Edvardas Čiuldė. Daug ar mažai yra tų kultūrininkų?..

Kai keliame tokį klausimą, privalome paisyti metodologinių nuoseklumo reikalavimų, kurie įpareigoja pirmiausiai išsiaiškinti – kaip jie, kultūrininkai, apskritai dauginasi?

Žinia, gatvėse jų daugėja išplitus mitingų virusui, taigi, tikriausiai jie dauginasi oro lašeliniu būdu.

Niekas nepatikėtų, jei sakyčiau, kad viena ar kita jaunoji kultūrininkė pastojo stovėdama mitinge tarp susigrūdusių į krūvą žmonių, dar menkiau tikėtina, jog tokia entuziastė buvo apvaisinta, kai per lietų viena budėjo ištuštėjusioje Daukanto aikštėje protesto sargyboje, o jeigu vis dėlto įvyktų toks neįtikėtinas dalykas būtent Daukanto aikštėje, kaltinti būtų galima nebent Kūrio konstitucijos dvasią, kuri iš principo turėtų mokėti nepastebima pritykinti iš užpakalio.

Tačiau, kaip kartais sakoma, nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ta proga truputėlį atsitrauksiu nuo temos, norėdamas geriau įsižiūrėti į personažus ir jums parodyti iš toliau.

Mačiau TV reportažą apie nesmagų nutikimą Klaipėdos dramos teatre. Įvykio aplinkybes bandė paaiškinti teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas. Po kelių akimirkų kamera parodė prie Klaipėdos dramos teatro įėjimo arkos pastatytą stendą su maištaujančių kultūrininkų simbolika.

Nesu G. Grajausko kultūrinio palikimo tyrinėtojas, tačiau iš jo eilėraščių publikacijų spaudoje jau seniai esu susidarę nuomonę, kad šis klaipėdietis yra tikrai talentingas kūrėjas, geras poetas.

Tomas Venclova sako, kad net geriausi poetai per visą savo gyvenimą parašo tik 2 ar 3 gerus eilėraščius, o visa kita jų kūryboje yra tik tų kelių pavykusių eilėraščių modelio kalkės tiražavimas, žaidimas variacijomis.

Kai kadaise skaičiau G. Grajausko eilėraštį apie antrąjį Kristaus atėjimą, jaučiausi tarsi būčiau įkišęs pirštus į aukštosios įtampos kištukinį lizdą ir kratomas elektros srovės, nors eilėraštis yra parašytas kaip sulėtinto tempo Įvykio atpasakojimas.

Kaip atrodo, net pačiam G. Grajauskui nepavyktų padaryti šio eilėraščio kopijos, artimos pirmavaizdžiui.

Taigi, tegu mane nutrenkia perkūnas, tačiau niekados nepatikėsiu, kad žmogus, sugebantis taip tiksliai nupasakoti antrąjį Kristaus atėjimą, laisva valia galėtų pritarti tokiam neskonybės tiražavimui kaip vadinamųjų kultūrininkų platinamos sumaišties instaliacijos.

Todėl, kaip atrodo man, čia šalininkų gretų pagausinimo labui tebeveikia senas, bet patikimas, dar chunveibinų išbandytas metodas, kad turintys kitą nuomonę yra mušami lazdomis per kulnis tol, kol pažins tikrąją tiesą. O dar anksčiau labai panašiai veikė Rusijos caro interesams atstovaujanti, nors ir neformalizuota iki galo, nuomonių reguliavimo komanda „opričnina“, baimę įvaranti jau savo atributika, kai į savarankišką nuomonę puoselėjančio kiemą paprastai su juodu žirgu atjodavo juodai apsirengęs „opričnikas“, prie balno prisikabinęs nukirstą šuns galvą.

Žinoma, bėgant laikui, gali keistis pavidalai, bet esmė išlieka ta pati, pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje Konservatorijos profesorė, rezervuotai įvertinusi jaunųjų kultūrininkų entuziazmą, tikriausiai praras darbą…

Taigi, trumpai tariant, žiauri konjunktūra yra vadinamųjų kultūrininkų padauginimo ir pasidauginimo kaip iš gausybės rago pagrindinė priežastis – štai tokiu būdu vėl yra užveisiamos norinčiųjų patogiai įsitaisyti ant mūsų sprando gretos.

Tačiau lietuvio sprandas nėra balnas, laikas mums būtų tai pagaliau suprasti ir stipriai nusipurtyti.

Kitas dalykas yra tai, kad žodis „kultūrininkas“ dėl pastarojo meto įvykių stipriai mutavo, įgydamas blogą aurą, todėl reikia surasti susikompromitavusį žodį pavaduojantį žodį.

Ar toks pavaduojantis pavadinimas galėtų būti „kultūros žmonės“?

Jeigu neklystu, Sigitas Geda yra prisipažinęs, kad jam per visą gyvenimą teko laimė viso labo sutikti tik du su puse tikro žmogaus. Tarp jų „kultūros žmonių“ tikriausiai būtų dar mažiau, ar ne?

Savo ruožtu kultūrininkų yra gyvas velnias arba, pagal patarlę, daug kaip šuns blusų.

Tačiau, Dievas mato, nevadinu tų kultūrininkų šunsnukiais, kaip atrodo man, labiau juos tiktų pavadinti kultūros kapinynų baisuomenės gausuomene arba, tarkime, šunėdžiais, kitaip tariant, čandala.

***

Sekdamas Gelūno pavyzdžiu, publikuoju fotografiją, kuri įrodo, kad šio straipsnio autorius nėra žydas. Nuotraukoje pirmasis iš kairės su armonika rankose sėdi giminės patriarchas Juozas Čiuldė (1873–1940) – knygnešys, Jono Šliūpo finansinis rėmėjas ir t. t.