Edvardas Čiuldė. Ar Vilnius yra lietuviškas miestas?

Toks klausimas man dingtelėjo į galvą taip netikėtinai, kad net krūptelėjau. Buvo gėda pačiam prieš save, kad tokie nešvankūs klausimai įkyriai lenda į galvą.

Išties, ar galima taip lengvabūdiškai užklausti Vilniaus esmės, kalbant apie miestą, kuris yra Lietuvos sostinė, kur yra įsikūręs tautos politinis olimpas, dirba ir gyvena šalies mokslo bei meno elitas, kur galiausiai telkiasi svarbiausios kūrybinės pajėgos ir, be visa ko kito, savo veiklą plėtoja stambiausieji universitetai? Tačiau ir žiūrint iš kitos pusė kyla ne mažiau keblus klausimas – ar Vilniuje susitelkęs dabartinių laikų Lietuvos politinis ir kultūrinis elitas kam nors, tarkime, valstybei priduoda bent menkiausią lietuviškumo dvasios dvelktelėjimą, jau nekalbant apie patį Vilnių?

Net didžiausiame košmare negalėjo prisisapnuoti tai, kas atsitiko lygioje vietoje, kai legendinę šlovę ankstesnių kartų pastangomis pelnęs Vilniaus universitetas (VU), tiksliau tariant, VU rektoratas staiga ėmė ir iškėlė antilietuviškų pajėgų mobilizacijos vėliavą.

Toks antraštės klausimas, kaip atrodo, kažin ar galėtų tiesiogiai, be niekas nieko, iškilti vilniečiu, jau pripratusiam prie nusistovėjusios miesto ritmikos ir truputėlį priplėkusios atmosferos kaip prie savaime suprantamos dalykų padėties, tačiau vykstant traukiniu iš Kauno į Vilnių ir, pagaliau įvažiavus į Vilniaus priemiesčius, kartais atrodo, kad į vagoną tuoj įlips kontrolierius, kuris pareikalaus parodyti ne tik bilietą, bet ir pasą su viza ir paklaus – ar nesi užsimaskavęs litvomatas?

Nėra joks miesto trūkumas, kad Vilniuje šalia lietuviškos populiacijos gyvena kitų tautų gausios mažumos, nėra joks nutolimas nuo esmės, kad Vilnius su pagreičiu įgyja tarptautiškumo dimensiją, tačiau vis tik svarbu neužmiršti, jog tas pat Vilnius pagal statusą nėra tarptautinis miestas, kaip, tarkime, po I-ojo pasaulinio karo keliems metams buvo tapusi Klaipėda, o yra, atleiskite už truizmą, Lietuvos sostinė.

Vilniaus kultūrinę įvairovę laikykime už didelį privalumą, drauge pabandydami pripažinti ir tą akis badantį faktą, kad didele dalimi Vilnius yra įkalintas praeities vaiduoklių.

Kaip atrodo bent man, visos šiandienos negandos dėl Lukiškių aiškės ir kyla dėl to, jog į nūdienos paviršių prasimuša kadaise čia stūksojusių kartuvių dvasia ir Koriko testamentas ateinančioms kartoms.

Koriko atmintis čia yra net dar stipresnė nei toje pačioje aikštėje vėliau stovėjusi Lenino paminklo butaforija ir iškamša, žinant tą faktą, kad komunistai savo nusikaltimus vis dėlto vykdė kitose Vilniaus taškuose ir požemiuose. Savo ruožtu kartuvių dvasia nėra iškamša, nežiūrint jos atgrasumo, ar ne?

Koriko vaiduoklis Lukiškių aikštėje neįsileidžia tokio paminklo, kurie galėtų permušti kartuvių dvasios dvoką.

Vaizdžiai tariant, Koriko vaiduoklis Lukiškių aikštėje neįsileidžia tokio paminklo, kurie galėtų permušti kartuvių dvasios dvoką.

Žiūrint šiuo rakursu, Šimašiaus vairuojama vaiduokliška miesto merija yra Koriko testamento vykdytoja.

Taigi nėra geresnio pasirinkimo kaip didingas monumentas Vyčiui Lukiškių aikštėje, siekiant išlaisvinti Vilniaus erdves nuo vaiduoklių dalyvavimo mūsų gyvenime, monumento didingumą čia suprantant kaip prasmės sutelktumą, kaip laisvo šalies idėjos kvintesenciją, panaudoto marmuro ar granito kiekį tam reikalui bei postamento aukštį laikant išvestiniais dalykais.

Savo ruožtu, kaip atrodo bent man, paminklo Antanui Smetonai Vilniuje pastatymo sumanymas visų pirma kažkam kelia alergiją būtent dėl tokio paminklo galimo lituanizacijos poveikio miestui stiprumo, kurį ne kiekvienas vilnietis sugebėtų pakelti ir pernešti. Tai pernelyg stiprus užtaisas, kuris antilietuviškam nusiteikimui yra net keliais kartais sunkesnis išbandymas nei Vinco Kudirkos ar Jono Basanavičiaus paminklų įsiteisėjusi duotybė ( kodėl taip būna – kito straipsnelio tema).

Man tikrai nesunku įsivaizduoti, kad, pastačius paminklą A.Smetonai, antilietuviškumo pamatai Vilniuje sudrebėtų, neskoningas grimas pradėtų trupėti ir nubyrėti, atmosfera pagyvėtų, nes pastatytas paminklas Antanui Smetonai, vaizdžiai tariant, gali greitai tapti stipriu miesto erdvių paminkliniu gaivikliu, nepasakius – dezodorantu.

Paminklas Antanui Smetonai Vilniuje savo prasminės pulsacijos intensyvumu neabejotinai permuštų net Pilsudskio širdies, palaidotos senosiose Vilniaus kapinėse, plakimo muziką, o dėl to, žinoma, kai kuriems iš mūsų piliečių gali sutrikti gyvenimo ritmika, nors bet kuriuo atveju galima guostis bent tuo, kad paminklas pats savaime nieko neįstengia užmušti, prismaugti.

Galima daiktas, toks paminklas iš principo galėtų apnuodyti širdį Lietuvos neprieteliui, tačiau vargu ar privalėtų tapti masinio apsinuodijimo šaltiniu, kaip kad būna, kai tvenkinyje pradeda dusti žuvys nei iš šio nei iš to, nežiūrint net ir to atvejo, kai garsus poetas, beveik Nobelio premijos laureatas panašia proga yra parašęs straipsnį „Aš dūstu“.

Neabejoju, kad Vytautas Sinica yra likimo pašauktas atkeikti Vilnių, atlaisvinant jį nuo vaiduoklių. Jį tam įpareigoja jo puoselėjamos vertybės, mums visiems gerai žinomos šio filosofo ir politiko pažiūros, įsipareigojimai. Esant progai pridursiu dar ir tai, kad V.Sinica neabejotinai yra ne tik intelektualiausias kandidatas į Vilniaus mero postą, bet ir labai dalykiškas žmogus, sugebantis įsigilinti į smulkiausias technines miesto gyvenimo detales.

Tačiau nenutylėsiu ir to, kad netikiu, kad tokius grandiozinius tikslus galėtų įgyvendinti net ir labiausiai talentingas žmogus, jeigu jis į priekį yra vedamas būtent balanso kelrodės žvaigždės, yra linkęs apsidrausti nuo savo paties išsišokimų ir nenumatytų iššūkių.

Paradoksalu, bet, kaip atrodo, silpniausioji šio kandidato į Vilniaus miesto merus pusė yra jo kultūringumas…