ES teiginys, kad ji yra pasaulinė galia, atskleidžiamas kaip senstančio apsimetėlio fantazijos.
Mickas Hume’as
Daug kas lieka neaišku dėl galutinio karo Ukrainoje rezultato. Diplomatiniame mūšio lauke konkuruojantys taikos planai (28 punktai? 19 punktų? Krymas? Krymas išeina?) skraidė pirmyn ir atgal tarp sostinių. Tuo tarpu tikrojoje karo zonoje Rusijos kariuomenė ir toliau leidžia karinius dronus ir raketas į Ukrainos miestus, o kūnai ir toliau kaupiasi abiejose pusėse įnirtingose gatvių kovose, kurių pabaigos nematyti.
Tačiau vienas netiesioginis šio kruvino konflikto rezultatas jau turėtų būti akivaizdus: Europos Sąjungos lyderiai ir jų sąjungininkai Jungtinėje Karalystėje – bendrai vadintini Didžiąja Europa – pralaimėjo politinį karą dėl Ukrainos. ES teiginys, kad ji yra svarbi pasaulinė galia šiuolaikiniame pasaulyje, pasirodė esąs senstančio apsimetėlio fantazija.
Prezidentas Donaldas Trumpas jau ne pirmą kartą sudaužė Europos globalistines svajones. JAV prezidentas, beveik be įspėjimo, pateikė europiečiams savo siūlomą taikos susitarimą su Rusija. Kai JAV delegacija Ženevoje susitiko su ukrainiečiais, Europos pareigūnai liko šalikelėje – geriausiu atveju fotografijų fone, blogiausiu atveju koridoriuje.
Tuo pat metu Didžiosios Europos lyderiai rinkosi tolimoje Pietų Afrikoje, kur, regis, bandė apmąstyti savo svarbų vaidmenį. Jie paskelbė, kad Trumpo ir Putino pasiūlymui „reikia darbo“, tarsi būtų profesoriai, skaitantys paskaitas neišmanantiems studentams.
Briuselio elito žurnalas Politico stengiasi pabrėžti šios eurokratinės šarados svarbą. Jame cituojamas vienas ES lyderis, teigiantis, kad stipri Europa „užims vietą“ prie derybų stalo, o ne lauks, kol bus pakviesta. Leidinys taip pat pritarė Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen vaizdo įrašui, kuriame ši aiškina, kad „Europos Sąjungos vaidmuo užtikrinant taiką Ukrainai turi būti visapusiškai atspindėtas“.
Tuo tarpu Euractiv atrodė kur kas realistiškesnis. Pasak jų, tarsi pabrėždamas ES „bejėgiškumą“, prezidentas iš Pietų Afrikos paskelbė žinutę, labiau primenančią įkaito vaizdo įrašą, o ne rimtą diplomatinį pareiškimą. Vertindami U. von der Leyen teiginį apie ES „centrinę reikšmę“ bet kokiose Ukrainos derybose, jie konstatavo: „Deja, norėtume, kad taip būtų.“
Iš tiesų taip nebus. Realybė tokia, kad Didžioji Europa tepajėgia pateikti kelis pasiūlymus paraštėse, o tikruosius sprendimus Trumpas aptaria su Rusija ir Ukraina. Net pati idėja, kad Vladimiro Putino režimas gali būti atvestas prie derybų stalo, tapo įmanoma tik dėl Trumpo grasinimų įvesti Rusijai griežtas pasaulines naftos sankcijas – jos, atrodo, davė greitesnių rezultatų nei visi ES raginimai nuo 2022 m. vasario.
Žinoma, dar toli gražu neaišku, ar ilgalaikė taika bus Trumpo iniciatyvų rezultatas. Suprantama, kad teritorinės nuolaidos, kurių reikalaujama iš Ukrainos, nors ir atspindinčios faktinę padėtį fronte, bus sunkiai priimtinos žmonėms, kurie per beveik ketverius metus paaukojo tiek daug kovodami už savo suverenitetą.
Bet kad ir kas nutiktų Ukrainoje, akivaizdu, jog ES nebus „centrinė“ sprendžiant šį klausimą. Didžioji Europa nuo karo pradžios apsimetinėjo būsianti Ukrainos gynėja, tačiau taip ir nesiėmė ryžtingų veiksmų.
ES net nesugeba susitarti dėl konfiskuoto Rusijos turto, kurio panaudojimo siekia Ukraina. O kai kalba pakrypsta prie karinių veiksmų, „norinčiųjų koalicijos“ farsas dar kartą parodo tikrąjį Didžiosios Europos bejėgiškumą.
Manoma, kad šiai fiktyviai jėgai vadovauja Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir JK premjeras Keiras Starmeris – abu daug laimingesni pozuodami tarptautinėje arenoje nei susidurdami su rinkėjais namuose. Tačiau ši „koalicija“ neįrodė, kad nori ar gali apginti bent centimetrą Ukrainos žemės. Atrodo, kad Ursula von der Leyen ir kiti griežti ES kalbėtojai pasirengę atsitraukti ir kovoti iki paskutinio ukrainiečio.
Tačiau ši istorija yra daugiau nei tik Ukrainos konfliktas. Ant kortos pastatyta JAV ir ES santykių ateitis bei Europos vieta pasaulyje.
„Ypatingi“ Amerikos ir Europos santykiai visada atrodė geriau ant popieriaus nei realybėje. Šaltojo karo metais Vakarai galėjo išlaikyti vienybę, nes jų interesai akivaizdžiai sutapo prieš Sovietų Sąjungą.
Tačiau po Šaltojo karo pabaigos prieš 35 metus įtampa tarp JAV ir Europos kilo į paviršių. D. Trumpo laikais šis procesas tik paspartėjo. Populistinis JAV prezidentas atmetė dešimtmečius dominavusią globalistinę doktriną ir vėl patvirtino nacionalinių interesų svarbą savo pasaulėžiūroje „Amerika pirmiausia“.
Pasaulis mato, kad Didžiosios Europos kaukė nuslydo. Pretenzijos būti pasauliniu galios žaidėju, realiai slepiantis po Amerikos kariniu skėčiu, buvo nuplėštos. Didžiosios Europos laikysena nebegali tęstis – ji tik verčia tokius veikėjus kaip Macroną ir Starmerį atrodyti juokingai. JAV pati nebėra neginčijama pasaulinė supervalstybė, tačiau jos vis dar pakanka, kad pastatytų ES į vietą.
Europos ateitis priklausys nuo to, ar ji sugebės prisitaikyti prie naujos realybės ir nustoti gyventi praeityje. Tai apima pasirengimą gintis. Prancūzija ir kitos Europos šalys jau žengia pirmuosius žingsnius atkurdamos tam tikras nacionalinės tarnybos formas.
Tačiau tai tik sugrąžina klausimą, kurį šių metų pradžioje Miuncheno saugumo konferencijoje iškėlė JAV viceprezidentas J. D. Vance’as: ką iš tikrųjų gina Europos lyderiai?
Didžiosios Europos globalistinis elitas dešimtmečius griovė nacionalinį suverenitetą, demokratiją, laisvę, patriotizmą ir pasididžiavimą istorija. Jie sukūrė situaciją, kai kadaise galinga karinė valstybė – tokia kaip Didžioji Britanija – jau nebegali apginti savo sienų nuo nelegalių migrantų mažose valtyse, ką jau kalbėti apie Ukrainos sienų apsaugą nuo rusų tankų.
Šie antinacionaliniai lyderiai dabar nebegali staiga įjungti patriotizmo čiaupų ir įkvėpti jaunimą atsistoti ginti savo valstybių. O tie, kurie tiki, kad „daugiau Europos“ per centralizuotą ES kariuomenę yra sprendimas, klysta. Kas, jų manymu, kovos už neišrinktą prezidentę U. von der Leyen ir jos Briuselio biurokratų legioną?
Ne, Europai reikia naujų lyderių – pasirengusių ginti nacionalinį suverenitetą ir demokratiją, galinčių įkvėpti savo tautas veikti. Laimei, tokių lyderių daugėja.
Turime nutraukti seną elitizmą ir pasaulines Didžiosios Europos pretenzijas, pradėti naują realizmo erą ir kurti suverenių tautų Europą, susivienijusią bendrų vertybių pagrindu. Ir stovėti šalia Amerikos žmonių ginant Vakarų civilizaciją. Turime daug laimėti ir per daug prarasti.
Mickas Hume’as – „europeanconservative.com“ vyriausiasis redaktorius, anglų žurnalistas, redaktorius ir rašytojas. Šiuo metu taip pat rašo „Spiked“, „The Daily Mail“ ir „The Sun“.
europeanconservative.com
