„Artes liberales – mokslai viežlivi“, – taip lotynišką terminą lietuvių kalbon prieš keturis šimtmečius vertė Konstantinas Sirvydas. Taigi ne laisvi, bet viežlyvi, padorūs mokslai.
Atrasime Sirvydo trikalbiame žodyne ir kitą terminą – „parasita ars“, ir jo vertimą – „mokslas pilnapenybos“ (parazitinis, tuščias mokslas).
Prisiminiau šį seną žodyną, pamatęs kolegių knygoje, skirtoje praėjusio amžiaus lietuvių literatūros kanonui, nupieštą Meilės Lukšienės portretą.
Meilė Lukšienė buvo vienas stipriausių Sąjūdžio protų. Į tribūnas nesiveržė, bet į Lietuvos dabartį žvelgė skvarbiau, jos ateitį projektavo įžvalgiau už daugelį vyrų. Drįsiu pasakyti: įžvalgiau ir už Romualdą Ozolą, ir už Vytautą Landsbergį. Gal todėl, kad buvo atėjusi iš prieškarinės Vytauto Didžiojo gimnazijos, iš senojo Vytauto Didžiojo universiteto, iš savo galvomis galvoti įpratusio senųjų lietuvių intelektualų rato.
O kolegių Viktorijos Šeinos ir Aistės Kučinskienės monografijoje „Mokyklinis lietuvių literatūros kanonas. Šimtmečio raidos rekonstrukcija“ (LLTI, 2024) Lukšienė pavaizduota kaip primityvi nacionalistė, nesupratusi nei mokinių poreikių, nei estetinės literatūros vertės, nei švietimo tikrovės. Visa jos veikla – pastangos palenkti lietuvių literatūrą tautinei ideologijai, primesti mokyklai tai, ko jai nereikėjo ir nereikia.
Štai, kolegės pastebi, kad dar sovietmečiu Lukšienė pasiūlė į mokyklinius literatūros skaitinius įtraukti Gedimino laiškus. Ir taip ji pasielgusi todėl, kad „menkai paisė pedagogikos priedermės atsižvelgti į devintoko amžiaus psichologiją, gebėjimus ir interesus“.
Smalsu: kodėl esama įsitikinus, kad platesnio kultūrinio akiračio įgijimas, tautinei bendruomenei svarbių tekstų pažinimas prieštaravo sovietų okupuotame krašte gyvenusių lietuvių jaunuolių interesams? Nieko negirdėję apie Gedimino laiškus, būtų buvę laimingesni, pažangesni, tarybiškesni?
Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais Lukšienės siūlytą tautos švietimo projektą kolegės be mažiausių skrupulų nusako kaip grįžimą į Antano Smetonos laikus:
„Taigi tautinis auklėjimas, panašiai kaip XX a. 4-ąjį dešimtmetį, vėl tapo vienu svarbiausių mokyklinio ugdymo uždavinių. Neatsitiktinai sutampa ir XX a. 4-ojo dešimtmečio bei XX a. pabaigos tautinės mokyklos pavadinimai.
<…>
Antroji Lietuvos Respublika laiko save pirmosios tęsėja. <…> Todėl ir švietimo lauko veikėjams atrodė būtina pratęsti tarpukario kultūrinę tradiciją nuo to taško, kai ji buvo nukirsta.“
Tokie apibendrinimai iš esmės iškreipia, sukarikatūrina Lukšienės ir jos talkininkų Žibarto Jackūno, Romo Pakalnio, Vandos Zaborskaitės, Donato Saukos nuostatas, jų brėžtą Lietuvos švietimo kryptį.
Juk būtent Lukšienė, tvirtų demokratinių pažiūrų intelektualė, buvo ne tik sovietų, bet ir Smetonos valdymo kritikė, griežtai atmetusi dalies pedagogų skelbtus siūlymus „grįžti į pradžios tašką“ ir raginusi būtinai perimti Vakarų švietimo šiuolaikines patirtis, jas jungti su Lietuvos mokyklos tradicija. Pirmajame Sąjūdžio suvažiavime ji kvietė „plačiai matyti“, „mąstyti globališkai“. Tuo metu Lukšienė pati studijavo naujausius UNESCO dokumentus, prancūzų, vokiečių, skandinavų švietimo koncepcijas, mokyklines programas ir kvietė kitus tai daryti.
1995-aisiais komentuodama naujų bendrųjų mokyklinių programų svarstymus ir tarsi iš anksto atsakydama kolegėms, Lukšienė kalbėjo:
„Vis dėlto pernelyg mažai tėra visuminio mąstymo. Pirmiausia – mokykla vertinama kaip nuo visuomenės izoliuota sistema. Dėl to ir nesuvokiama, kad švietimo procesas yra būtina sąlyga demokratinei visuomenei, tautai, valstybei plėtotis. Nepaisoma grandinės švietimas–asmuo–visuomenė–valstybė.
<…>
Antroji bėda – visiškai skaidomas sociokultūrinis mokyklos raidos kelias, kuris paremtas humanizmo, demokratijos, tautos ir atvirumo principais. Jie vertinami skyrium – arba prieštaraujama humanizmui <…>, arba neįžvelgiama nacionalumo <…>. Neigiama holistinė, t. y. visuminė, procesų sąveikos samprata. <…> Kone pagrindinis siūlymas – izoliuotis nuo pasaulio, uždrausti įsruvą iš Vakarų (netgi teigiama, kad mūsų reforma „atidaranti duris Vakarų kanalizacijai“).
<…>
Esminis rūpestis – kaip susitvarkyti, kad išliktume, kas esame, ir kad galėtume savarankiškai, autonomiškai dalyvauti poliloge su kitomis valstybėmis ir su kitomis kultūromis.“
Taigi akivaizdžiai susiduria kolegių mąstymas arba / arba su Lukšienės mąstymu ir / ir – su mąstymu, jungusiu į visumą laisvos, stiprios, savarankiškos asmenybės ugdymą su patikimų demokratinių santykių kūrimu, rūpesčiu tautos kultūros tęstinumu ir atvirumu pasaulio kaitai.
O regis, viežlyvi mokslai turėtų viežlyvai su tyrinėjamomis asmenybėmis ir jų tekstais apseiti…
