko kaip gelbėtoją, padėjusį tarpininkauti susitarimui dėl karo Gazoje pabaigos. Jam sakant kalbą Knesete, beveik karališkas parlamento narių priėmimas buvo transliuojamas kartu su dramatiškais vaizdais, kuriuose rodomas likusių gyvų Izraelio įkaitų paleidimas – šie kadrai buvo rodomi televizijos kanaluose visoje šalyje.
D. Trumpo gebėjimas pralaužti aklavietę, dešimtmečius apibrėžusią Izraelio politiką, kyla iš jo aukšto populiarumo tarp žydų izraeliečių. Priversdamas Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu pritarti visiškai įgyvendinamam 20 žingsnių taikos planui, kurio jis pats nerengė, D. Trumpas sutelkė Izraelio viešąją nuomonę deryboms su palestiniečiais. Mes vadovaujame „Peace Index“ tyrimui, kuris nuo 1994 m. reguliariai vertina Izraelio visuomenės požiūrį į Izraelio ir Palestinos konfliktą bei jo sprendimo galimybes. Praėjusių metų lapkritį atlikome apklausą apie izraeliečių požiūrį į D. Trumpo planą ir nustatėme, kad žydai izraeliečiai – ypač dešiniųjų ir centro pažiūrų – buvo labiau linkę svarstyti taikos derybas, kai jiems buvo pasakyta, jog šios vyksta su D. Trumpo palaiminimu.
Šio vadinamojo „Trumpo efekto“ pasekmės yra plačios. D. Trumpas jau paneigė daugelį mokslininkų ir politikos formuotojų prielaidų apie Izraelio viešąją nuomonę ir tradicinį tarptautinių tarpininkų vaidmenį. Dabar jis turi galimybę mesti iššūkį istorijai ir pasiekti ilgalaikę taiką Artimuosiuose Rytuose – tačiau tik tuo atveju, jei Vašingtonas sugebės pasinaudoti savo įtaka ir paskatinti šalis įgyvendinti šį planą.
Rinkėjų blokas
Izraelio politinės vaizduotės krizė, susijusi su Izraelio ir Palestinos konfliktu, tęsiasi jau du dešimtmečius. Smurtinis taikos proceso žlugimas pirmajame XXI a. dešimtmetyje, „Hamas“ Gazos Ruožo perėmimas 2007 m., pasikartojantys karai Gazoje ir sąmoningas abiejų pusių diplomatijos sabotavimas užaugino izraeliečių kartą, kuri konfliktą su palestiniečiais suvokia kaip lėtinę būklę, o ne kaip išsprendžiamą ginčą. Joks Izraelio lyderis nėra labiau susijęs su šia inercija nei B. Netanyahu, kuris didžiąją savo politinės karjeros dalį skyrė konflikto valdymui, o ne jo sprendimui.
2023 m. spalio 7 d. išpuolis prieš Izraelį atskleidė šios strategijos nesėkmę. Izraeliečiai pasijuto pažeidžiami, neturėdami aiškios vizijos, kaip užbaigti konfliktą, ir neturėdami lyderystės, galinčios pasiūlyti nuoseklią alternatyvą status quo ar mobilizuoti visuomenę kam nors kitam nei karui. Bendra palestiniečių ir izraeliečių apklausa „Pulse“, kurią 2024 m. liepą atlikome kartu su nuomonės tyrėjais Khalil Shikaki ir Dahlia Scheindlin, atskleidė gilų politinį fatalizmą po išpuolių. Tik 31 proc. žydų izraeliečių sutiko, kad konfliktas gali būti išspręstas diplomatinėmis priemonėmis per politinį susitarimą; 63 proc. manė, kad išeitis yra karinė pergalė prieš palestiniečius. Devyniasdešimt procentų išreiškė nepasitikėjimą palestiniečiais, o daugiau nei 70 proc. manė, kad konfliktas iš esmės yra nulinės sumos.
Vis dėlto Izraelio visuomenė nepalaiko ir status quo. Apklausos nuosekliai rodo, kad dauguma žydų izraeliečių suvokia konflikto kainą: naujausioje 2025 m. lapkritį atliktoje „Peace Index“ apklausoje 60 proc. respondentų nepritarė esamos padėties įtvirtinimui, o beveik 80 proc. teigė, kad besitęsiantis konfliktas su palestiniečiais kenkia Izraeliui. Tačiau izraeliečiai nesutaria dėl alternatyvos. Netrukus po 2023 m. spalio 7 d. „Peace Index“ duomenys parodė, kad parama deryboms su Palestinos savivalda sumažėjo iki rekordiškai žemų 25 proc., o parama dviejų valstybių sprendimui – iki 20 proc. (praėjusių metų kovą).
Tuo pačiu metu dešiniųjų siūlomi sprendimai taip pat neturi plataus palaikymo. Prievartinė palestiniečių teritorijų aneksija ar žydų perkėlimas į Gazos Ruožą yra patrauklūs tik daliai dešiniųjų rinkėjų; „Peace Index“ duomenys rodo, kad parama tokioms politikoms siekia tik 30–40 proc. ir kyla beveik išimtinai iš dešiniųjų elektorato.
Atrodytų, kad susidariusi situacija sudaro sąlygas drąsiam Izraelio lyderiui pasiūlyti naują kryptį. Tačiau B. Netanyahu ideologinis įsipareigojimas „pjauti žolę“ – tai yra periodiškai valdyti konfliktą kariniais veiksmais jo neišsprendžiant – kartu su augančiais teisiniais iššūkiais ir priklausomybe nuo ultranacionalistinių koalicijos partnerių riboja jo politinę erdvę ir strateginę motyvaciją siekti diplomatijos. Tuo tarpu silpna ir susiskaldžiusi opozicija vengia šios temos, baimindamasi pasirodyti pernelyg nuosaiki svyruojantiems rinkėjams.
Izraelio visuomenė ir jos lyderiai tebėra įstrigę užburtame baimės, nusivylimo ir abejingumo rate. Dauguma atmeta status quo kaip netvarų, nepasitiki derybomis su palestiniečiais, nes jos atrodo pavojingos, ir priešinasi aneksijai, nes ši galėtų dar labiau izoliuoti Izraelį tarptautinėje arenoje. Jie supranta, kad situacija kritinė, tačiau nesugeba susitarti dėl išeities.
DONU MES PASITIKIME
Ši psichologinė ir politinė aklavietė – būtent tokia situacija, kuriai pralaužti reikalinga išorinė figūra. Čia į sceną žengia Donaldas Trumpas. Daugelis izraeliečių jį laiko bebaimiu, stipriu, besąlygiškai įsipareigojusiu Izraeliui ir pasirengusiu atremti liberalių Izraelio kritikų argumentus.
Dar pirmosios kadencijos metu D. Trumpas demonstravo aiškų palankumą Izraeliui: panaikino ilgalaikius JAV apribojimus Izraelio teritoriniams siekiams, perkėlė JAV ambasadą į Jeruzalę ir pripažino Izraelio suverenitetą Golano aukštumose. Šios pozicijos stipriai rezonuoja su rinkėjais, kurie paprastai skeptiškai vertina tiesiogines derybas su palestiniečiais.
D. Trumpas pradėjo paliaubų derybas turėdamas tokį žydų izraeliečių pasitikėjimą, kokio neturėjo nė vienas pastarųjų dešimtmečių JAV prezidentas. 2024 m. „Pew“ pasaulinio požiūrio į JAV apklausa parodė, kad 73 proc. žydų izraeliečių pasitiki D. Trumpu; tarp save dešiniaisiais laikančių respondentų teigiamas vertinimas siekė net 93 proc. (ši grupė dabar sudaro daugiau nei 60 proc. žydų visuomenės). Tuo tarpu Izraelio demokratijos instituto apklausos 2016 ir 2021 m. rodė, kad tik apie 30 proc. žydų izraeliečių manė, jog Joe Bidenas teikia pirmenybę Izraelio saugumui, o vos 25 proc. laikė Baracką Obamą draugišku Izraeliui. Abiem atvejais dešiniųjų rinkėjai buvo ypač kritiški.
Aukštas pasitikėjimo lygis suteikė D. Trumpui galimybę pristatyti planą, kuriame numatyta sukurti technokratinę pereinamojo laikotarpio vyriausybę Gazoje, vėliau nuginkluoti „Hamas“, dislokuoti tarptautines stabilizavimo pajėgas, atstatyti Gazą ir galiausiai perduoti civilinę administraciją reformuotai Palestinos savivaldai. Ypač svarbu tai, kad jo autoritetas tarp dešiniųjų – B. Netanyahu elektorato – apribojo premjero galimybes atsitraukti, kaip tai buvo daroma ankstesnių JAV administracijų atžvilgiu, ir padarė planą politiškai patrauklesnį Izraelio vidaus arenoje.
Maverikiška diplomatija
Skirtingai nei Bidenas, Obama ar kiti buvę JAV prezidentai, D. Trumpas neveikia pagal tradicines tarptautinio tarpininkavimo paradigmas, kurios remiasi prielaida, kad esminiai pokyčiai turi kilti iš pačių konflikto šalių – arba per „iš apačios į viršų“ socialinius procesus, arba per „iš viršaus į apačią“ vizionierišką lyderystę. Pagal šį požiūrį trečiosios šalys gali sudaryti sąlygas susitarimui, bet negali diktuoti jo turinio.
Pristatydamas planą B. Netanyahu ir faktiškai priversdamas jį jam pritarti, D. Trumpas apsunkino galimybę premjerui atsitraukti nuo susitarimo. Netanyahu, priklausomas nuo trapios ir ideologiškai nevienalytės koalicijos, susidūrė su dilema: priešintis užsienio lyderiui, kuris Izraelyje yra populiarus ir nesuvaržytas vietinės politikos spaudimo, būtų politiškai rizikinga.
D. Trumpas taip pat nutolo nuo istorinių JAV tarpininkavimo praktikų Izraelio ir Palestinos konflikte. Dešimtmečius Vašingtonas siekė skatinti tiesiogines šalių derybas taikydamas subalansuotą spaudimą ir diplomatines paskatas. Ši strategija paskatino Billą Clintoną ir George’ą W. Bushą sušaukti atitinkamai 2000 m. Kemp Deivido ir 2007 m. Anapolio viršūnių susitikimus, o Barackas Obama 2009 m. paskyrė senatorių George’ą Mitchellą specialiuoju pasiuntiniu Artimuosiuose Rytuose. Nors šios pastangos atvesdavo lyderius prie derybų stalo, jos retai pakeisdavo žydų izraeliečių viešąją nuomonę ir beveik niekada nesugebėdavo mobilizuoti vanagiškų bei religinių dešiniųjų sektorių, sudarančių politinės dešinės branduolį.
D. Trumpo polinkis laužyti diplomatines normas, panašu, sukūrė psichologinį tiltą tiems izraeliečiams, kurie paprastai nepasitiki derybomis. Dalis visuomenės 20 punktų planą suvokia kaip „Trumpo planą“ – o tai, jų akimis, reiškia saugumo, stabilumo ir įgyvendinimo garantiją. Tai gali paaiškinti, kodėl net tie, kurie abstrakčiai atmeta diplomatiją, ypač po spalio 7-osios, tampa jai atviresni, kai planas siejamas su D. Trumpo vardu.
Naujausioje „Peace Index“ apklausoje, atliktoje praėjus mėnesiui po plano paskelbimo 2025 m. spalį, bazinė žydų izraeliečių parama taikos deryboms su Palestinos savivalda išliko žema – apie 30 proc. Tačiau respondentams pasiūlius visiškai įgyvendinti „Trumpo planą“, parama išaugo iki 45 proc. ir sugrįžo į prieškarinį lygį. Tarp save nuosaikiais dešiniaisiais ir griežtais dešiniaisiais laikančių rinkėjų palaikymas padidėjo atitinkamai 20 ir 14 procentinių punktų – tai reikšmingas pokytis grupėse, kurios ilgą laiką buvo laikomos tvirčiausiu pasipriešinimo deryboms branduoliu.
Pasinaudokite diena
Izraelio nevilties, politinio paralyžiaus ir D. Trumpo, kaip gelbėtojo, įvaizdžio susikirtimas sukuria retą galimybę Jungtinėms Valstijoms – taip pat izraeliečiams ir palestiniečiams. Izraelio visuomenė nori pakeisti status quo, tačiau šiuo metu nepasitiki savo politiniais lyderiais.
Tuo tarpu dalis visuomenės tiki, kad D. Trumpas gali padaryti tai, ko nesugeba vietinė politinė klasė. Šia prasme jis kai kam atrodo kaip galimybė įveikti strateginės krypties stoką, silpnėjančius demokratinius pagrindus ir išsekusią lyderystę. JAV politikos formuotojų užduotis – sukurti diplomatinę architektūrą, kuri remtųsi šia realybe.
Kad vadinamasis „Trumpo efektas“ taptų realiu taikos keliu, administracija turėtų nuosekliai įgyvendinti 20 punktų planą ir panaudoti jį kaip pagrindą platesniam regioniniam susitarimui, aiškiai apibrėžiančiam Izraelio ir palestiniečių konflikto pabaigą. Tam reikalingas išsamus sprendimas, apimantis visus esminius klausimus: Izraelio gyvenvietes Vakarų Krante, Rytų Jeruzalės statusą, Palestinos savivaldos reformą ir patikimas saugumo garantijas.
Svarbu, kad tokia sistema būtų aiškiai pristatyta kaip D. Trumpo taikos planas, o Jungtinės Valstijos kartu su palestiniečių pasitikėjimą turinčiais regioniniais veikėjais būtų tiesiogiai įtrauktos į jos įgyvendinimą. Izraelio lyderiai laikysis tik tuo atveju, jei matys, kad planas yra ir įgyvendinamas, ir politiškai tvarus.
Net ir turėdamas išskirtinę paramą Izraelyje, D. Trumpas neišvengiamai susidurs su pasipriešinimu, kuris praeityje žlugdė ne vienas perspektyvias iniciatyvas. Siekdamas išlaikyti dešiniųjų paramą vėlesniems plano etapams ir sukurti naują valdymo struktūrą Gazoje, jis turės išlaikyti nuoseklumą. Retorikoje jis turėtų aiškiai palaikyti Izraelį ir Netanyahu, tačiau kartu spausti Izraelio vyriausybę priimti ir įgyvendinti sutartas priemones.
Administracijai teks veikti greitai. Jei D. Trumpas prarastų susidomėjimą, susitelktų į antraeiles politines nuoskaudas ar būtų nukreiptas kitų užsienio politikos krizių, Izraelio visuomenė gali grįžti prie rezignuoto status quo palaikymo arba net sustiprinti vienašališkos Palestinos teritorijų aneksijos raginimus. Tikėtina, kad nė vienas jo įpėdinis – nei respublikonas, nei demokratas – neturės tokio pat poveikio Izraelio vadovybei ir viešajai nuomonei.
Todėl Vašingtonas neturėtų delsti. Kol D. Trumpas eina pareigas, būtina imtis kuo daugiau negrįžtamų žingsnių. Iki kadencijos pabaigos 2029 m. administracija turėtų būti įtvirtinusi veikiančią palestiniečių valdymo struktūrą Gazoje, užtikrinusi teritorijos saugumą ir pradėjusi ekonominio atkūrimo programas. Ji taip pat turėtų apsaugoti šios struktūros stabilumą nuo sabotažo – tiek iš vidaus veikėjų, tokių kaip „Hamas“, tiek nuo galimo išorinio kišimosi, prireikus remiantis JAV ir regioninėmis saugumo garantijomis.
Pastangos neturėtų apsiriboti vien Gaza. D. Trumpas galėtų pasinaudoti savo populiarumu Izraelyje, kad paskatintų sustabdyti tolesnę teritorijų aneksiją ir smurtą prieš palestiniečių bendruomenes Vakarų Krante.
Mažai tikėtina, kad visas 20 punktų planas bus visiškai įgyvendintas iki 2029 m., o būsimas prezidentas greičiausiai neturės tokios pačios veiksmų laisvės Izraelio visuomenės akyse. Tačiau jei per artimiausius trejus metus būtų padaryta pakankama pažanga, planas galėtų įgyti inerciją, leidžiančią jam išlikti ir po D. Trumpo kadencijos.
Tai ambicingi, bet teoriškai pasiekiami tikslai. D. Trumpas ne kartą teigė, kad tik jis gali išspręsti Izraelio ir palestiniečių konfliktą ir atnešti stabilumą Artimuosiuose Rytuose. Nepaisant galimos hiperbolės, jo įtaka Izraelio visuomenei suteikia jam išskirtinę galimybę mėginti įgyvendinti šiuos pažadus. Ar jam pavyks ten, kur daugelis pirmtakų patyrė nesėkmę, priklausys nuo to, ar ši įtaka bus panaudota strategiškai, nuosekliai ir kryptingai.
foreignaffairs.com
