Didysis D. Trumpo žaidimas

JAV ekonomika ir JAV užsienio politika juda dviem, iš pirmo žvilgsnio kontrastingomis kryptimis. JAV BVP augimą vis labiau skatina su dirbtiniu intelektu susijusios kapitalo investicijos, ypač į duomenų centrus. Nors galima brėžti paraleles su ankstesniais infrastruktūros bumais – pavyzdžiui, XIX a. geležinkelių manija Jungtinėje Karalystėje – tai vis dėlto yra XXI amžiaus technologinė revoliucija.

Kai kurie Viktorijos laikų mąstytojai, tokie kaip kompiuterijos pionieriai Charlesas Babbage’as ar Ada Lovelace, tikriausiai būtų supratę dirbtinio intelekto veikimo principus. Tačiau juos, be abejo, būtų pribloškęs šiandien pasiektas mastas.

Donaldo Trumpo užsienio politika, priešingai, būtų puikiai atpažįstama bet kuriam Viktorijos laikų valstybės veikėjui. Jo mąstymas grindžiamas įtakos sferomis ir gamtinių išteklių – ypač naftos ir retųjų žemių – kontrole. JAV įvykdytas naftos tanklaivio konfiskavimas šaltuose vandenyse tarp Jungtinės Karalystės ir Islandijos, vykdant Venesuelos naftos blokadą, parodo, kiek toli D. Trumpas pasirengęs eiti, siekdamas šių tikslų.

Tai buvo rizikingas žingsnis tiek operatyviniu, tiek diplomatiniu požiūriu. Bandymas perimti tokį laivą visada kelia didelę techninę riziką. Be to, kelionės metu, jau išplaukus iš Karibų jūros ir artėjant prie Šiaurės Europos, laivas buvo perregistruotas su Rusijos vėliava. Jo konfiskavimas neišvengiamai supykdė Maskvą, kuri pasmerkė šį veiksmą kaip 1982 m. JT jūrų teisės konvencijos pažeidimą – konvencijos, kurios JAV pati nėra ratifikavusi.

Nepaisant šių rizikų, D. Trumpui tai akivaizdžiai atrodė verta. Jo požiūriu, JAV privalo išlaikyti tvirtą gniaužtą Vakarų pusrutulio naftos gavyboje. Praėjus vos kelioms dienoms po to, kai JAV sulaikė Nicolasą Maduro, tapo aiškiau, ką jis planuoja Venesueloje. Iš esmės viskas sukasi apie naftą. D. Trumpas paliko Maduro viceprezidentą vadovauti šaliai su sąlyga, kad nafta tekės į JAV jo nustatytomis sąlygomis. Netrukus jis pareiškė, kad JAV perims kontrolę maždaug 50 mln. barelių Venesuelos naftos.

Ši strategija D. Trumpui atrodo logiška. Turėdamos galingiausią kariuomenę pasaulyje ir didžiausią ekonomiką, JAV susiduria su vienu esminiu apribojimu – gamtinių išteklių kontrole. Nors dėl skalūnų revoliucijos JAV tapo didžiausia naftos gamintoja, jos vartotojai vis dar pažeidžiami pasaulinių naftos rinkų svyravimų. Neatsitiktinai Saudo Arabijos faktinis vadovas Mohammedas bin Salmanas – antros pagal dydį pasaulyje naftos gamintojos lyderis – yra vienas iš nedaugelio žmonių, galinčių paveikti D. Trumpo poziciją. Tas pats pasakytina ir apie Vladimirą Putiną, kurio šalis yra trečia pagal gavybą.

Atsakas į šią realybę – tai, ką Javieras Blasas neseniai pavadino JAV naftos imperija. Jei JAV pavyktų išplėsti kontrolę visoje Lotynų Amerikoje, įskaitant Kanadą, ji darytų įtaką beveik dviem penktadaliams pasaulio naftos atsargų. Tai suteiktų D. Trumpui galingą draudimo polisą prieš bet kokius bandymus daryti spaudimą JAV per pasiūlos ribojimą – kitaip tariant, prieš 1970-ųjų stiliaus naftos embargą.

Retųjų žemių elementų geopolitinė reikšmė dar akivaizdesnė. Jie būtini ne tik civilinėms technologijoms, tokioms kaip lustai, maitinančios dirbtinio intelekto duomenų centrus, bet ir JAV gynybos pramonei. Dirbtinis intelektas neišvengiamai taps kertine karine technologija. Šiuo metu Kinija riboja pasaulinę retųjų žemių pasiūlą, ypač sunkiųjų elementų. Tai buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių D. Trumpą praėjusių metų pradžioje nutraukti prekybos karą su Kinija. Tai taip pat paaiškina jo susidomėjimą Grenlandija.

Europa, kaip dažnai nutinka, rizikuoja visą laiką praleisti kritikuodama šią strategiją, užuot bandžiusi ją suprasti ir atsakyti savo sąlygomis. Taip, egzistuoja akivaizdžios praktinės ribos – nuo sunkumų atgaivinant Venesuelos naftos pramonę iki iššūkių, kuriuos Grenlandijos aplinka kelia žaliavų gavybai. Tačiau net jei šie planai pasirodytų sunkiai įgyvendinami ar net neįmanomi, tai nebūtinai sustabdys D. Trumpą. Vieną dalyką Europa turi internalizuoti: tarptautinė teisė JAV jau seniai taikoma selektyviai, ką akivaizdžiai rodo požiūris į UNCLOS.

Dar viena problema – Europa neturi ką pasiūlyti mainais. Kalbant apie tai, ko D. Trumpas nori, pavyzdžiui, Grenlandiją, Europa jam paprasčiausiai stovi kelyje. Neturėdama reikšmingų gamtinių išteklių, ji neturi nei svertų, nei ryžto nukreipti JAV politiką kita linkme. Priešingai, Europa vis labiau priklausoma nuo JAV materialinių išteklių – ypač gamtinių dujų ir vis labiau naftos – būdama pririšta prie pasaulinių rinkų.

Du scenarijai

Šiuo metu egzistuoja dvi priešingos JAV, Rusijos ir Ukrainos diplomatijos raidos interpretacijos. Pirmasis, optimistiškesnis scenarijus numato, kad JAV de facto pripažins Rusijos teritorinius laimėjimus mainais į tam tikrą veiksmų laisvę pokarinės Ukrainos saugumo architektūros klausimais. Pagal šį modelį Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės saugumo garantijos būtų susitarimo dalis, tačiau išoriniam pasauliui pateikiamos kaip europietiško apsisprendimo aktas. Tai primintų britų televizijos serialą „Keeping Up Appearances“ – elegantišką fasadą, slepiantį tikrąsias galios struktūras. Toks susitarimas būtų itin sumanios JAV diplomatijos pavyzdys – gal net pernelyg geras, kad būtų tikras.

Alternatyvus scenarijus – tai bandymas šį susitarimą sužlugdyti per JK ir Prancūzijos veiksmus, sąmoningai ar neleidžiant jam subręsti.

Pirmąjį scenarijų šiuo metu palaiko Rusijos santūrumas. Įprasti agresyvūs balsai Rusijos žiniasklaidoje kol kas atrodo laikomi ant pavadėlio. Jei situacija staiga pasikeistų, būtų aišku, kad perėjome prie antrojo scenarijaus – karo tęsinio.

Kol kas išlaikome atvirą protą. Abi pusės jau per daug kartų klydo, kad būtų galima tikėtis racionalių sprendimų. Europoje kai kas gali bijoti momento, kai teks įgyvendinti pažadą paspartinti Ukrainos narystę ES, ir manyti, kad užsitęsęs karas yra patogesnis variantas. Tai būtų dar vienas klaidingas skaičiavimas – panašus į menkai veiksmingas ES ekonomines sankcijas.

Europiečiai tiki, kad Ukraina turi pakankamai finansavimo dar dvejiems metams, ypač po to, kai Europos Vadovų Taryba sutiko pasiskolinti 90 mlrd. eurų per dvejus metus. Tačiau tai nublanksta prieš maždaug 150 mlrd. eurų, kuriuos Rusija kasmet skiria karui.

Sutinkame su atsargiu buvusio Ukrainos centrinio banko vadovo Kyrylo Ševčenkos vertinimu: Vladimiras Putinas šiais metais greičiausiai sutelks dėmesį į ekonomikos stabilizavimą ir infliacijos kontrolę. Rusijos karo ekonomikos keinsistinis impulsas silpsta, augimas lėtėja iki 1 proc. ar mažiau, 16 proc. palūkanų normos smaugia investicijas, o vyriausybės išlaidos nebedidėja. Gynybos išlaidos artėja prie 7 proc. BVP, o pajamos iš naftos mažėja.

Tai didina Rusijos paskatas siekti susitarimo, tačiau reikėtų vengti supaprastinto binarinio mąstymo. Rusijos ekonomika nėra ties žlugimo riba, o jos finansiniai pajėgumai vis dar gerokai viršija Ukrainos galimybes.

Nors pajamos iš naftos mažėja, struktūriniai pokyčiai – nuolaidos, brangesni logistikos maršrutai ir alternatyvios mokėjimo sistemos – labiau spaudžia pelningumą nei pati naftos kaina. Rusijos naftos pramonės atstovai nurodo, kad net 40 JAV dolerių už barelį būtų apatinė riba, leidžianti sektoriui išlikti. Vyriausybės pajamos tapo mažiau jautrios trumpalaikiams kainų svyravimams nei anksčiau.

Šiuo metu didesnė finansinio išsekimo rizika vis dar kyla Ukrainai, o ne Rusijai.

eurointelligence.com