Kažkada Vytautas Radžvilas tikriausiai ne be pagrindo yra sakęs maždaug taip, kad Lietuvos valstybė pasuko žlugimo keliu. Nuo to laiko nutekėjo nemažai vandens, taigi dabar būtų pats laikas paklausti – ar kažkas pasikeitė per prabėgusį laiką?
Kaip atrodo bent man, būtent šioje valstybės gyvastingumo sferoje pastaruoju metu reikalai pradėjo prastėti sprinto greičiu.
Jeigu jums atrodo, kad autorius sutirština spalvas, įjunkite savo intuiciją, kuri padės atsakyti – ar tokie dominuojantys šiandien mūsų padangėje „valstybės vyrai“ kaip Žemaitaitis, Paluckas, o taip pat ir Kasčiūnas pernelyg akivaizdžiai neprimena klasikinio kirpimo valstybės duobkasių? Užsukus į šią portretų galeriją, nelieka nieko kito kaip nusivilti valstybės idėja, ar ne?
Ar sakote, kad valdžia ir valstybė yra truputį skirtingi dalykai? Jūsų nuolankus tarnas tą patį yra tvirtinęs tūkstantį kartų, kartas nuo karto galimai net pernelyg drastiškai priešpriešindamas viena kitai valstybės ir valdžios apibrėžtis, jaudindamasis dėl to, kad valdžios negalavimai nesuterštų valstybės idėjos. Tačiau drauge reikia nepamišti, kad šios apibrėžtys yra ir tampriai tarpusavyje susijusios bent jau tuo požiūriu, kad tik nepriklausomą valstybingumą turinti tauta pati išsirenka sau valdžią, o ne verčiasi su svetimųjų tautai primesta valdžia.
Ar nešventvagiška dabar būtų abejoti valstybės idėjos gyvastingumu didžiųjų pavojų akivaizdoje, ar nereikėtų tokiu atveju prikąsti liežuvį, net jeigu kažkas tamstelei nepatinka? Juolab kad matome tikrai kažką panašaus į valstybės mobilizacines pastangas, didinant išlaidas šalies gynybai, stiprinant gynybinius pajėgumus.
Iš tiesų, kaip atrodo, paspartintas Lietuvos ginklavimasis duotomis aplinkybėmis yra geriausias dalykas, kuris leidžia neprarasti vilties kataklizmų akiratyje, tačiau to galiausiai neužtenka.
Net didžiausiems pesimistams, netikintiems karinių susivienijimų patikimumu katastrofos atveju, verta dar kartą priminti Suomijos pavyzdį, bylojantį apie tai, kad karinis apsirūpinimas ir valia priešintis leidžia pristabdyti net ir daug skaitlingesnes priešo pajėgas, stojant vienas prieš vieną. Taigi, žiūrint iš šio taško, mirtinai kvailas pasirinkimas būtų gynybos ir socialinės sferos lėšų konkurencinis gretinimas, dar daugiau, tokiu atveju šalies militarizacija ir humanitarizacija neturėtų būti priešpriešinama viena kitai, bet galiausiai imtos visų mūsų naudai suprasti kaip to paties proceso skirtingos pusės. Gal net sunku kol kas dar iki galo įvertinti – koks fundamentaliai svarbus tokiu atveju mūsų ginklas kovoje su autoritariniais režimais yra laisvės idėja ir laisvės politinės kultūros puoselėjimas, laisvės idealų neatsižadėjimas, nepasiduodant kaščiūnų gundymams „priveržti visuomenės kontrolės varžtelius“.
Dabar jau kartais atrodo, kad net ankstesnio šaukimo valdžia galimai atskirais atvejais adekvačiau atstovavo valstybės idėjai nei post-blinkevičiūtinės sąrangos valdžia. Tačiau turint prieš akis Šimonytės ir Čmilytės veiklos ekscesus, bent man vis dar ramybės neduoda abejonės klausimas – kokiai valstybei – Lietuvos ar Izraelio – vis dėlto pagal pirmumo teisę labiau atstovavo šios buvusiosios valdžios divos?
Kaip atrodo bent man, savo ruožtu dabartinio šaukimo valdžia yra dar blogesnė nei galima įsivaizduoti, intuicija kužda, kad jos pasirinkimai bus blogiausi iš galimų, kažką darant ar nepadarant. Tai valdžia, kuri kompromituoja valstybės idėją visais frontais, kenkia valstybės idėjos gyvastingumo išsaugojimui, nuodija politinę aplinką ne mažiau nei priešas užnugaryje. Kas be ko, tokia valdžia paralyžiuoja piliečių valią priešintis agresoriui, yra politinės depresijos užkratas.
Dabartinė valdžia yra vadintina bloga pirmiausiai pagal krikščioniškosios teologijos sampratą, skelbiančią, kad blogis yra gėrio trūkumas. Tokia valdžia yra bloga pirmiausiai dėl to, kad jai trūksta to gėrio, kuris yra reikalingas valdžiai pagal apibrėžimą, yra nusmukusi, praradusi paskutinius orumo likučius, menkystų kompleksuose užsikasusi valdžia. Tokia valdžia neturi nė mažiausių šansų mobilizuoti tautos valią kraštutinai pavojingais laikais.
Tačiau dar blogiau nei bloga valdžia yra opozicijos atstovo Kasčiūno ir jo bendraminčių kretinų raginimai pavojingais laikais riboti žodžio laisvę ar net pradėti fiziškai naikinti nelojaliuosius valdžiai (Kad ir kaip žiūrėtume, diversanto įsivaizdavimas nepatenka į nelojaliųjų sampratą, ar ne?). Tai balsas iš kapo tamsos, nes, kaip atrodo, taip ir turėtų skambėti iš anksto viską pralaimėjusios, totaliai žlugusios valstybės balsas…
Ką daryti?
Kaip atrodo bent man, tokioje valstybingumo sąmonės stygiaus aplinkoje vertėtų pagalvoti apie išplėstinį valstybės arba, jeigu norite, tautos susirinkimą, sukviečiant į tokį forumą ne tik valdžios, bet ir savivaldybių atstovus, iškilias kultūros, meno asmenybes, mokslininkų draugijų deleguotus asmenis, taip pat profsąjungų patikėtinius, taigi kažką panašaus į visuotinį luomų susirinkimą, kuris galėtų pabandyti iš naujo prikelti valstybės idėją…
Edvardo Čiuldės tekstas yra desperatiškai aštri, bet būtina diagnozė valstybinio sąmoningumo ir pasitikėjimo Lietuvos valstybės institucijomis būsenai. Autorius pagrįstai kelia klausimą ne tik apie konkrečių valdžios asmenų moralinį pajėgumą atstovauti valstybei, bet ir apie giluminį valstybės idėjos išsekimą bei politinės bendruomenės eroziją.
Šioje kritinėje refleksijoje verta akcentuoti ne tik pavienių politikų – ar tai būtų Šimonytė, Paluckas, ar Kasčiūnas – susikompromitavimą, bet visos politinės klasės atotrūkį nuo pilietinės visuomenės, regionų, šeimų, verslų ir ypač žemės ūkio bendruomenių realybės. Pastarųjų savaičių ūkininkų protestai – ne tik dėl mokesčių – tapo veidrodžiu, kuriame atsispindi ne tik biurokratizuotas sprendimų stūmimas, bet ir akivaizdus politinio elito cinizmas.
Valstybės idėja nėra vien konstitucinis tekstas ar gynybos biudžetas. Tai – tautos valia turėti ir kurti bendrą ateitį. O ši valia naikinama, kai politinė klasė nebesugeba girdėti, kai iš skirtingų visuomenės sluoksnių sklindantis nepasitenkinimas ignoruojamas arba apšaukiamas „prorusišku“, „populistiniu“ ar „neatsakingu“.
Autorius siūlo išplėstinį tautos atstovų forumą – savotišką tautos konventą, kuriame galėtų susitikti valdžios, pilietinės visuomenės, kultūros, mokslo, profesinių sąjungų atstovai. Tai gali skambėti idealistiškai, bet iš tiesų tai vienas iš nedaugelio realių kelių sustabdyti valstybės idėjos eroziją. Tokiam susirinkimui turėtų būti keliamas ne simbolinis, o konkretus tikslas – įvertinti valstybės kryptį, reformų socialinį pagrįstumą, atstovavimo trūkumus ir galimybes iš naujo perrašyti visuomeninį kontraktą tarp valdžios ir piliečių.
Šiandieninėje situacijoje, kai mokesčiai didinami be socialinės analizės, kai gynyba paverčiama vienintele valstybės prasmės ašimi, kai laisvė ir solidarumas paverčiami retorikos moneta, klausimas, ar valstybė dar yra gyva, tampa ne retoriniu, bet egzistenciniu. Jei valstybė nėra gėrio ir teisingumo siekianti bendruomenė, ji tampa tik administraciniu dariniu, kuris anksčiau ar vėliau žlunga – ir ne tik politiškai, bet ir dvasiškai.
Todėl, jei norime išsaugoti ne tik teritoriją, bet ir tautos orumą, turime atkurti gyvą valstybės idėją – pagrįstą tiesa, teisingumu ir bendru sprendimų kūrimu. Ir tai turi prasidėti ne Seimo salėje, o visuomenėje, kuri dar nėra praradusi gebėjimo tikėti.
Abejoju, ar kada turėsime valdžią blogesnę negu Šimonytės. Šimonytės valdžia pirmoji Kovo 11-osios Lietuvoje grįžo prie totalitarizmo, sulaužė ne vieno likimą.
Kaip gelbėti žlungančią valstybę, kaip pakelti sąmonę? Nebeįsivaizduoju. Greičiausiai tik didelė nelaimė, kataklyzma gali įkrėsti proto, suvienyti.
P. S. Buvo viltis, kad NS įneš teigiamų pokyčių į žlungančios Lietuvos padangę. Buvo super komanda, super sudėtis. Bet edukuoti-vakcinuoti treneriai „nuvarė” komandą, liko tik niekam nebeįdomus, jokių vilčių nebeteikiantis „atsarginis suolelis”.
„autorius sutirština spalvas“
Sguščajet kraski. Vienas iš tų „vaizdingų“ sovietmečio rusicizmų, atėjusių per žurnalistiką.
„duotomis aplinkybėmis yra geriausias dalykas“
V dannych obstojatelstvach. Lietuviškai būtų galima pasakyti „esamomis aplinkybėmis“.
„žiūrint iš šio taško“
S etoi točki zrenija. Lietuviškai galėtų būti „šiuo požiūriu“.
„ankstesnio šaukimo valdžia“
Prošlogo sozyva? Lietuviškai būtų tiesiog „ankstesnė valdžia“ arba „ankstesnės kadencijos valdžia“.
„visais frontais“
Na vsiech frontach, nors šitas net nėra rusicizmas (net angliškai būna „on all fronts“), tik šiaip neskoningas posakis.
„išplėstinį valstybės arba, jeigu norite, tautos susirinkimą“
Rasširennoje zasedanije.
„žiūrint iš šio taško”
joks čia ne rusicizmas.
Yra angliški išsireiškimai Looking from this point of view, My point of view ir pan.
Nieko nėra blogiau kaip pusmokslis, apsimetantis dideliu ekspertu. Kiekvienas lietuviškas posakis turi atitikmenų kitose kalbose, gali būti išversta rusiškai, angliškai ir t.t., tačiau tai nereiškia, kad toks posakis yra neteisingas. Tamsta tuo spekuliuoji, pateikti tamstelės paaiškinimai yra piktybiškos falsifikacijos ( apie „duotų aplinkybių“ kontraversiškumą pats užsiminiau anksčiau), tik nesuprantu – kodėl tamstai reikia taip bjaurotis , ar tai yra būdas gyvenimo nuskriaustam žmogeliukui pasikelti savivertę bent anonimiškai? Kitą kartą rašyk pastabas po vieną raidę eilutėje, atrodys daug išsamiau, oriau.
Kaip man pasakojo, tamsta net nesi kalbininkas mums įprasta filologinės kompetencijos prasme, o kelių vaikiškų knygelių diletantiškas vertėjas, dabar – bibliotekininkas.
Nieko nėra bjauriau kaip užstrigęs kūdikio išsivystymo analinėje stadijoje vaikiškų knygelių apsijuokęs vertėjas.
Pasimetė p. Edvardas, nebežino kuri valdžia blogesnė, ir kam labiau tarnavo, gal Izraeliui …?
O nepagalvojot, kad labiausiai tai tarnavo kgbistinei rusijai ? Vien rusakalbių „importavo” ne mažiau 200 000 per kadenciją !
Neišsilavinę žmonės mano, kad tokios divos ir vyriokai dyvų dyvai pirmiausia atstovauja karo nugalėtojų viršininkui.
Ar nuoroda „ duotomis aplinkybėmis“ yra taisyklinga, turint galvoje, kad rusai sako „v danych obstojatelstva“?
Jokių draudimų taip sakyti neradau, kalbininkams aptariant lietuviško žodžio „ duoti“, („duotis“) sekas.
Esamomis aplinkybėmis, pagal esamas ar susiklosčiusias aplinkybes. Jų niekas neduoda.
Teisybę sakot, Paul Casimir. Pamačiau Jūsų komentarą tik po to, kai paskelbiau savąjį.