Aida Vėželienė, žurnalistė
Lietuvos kultūros lauke šiuo metu vyksta procesai, kurių nebegalima įvardyti tiesiog „diskusija“. Tai, kas prasidėjo praėjusių metų gruodį, kai Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) prezidentas Jonas Staselis, vykdydamas LRT tarybos Turinio valdymo komiteto pavedimą, iškėlė klausimus dėl mokesčių mokėtojų lėšų naudojimo bei finansų valdymo skaidrumo, šiandien transformavosi į sistemingą asmens persekiojimą.
Šią tendenciją viešai pripažino ir LRT tarybos pirmininkas Mindaugas Jurkynas Seimo posėdyje, kuriame buvo svarstomos valdymo pataisos. Akivaizdu: tai ne tik bandymas nušalinti J. Staselį nuo LMKA vadovo pareigų, bet ir siekis psichologiškai palaužti bei izoliuoti žmogų, paverčiant jį įspėjamuoju pavyzdžiu visiems, kurie drįsta vadovautis profesine pareiga.
Negalima ignoruoti ir LRT portale vykdyto informacinio spaudimo, kai nuolat atnaujinamose publikacijose buvo skaičiuojama, kurios LMKA narės-sąjungos reiškia nepasitikėjimą savo vadovu. Gruodžio pabaigoje nepasitikėjimą J. Staseliu jau buvo išreiškusios 7 iš 13 asociacijai priklausančių sąjungų. Nors buvo sušauktas specialus LMKA tarybos posėdis situacijai spręsti, galutinis sprendimas dėl prezidento likimo atidėtas iki sausio mėnesio.
Apmaudu stebėti, kaip dalis menininkų bendruomenės ir žurnalistų, užuot gynę pamatines vertybes, inicijuoja koordinuotas atakas vien todėl, kad J. Staselio keliami klausimai trikdo nusistovėjusią ramybę. Svarbu pabrėžti teisinį aspektą: asmuo, deleguotas į LRT tarybą, privalo veikti nepriklausomai. Jis nėra jį delegavusios institucijos „įrankis” ar ruporas – jo mandatas įpareigoja tarnauti viešajam interesui, o ne gildijos lūkesčiams.
Viešumoje susidaro įspūdis, kad LRT tarybai atstovauja tik trys aktyvūs nariai: J. Staselis, M. Jurkynas ir D. Jastramskis. Tačiau tarybą iš viso sudaro 12 narių. Kodėl kritiniais klausimais girdime tik mažumos balsus? Šiame fone išsiskyrė ir pačios LRT viduje organizuota akcija: gruodžio mėnesį LRT darbuotojų iniciatyvinė grupė surinko per 400 parašų, raginančių Tarybą atsistatydinti. Ar tai mobingo apraiškos? Į šiuos klausimus turėtų atsakyti teisininkai.
Dar didesnį nerimą kelia pranešimai apie asmeninio saugumo pažeidimus – priekabiavimą gatvėje bei psichologinį spaudimą už oficialių institucijų ribų. Ši situacija – apnuoginta „gatvės demokratijos“ tiesa, kurioje argumentus keičia bauginimas.
Ar mes vis dar esame pilietinė bendruomenė, ar tik pasyvūs stebėtojai? Panašu, kad laisvas žodis mūsų šalyje tampa prabanga, už kurią mokama asmeniniu saugumu ir reputacija. Jei šiandien nuolankiai stebėsime, kaip dėl nepatogių klausimų gniuždomi kolegos, rytoj kritinis mąstymas mūsų viešojoje erdvėje taps nepageidaujama anomalija. Tylėjimas šioje situacijoje prilygsta tyliam pritarimui persekiojimo kultūrai.
laikmetis.lt
O rūmų arba oligarchinė demokratija geriau? Kremliaus arba karo nugalėtojų demokratija geriau? Privilegijuotų žmonių demokratija geriau? Čia aš ne apie dezi LRT viešosios nuomonės uzurpatorius -neosovietikus, o apie demokratiją ir kas ji tokia yr?