Skaitydamas Jūsų portale straipsnius apie Tremtinių dieną ir Birželio sukilimo paminėjimą, o dabar gavęs dvi jūsų atsiųstas nuorodas į jotubės įrašus apie šį minėjimą, nebeištvėriau, nusprendžiau parašyti. Nes tokių kaip aš liko jau labai nedaug. Netrukus gali nelikti visai.
Esu buvęs mokytojas, Sibiro tremtinys, jau garbaus amžiaus žmogus. Džiaugiuosi matydamas mūsų laimingą jaunimą. Lemtis apsaugojo juos nuo pragaro vartų, per kuriuos teko žengti mano kartai. Bet ar visada taip bus? Ar likimas ir ateityje bus jiems gailestingas?
Rašau, nes galvoju: beveik visos mūsų gimtoje žemėje gyvenančios kartos patyrė svetimųjų patyčias ir kraują. Kodėl šiai kartai turėtų būti kitaip?
Matant, kaip ji elgiasi, neturėtų būti kitaip.
Nors sunku, sveikata jau nebe ta, bet dar vis žiūriu per televizorių tremtiniams ir politiniams kaliniams skirtus renginius. Jie dar vyksta. Su įvairiais pavadinimais: laisvės gynėjams, sovietų okupacijos aukoms atminti.
Pavadinimai gražūs. Ir renginiai gražūs. Neseniai žiūrėjau, kaip jūsų partija Naujojoje Vilnioje paminėjo Birželio 14-ąją – tremtinių dieną. Buvo gražu. Vėjyje plevėsavo baltos Nacionalinio susivienijimo vėliavos. Sakau „gražu“, nes be jūsų partijos vėliavų susirinkimas prie tremtinių vagono būtų atrodęs kaip paprastas nusmurgęs paminėjimo spektaklis.
Bet kasmet vis prasčiau, vis žemyn. Tarsi senatvėje, kol kojos nusvyruoja prie kapo duobės. Tautos istorija panaši.
Kasdien jaučiu vagonų bildesį, lyg traukinys rieda… mane veža… Taip ir yra. Senatvė.
Visų laukia senatvė. Duok Dieve, kad jos sulauktų. Bet vis galvoju: ar šis jaunimas dar gali išgirsti tremtinių vagonų ratų bildesį?
Kvailas klausimas. Žinoma, negali. Patirties neįmanoma perduoti. Apie patirtį galima tik papasakoti. Ir kartoti pasakojimą. Priminti. O praeitį būtina prisiminti. Sakoma – tie, kurie neprisimena praeities, yra pasmerkti ją kartoti.
Pakartoto Įstatymo knygoje parašyta: „Tik saugokis ir labai saugok savo sielą, kad nepamirštum dalykų, kuriuos tavo akys regėjo, ir kad jie neišnyktų iš tavo širdies per visas tavo gyvenimo dienas; mokyk jų savo vaikus ir savo vaikaičius.“
Kodėl tai rašau gavęs jūsų jotubės įrašus?
Todėl, kad taip gyvenant, praeitis būtinai pasikartos. Pasikartos todėl, kad per daug melo mūsų širdyse. Daug gražių žodžių ir daug blogų darbų. Gražūs žodžiai per dažnai skiriasi nuo tikrovės.
Labai prašau redakciją paskelbti tuos jotubės įrašus.
Tikėjau Nacionaliniu susivienijimu. Tikėjau jumis. Laukiau, kada išauš diena, kai žmonės jumis patikės. Bet ėmė aiškėti – jūs tokie pat melagiai kaip ir kiti.
Tremtinių dieną tarsi paskelbėte šventą tiesą, kad partizanų ir tremtinių krauju apginta Lietuvos laisvė šiandien tarnauja brolžudžiams ir visokio plauko parazitams. Jūs patys rašote: stribams, kurie plėšė ir trėmė mus, šiandien nepriklausoma Lietuva moka didesnes pensijas nei tiems, kurie išgyveno mirtį Sibiro lageriuose.
„Okupacinio režimo represinių struktūrų darbuotojai ir toliau naudojasi privilegijomis – didesnėmis pensijomis, socialinėmis garantijomis. O tremtiniai tebėra antrarūšiai net nepriklausomoje Lietuvoje.“
Skamba žiauriai: budeliams – privilegijos, aukoms – panieka. Ir tai daro mūsų valstybė! Kodėl?
Raginate Seimą įteisinti iškilmingus masinių trėmimų minėjimus savivaldybėse, kurti dokumentiką ir meną, indeksuoti politinių kalinių ir tremtinių pensijas. Netgi siūlote Birželio 14-ąją paskelbti nacionaline atminties kultūros diena. Žodžiai – lyg medumi patepti. Bet nėra veiksmo.
Tą patį kalba ir konservatoriai. Jie jau 16 metų su vėliavomis kasmet švenčia politinių kalinių paminėjimo šventę Ariogaloje. Pozuoja prieš fotoaparatus, gamina atvirukus apie „brolybę ir vienybę“. Tačiau stribai vis tiek gauna didesnes pensijas nei politiniai kaliniai. Gal žinote – kodėl?
Stebėjau Birželio sukilimo paminėjimą. Verkt norisi.
1940-aisiais, rusams užėjus, to meto valdžia apsikarčiusi medaliais spruko į krūmus. Laimei, po metų tikri Lietuvos patriotai sukilo. Vijo bolševikus. Ties Latvijos siena, Lūšės stotyje, vos 12 sukilėlių nuginklavo visą sovietų kareivių traukinį, išlaisvino lietuvių ir latvių šeimas, vežamas į Sibirą. Atsargos leitenantas Henrikas Adamkavičius su bendražygiais išardė geležinkelio bėgius. Kai traukinys apvirto – atidengė ugnį. Vagone buvo 3 politikai, 12 jūreivių, 45 sausumos kariai su karininkais. Štai kaip veikė to meto vyrai.
Rašoma, kad Birželio sukilimo metu žuvo apie 3000 sukilėlių, 1500 mirė kalėjimuose, sužeistųjų buvo dar apie 4000. Ar šiandien Lietuva supranta, dėl ko žuvo tokia daugybė žmonių? Ar supranta, kodėl jie sumokėjo krauju už mūsų valstybę? O ką daro mūsų valdžia?
Nieko. Prieš metus prie Seimo puošmenai dar stovėjo kelios dešimtys kariškių su uniformomis. Šiemet ir jų nebėra. Viskas tapo privačiu reikalu.
Jūsų partijos atstovas, Seimo narys Vytautas Sinica, paskelbė užregistravęs projektą, kad 1941 m. Birželio sukilimo deklaracija būtų pripažinta Lietuvos Respublikos teisės aktu.
Puikus žingsnis. Bet kodėl tai padaryta po sukilimo minėjimo, o ne jo išvakarėse? Ar negalėjote susirinkti prie Seimo? Būtų atrodę viskas tikra ir stipru. O gal net nežinojote, kada vyks minėjimas?
Galvoju, kad tai parodija. Patys minėjimo išvakarėse paskelbėte, kad Birželio sukilimas buvo sąmoningas, organizuotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai. Kad jis kilo tą pačią dieną, kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Kad sukilėlių tikslas buvo vienas – laisva Lietuva. Bet kodėl jūsų įstatymo siūlymas pasirodė tik po Sukilimo minėjimo?
Patys skelbiate, kad valdžia bijo šį ženklą laikyti iškeltą, kad bijo ne faktų, o interpretacijų, kad nepapiktintų Vakarų partnerių ir žydų bendruomenių, kad tik neatrodytų pronaciška. Žinoma, tai valstybės silpnumas.
Pareikalavote reabilituoti Birželio sukilimą, įtvirtinti birželio 23-iąją valstybės atmintyje. Bet kodėl nieko nedarote? Kur jūsų parašų rinkimo akcijos? Kur jūsų drąsa?
Ne apie vieną Seimo narį kalbu. Tremtiniai ir sukilėliai valdžiai nerūpi, nes jų liko per mažai. Todėl geriau tylėti. Taip saugiau. O jūs ko bijote? Gal vienintelės šiltos vietos Seime?
Kažkas čia nesueina.
Šventajame Rašte parašyta: „Aukodamas išmaldą, netrimituok priešais save, kaip daro veidmainiai sinagogose ir gatvėse, kad žmonės juos šlovintų.“ Moljeras sakė: „Veidmainystė – tai nuodėmė, kuri sugeba garbingai apsivilkti dorybės rūbais.“
Su jūsų paminėjimais kažkas labai panašaus. Iš kur lietuviai taip išmoko reklamuotis?
Esu jūsų šalininkas. Bet negaliu tylėti. Jei prarasiu tikėjimą jumis, tai reikš, kad mano gyvenimas nuėjo veltui. Kaip ir kitų šimtų tūkstančių tremtinių ir partizanų aukos. Veltui, nes dabartinė karta nevertina tos aukos.
Ir sakau: ji bus neverta laimingai gyventi, nes Šventajame Rašte įspėjama: „Žiūrėkite, budėkite ir melskitės, nes nežinote, kada ateis laikas!“
Pranašas Ezechielis apie Izraelio tautą skelbė: „Aš padarysiu tave dykyne ir pasityčiojimo objektu tarp tautų… Kai įvykdysiu bausmę pykčio, įniršio ir rūstybės smūgiais.“
Bet kartu ir mokė: „Jeigu įspėsi nedorėlį ir jis neatsivers – jis mirs dėl savo kaltės, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvybę.“
Apaštalas Matas taip pat sako: „Jei tavo brolis nusideda, eik ir pasakyk jam – tik jiedu vieni būdami. Jei jis tavęs paklausys, tu laimėjai savo brolį.“
Dėl to ir rašau. Nes noriu, ką dar galiu, įspėti. Matant, kaip elgiasi šiuolaikinė karta, neturėtų viskas baigtis laimingai. Pragaro vartai ir vėl mums gali atsiverti. Istorija reikalauja drąsos, o Tauta – tiesos. Tik tiesos sakymas gali išgelbėti Lietuvą.
Nebijokime tiesos! Būkime drąsūs ir sakykime tik Tiesą.
Pagarbiai,
buvęs tremtinys
Kazys Jakimavičius
Redakcijos prierašas: galima paguosti laiško autorių, kad ne visi šios partijos nariai yra veidmainiai. Sunku suvaidinti piarą, kai ginant pakabintą K.Škirpos atminimo lentą Vilniuje, policija mosikuoja virš galvos guminėmis lazdomis arba guldo žmones veidu ant gatvės grindinio. Šie įvykiai aprašyti su vaizdais publikacijoje „Birželio 23 d. Vilniaus miesto savivaldybė, pasitelkusi policiją, išniekino pulkininko Kazio Škirpos atminimą„. Tie nacionalinio susivienijimo nariai nuotraukose ir vaizdo įrašuose tikrai nėra veidmainiai.
Žinot, pavyzdžiui, aš esu mažaraštis be išsilavinimo, be Mokslinio Komunizmo ar Mokslinio Kovido egzo Kapsukėje ir tikrai manau, kad praeitis kartosis baisesniais pavidalais spiralės principu DI laikais nei iki šiol, artėdama prie Auksinio milijardo. Ir tikrai taip, kad būtent taip gyvenant, taip ir bus. Neosovietikų žodžiai ir darbai visada skirsis, kaip skyrėsi iki šiol. Kad gražūs žodžiai efektyviai skirtųsi nuo tikrovės ir darbų būtina irracionalioji politika ir filosofija ( Irrational Politics and Philosophy), kad runkeliai ir zubrylos nesusigaudytų melosklaidos (E.Bernays dezi propaganda – be melo nėr demokratijos) epochoje. Jaunimas nebus laimingas, bet jis šito kol kas nesupranta, nepatiria, bet ateity tikrai patirs, kaip mes ir mūsų seneliai, tėvai, tetos ir dėdės. Lemtis neapsaugos juos nuo blogio, per kurį teko žengti mums. Visada taip nebus ir likimas ateityje nebus ir jiems gailestingas, kaip ir mums nebuvo.
V. Radžvilai, čia tu rašinėji? 😀 😀 😀 Baik jau rašinėti ir nejuokink voverių 😀
Užregistruotas projektas, bet kodėl tai padaryta po sukilimo minėjimo, o ne jo išvakarėse? Todėl, kad projektą užregistruoti užtrunka, o ir būtent po penktadienio ir pirmadienio Spaudos konferencijų jį užregistravo ir BŪTENT 23 d. ( t.y.) tikrąją sukilimo dieną t.y. kaip tik laiku.
Kodėl Radžvilai pats nebuvai prie Seimo? Kur jūsų parašai? Tai rink Radžvilai parašus, daryk kažką, juk tiek daug visko rašai, rašai, rašai, o nieko nedarai…negerai Radžvilai, negerai…
Kažkuris gerokai kvaktelėjęs pasivadino Alina. Matyt, nori kompromituoti Aliną, kurią persekioja prokuratūra už lietuvių kalbos gynimą. Alina niekada taip nerašys. Matyt tai paprasčiausias provokatorius.
O jūs kas? Romualdu Ozolu save prisistatote? 🙂
„Buvęs tremtinys Kazys Jakimavičius savo straipsnelio pabaigoje „širdingai” kviečia – ” Nebijokime tiesos! Būkime drąsūs ir sakykime tik Tiesą…” Kaip ir kaip tremtinys sugebėjęs tarybiniais laikais „vargti okupacijoje” mokytojaudamas (ruošdamas tarybinius vailučius būti tikrais komunizmo statytojais), sulaukęs „žilos” senatvės, savo „giliai jausmingame” straipsnelyje – „Dėl Birželio sukilimo: atmintis ir politinė veidmainystė – kai bijome savo šešėlio”-, skaitytojams pasakoja – ” Esu buvęs mokytojas, Sibiro tremtinys, jau garbaus amžiaus žmogus. DŽIAUGIUOSI MATYDAMAS LAIMINGĄ JAUNIMĄ. Lemtis apsaugojo juos nuo pragaro vartų, per kuriuos teko žengti mano kartai…”
Toliau komentuoti Jakimavičiaus kalidžiojimus straipsnelyje „patriotinėse dausose” pasitelkus vieną kitą „patriotiniam reikalui” jo manymu tikusią Šv. rašto citatą, didesnę mažesnę gyvenimo patirtį turintis (daug ką matęs savo akimis), adekvačiai realybę suvokiantis žmogus „kenčiančiam” Jakimavičiui tepasakytų: pasidomėk publikuojamais eurostato ir vietiniais stitistiniais kaip užgyveno, kaip „kaifuoja”, kokiais rūpesčiais gyvena, kokias galimybes turi…. ne tik „LAIMINGAS” jaunimas,bet ir dar „LAIMINGESNIS” senimas su vidutinio amžiaus žmonėmis, kuris miniomis grūdasi eilėse pašalpų, kad apmokėtų už šildymą…, gautų nemokamai pasibaigusio galiojimo maisto produktų savaitinį davinį, pakliūtų pas gydytoją…, „BŪTŲ DAR DAUGIAU DŽIAUGSMO” ne tik už jaunimą, bet ir už gausų „senimą”, kurie nebuvo tremtyse, bet dirbo sunkius „juodus” darbus, nesulaukia „žilos” senatvės, pagal eurostato duomenis miršta daugiausia eurosojūze nuo širdies, kitų ligų gausiausiai eurosojūze, „NESPĖJĘ PASIDIDŽIAUGTI” šiandieniniu „LAIMINGU” jaunimu, kuris, „iš gero gyvenimo” palikęs savo senus artimuosius, jau ne vienas dešimtmetis „išbilda” gyventi ir dirbti į vakarų Europą, JAV…
Taip kad Kazys Jakimavičius ragindamas kitus – ” Nebijokime tiesos! Būkime drąsūs ir sakykime tik Tiesą.-, pats su savo straipsnelio politinėmis „TIESOMIS” geriau būtų „politiškai ATRODĘS” be Šv. Rašto pacitavimų… Taip sakant, kur yra bet kokia politika, Birželio sukilimas, kovos už laisves, nepriklausomybes, pakliūti į Seimą, „puoselėti atmintį”, rašyti „istorijas”, sulaukus gilios senatvės ” kabinti ant ausų makaronus” kaip jie tarybiniais laikais „kentėjo” mokytojaudami tiems, kurie „kaifavo” laisvėje po karo laukdami kada dienomis apsilaikys stribai klausti ar nesilanko banditai, naktimis prieš ateinat iš miško „gynėjams pasiteirauti” maisto, paklausti ar nebuvo stribų.., spėti suaugusias dukteris, jaunesnes žmonas.. paslėpti ūkiniuose pastatuose, daržinėse.., kuriems atiduodavo paskutinį kasnį, kad nebūtų apkaltinti remiantys tarybų valdžią, padedantys stribams…,ir „nubausti” myriop paprastiems darbo žmonėms.., ten Dievo nėra nė kvapo..
Kaip pasakoja Šv. Raštas: „Sergėkitės netikrų pranašų avies kailiu…, kurie kalbės mano vardu.. Juos pažinsite iš vaisių.. ” Šiandiena visokio plauko „gudručiai”, pasitelkę Šv. raštą „stumiantys” vienokią ar kitokią politiką, jau ir Dievą laiko durniumi… Tik kaip sako Jakimavičiaus savotiškai „mylimas” Šv. Raštas – „Ne kiekvienas, kuris šakia Viešpatie, Viešpatie įeis į dangaus karalystę…”….
Apsišakėliai be veidmainystės, be apgaulės negalėtų laimėti rinkimų. Be rimtos desovietizacijos Lietuva neturi ateities.
Politinė veidmainystė yra ne visai ten. Politinė veidmainystė yra tame, kai daugiau negu prieš 80 m. įvykusiais įvykiais, jų interpretacijomis bandomas nukreipti dėmesys nuo nūdienos, t. y. nuo įvykių vykstančių nuo 1986 m.
Tremtiniui turbūt negali būti nieko šlykščiau, negu šiandien įsijungus LRT (aukštų standartų), išvysti ekrane kgbistus (A. Valionį ir kt.) diskutuojančius apie krašto gynybą, jos planus ir problemas.
Tu man paaiškink, kodėl tremtiniai sukišo galvas į Landsbergio – neomarksisto šikynę, ir net nesiruošia ištraukti?