Lygiai prieš metus, 2024-ųjų rudenį, pasaulis neteko iškilios asmenybės – musulmonų dvasininko Fethullaho Giuleno. Islamo mokslininko, mąstytojo, rašytojo ir poeto mintys žinomos visoje planetoje: tai buvo žmogus, skatinęs dialogą ir toleranciją visuose socialiniuose sluoksniuose, tarp skirtingo tikėjimo žmonių. Neseniai Vokietijos spaudoje pasirodė interviu su Ercanu Karakoyunu, Vokietijoje veikiančio Dialogo ir švietimo fondo pirmininku, daugelį metų aktyviai dirbančiu tarpkultūrinių ryšių propagavimo srityje. Be to, šis žmogus yra vienas iš projekto „House of One“ („Vieningi namai“) organizatorių bei globėjų tarybos narių ir aktyviai dalyvauja tarpreliginio maldos ir mokymosi centro, vienijančio tris monoteistines religijas, veikloje. Norėčiau jį pristatyti ir „Pozicijos“ skaitytojams.
Pone Karakoyunai, ar galėtumėte paaiškinti, koks žmogus iš tikrųjų buvo Fethullahas Giulenas ir kodėl jis tapo tokiu svarbiu daugeliui žmonių visame pasaulyje?
Fethullahas Giulenas buvo islamo mokslininkas ir dvasinis vadovas, kurio idėjos ir mokymai per daugelį dešimtmečių tapo įkvėpimo šaltiniu milijonams žmonių. Jis buvo kilęs iš Turkijos, tačiau nuo 1990-ųjų pabaigos gyveno tremtyje Jungtinėse Amerikos Valstijose. Giuleno veikla ir mokymai, įvardijami „hizmeto“ terminu, reiškiančiu „tarnystę“, skatina jo pasekėjus visame pasaulyje siekti švietimo, tarpreliginio dialogo ir socialinės atsakomybės. Jis vertinamas kaip tiltų kūrėjas ir atviro islamo interpretacijos šalininkas.
Giulenas visuomet prisistatydavo kaip taikos ir tolerancijos šalininkas. Kokias pagrindines idėjas jis skelbė ir kodėl jos sulaukė tokio atgarsio?
Fethullaho Giuleno mokymo esmė, kaip jau minėjau, grindžiama taikos, tolerancijos ir tarpusavio dialogo principais. Jis pasisako už modernų ir atvirą islamo aiškinimą, suderinamą su mokslu, švietimu ir demokratinėmis vertybėmis. Mokslininko teigimu, švietimas ir žinios yra būtini, norint sukurti taikesnę visuomenę. Jis ragino savo pasekėjus būti socialiai aktyviais, tiesti tiltus tarp kultūrų ir religijų. Jo įkvėpti žmonės steigė mokyklas, socialines įstaigas ir dialogo centrus, tarnaujančius visuomenės gerovei.
Vokietijoje „Hizmeto“ judėjimo šalininkai taip pat aktyviai veikia. Kokią reikšmę šis judėjimas turi šioje šalyje ir ar stipri jo įtaka?
„Hizmeto“ propaguotojai Vokietijoje aktyviai dalyvauja įvairiuose projektuose, paremtuose Giuleno idėjomis apie švietimą, dialogą ir socialinę atsakomybę. Veikia mokyklos, korepetitorių centrai, kultūros ir dialogo asociacijos, siekiančios skatinti tarpkultūrinį supratingumą tarp skirtingų etninių ir religinių grupių. Taip pat organizuojami įvairūs renginiai, kuriuose pabrėžiamas tarpkultūrinis dialogas ir skatinamas visuomenės įsitraukimas į jį. „Hizmeto“ judėjimas laiko save tiltu tarp musulmoniškos ir nemusulmoniškos visuomenės, siekia mažinti išankstinius nusistatymus ir pabrėžti bendrąsias vertybes.
Turkijos vyriausybė kaltina „Hizmeto“ šalininkus vadovavus 2016 metų perversmui. Šio judėjimo kritikai teigia, kad „Hizmetas“ yra susijęs su politika. Kaip jūs reaguojate į tokius kaltinimus?
Išties, tokios nuostatos buvo kartojamos daugybę kartų, tačiau iki šiol nesama jokių įrodymų dėl „Hizmeto“ sąsajų su politika. Net Vokietijos žvalgybos vadovas Bruno Kahlas pareiškė, jog neegzistuoja patikimų duomenų, kad šis judėjimas sietųsi su perversmu. Dabar visame pasaulyje žmonės persekiojami vien už tai, kad priklauso „Hizmeto“ judėjimui arba save laiko jo šalininkais. Tai rodo, kad esmė – ne perversmas, o kitokių vertybių, kurių nepalaiko dabartinė Turkijos valdžia, propagavimas.
Bet juk anksčiau Giulenas ir Erdoganas buvo laikomi sąjungininkais. Kaip atsitiko, kad dabar tarp jų tvyro toks didelis susipriešinimas?
Išties, pirmaisiais metais daugelis „Hizmeto“ šalininkų palaikė Erdogano demokratines reformas. Tuomet dar ruseno viltys, kad Turkija eis laisvės ir teisės viršenybės keliu. Deja, metams bėgant paaiškėjo, jog Erdoganas vis labiau tolsta nuo demokratijos. Kol „Hizmetas“ laikėsi dialogo, tolerancijos ir laisvės vertybių, valdžia vis labiau stiprino kontrolę ir represijas. Šie dalykai galiausiai ir nulėmė konfliktą. Po 2016 metais nepavykusio perversmo „Hizmeto“ judėjimą imta dar labiau persekioti – tai tęsiasi iki šiol.
Pasigirsta balsų, kad „Hizmetas“ turi sektos bruožų ar kad veikia neskaidriai. Ką atsakytumėte į tokią kritiką?
Šis kaltinimas dažniausiai kyla iš nežinojimo ar iš klaidingo supratimo. „Hizmetas“ nėra uždara organizacija su griežta hierarchija ar dogmomis: tai atvira bendruomenė. Nariai jos veikloje dalyvauja savanoriškai, savarankiškai ir be jokios centralizuotos kontrolės. Judėjimo institucijos – mokyklos, dialogo centrai ir asociacijos – veikia skaidriai, bendradarbiaudamos su visuomene. Jos nėra slaptos, priešingai – siekia būti visuomenės dalimi, tiesiančia tarpusavio tiltus ir kuriančia socialines vertybes. Tad lyginimas su sekta absoliučiai neatitinka realybės.
Kas laukia „Hizmeto“ judėjimo dabar, jau mirus jo dvasiniam lyderiui Fethullahui Giulenui? Ar, Jūsų manymu, judėjimas gali gyvuoti be savo įkvėpėjo?
„Hizmeto“ ateitis priklauso nuo žmonių, kurie ir toliau siekia taikos, teisingumo, švietimo ir tarpkultūrinio dialogo. Giuleno mokymai ir jo dvasinis palikimas išliks gyvi dėka visų asmenų, atsidavusių judėjimui, veiklos. „Hizmetas“ – pasaulinė bendruomenė, pasišventusi tarnauti žmonijai ir puoselėti žmogiškąsias vertybes. Tad ir po savo dvasinio lyderio mirties judėjimas išliks stiprus ir aktyvus.
Pasak gandų, artimas Giuleno bičiulis Ekremas Dumanli turėtų tapti jo įpėdiniu. Ar galite tai patvirtinti?
Manau, jog Fethullahas Giulenas neturės jokio įpėdinio. „Hizmeto“ judėjimas visada rėmėsi decentralizuota vadovybe ir kolektyviniu sprendimų priėmimu, o ne vieno žmogaus autoritetu. Tai nepasikeis ir po Giuleno mirties. Ekremas Dumanli, buvęs laikraščio „Zaman“ vyriausiasis redaktorius, iš tiesų turi didelį autoritetą, tačiau tai nereiškia, kad jis taps vienvaldžiu lyderiu. Judėjimo kryptį ir sprendimus ir toliau formuos bendruomenė, besivadovaujanti pagrindinėmis „Hizmeto“ vertybėmis.
Judėjimas buvo kritikuojamas dėl pernelyg glaudžių ryšių su valstybinėmis institucijomis. Ar, žvelgiant atgal, tai buvo klaida?
Išties, „Hizmetas“ dažnai buvo kritikuojamas dėl per didelio įtakos valstybės institucijose siekio. Tokie ryšiai kai kuriais atvejais buvo interpretuojami kaip galios siekis ir smarkiai pakenkė judėjimo reputacijai, ypač Turkijoje. Kad tokių klaidų ateityje nepasikartotų, mes iš naujo apibrėžėme pagrindines „Hizmeto“ vertybes ir veiklos principus. Mūsų tikslas – nustatyti aiškias taisykles, kurios nukreiptų judėjimo veiklą tam tikra kryptimi. Šie principai grindžiami žmogaus teisėmis, teisės viršenybe, etika, lyčių lygybe ir aiškiu religijos atskyrimu nuo valstybės. Sutelkdami dėmesį į skaidrumą, pilietinę visuomenę, švietimą, siekiame, Kad „Hizmeto“ veikla būtų patikima, skaidri ir atspindėtų jo vertybes.
Judėjimas kadaise turėjo daug šalininkų Turkijoje. Šiandien, atrodo, jis nekenčiamas net už valdančiosios stovyklos ribų. Kuo grindžiami tokie priešiški nusistatymai? Ar įmanoma sutaikyti priešingų nuomonių šalininkus?
Turkijoje šiuo metu vykdoma intensyvi antireklamos kampanija prieš šį judėjimą, ir ji pasireiškia ne tik valstybinėje spaudoje, bet ir daugelyje privačių žiniasklaidos kanalų. Dėl baimės būti nubaustiems žurnalistai dažnai laikosi valdžios nurodytos linijos. Pavyzdžiui, laikraščio „Yeni Asya“ vyriausiasis redaktorius buvo sulaikytas vien už tai, kad parašė užuojautos žinutę po Fethullaho Giuleno mirties. Tvyrant tokiai atmosferai, Turkijoje neįmanoma suformuoti teigiamo požiūrio į judėjimą. Vis dėlto viešasis įvaizdis gali būti klaidinantis.
Tačiau esu įsitikinęs, jog Turkijoje milijonai žmonių palaiko „Hizmeto“ vertybes, nors ir bijo tą viešai parodyti. Ilgainiui visuomenės požiūris gali pasikeisti, jei šalyje vėl įsigalės žodžio laisvė, teisės viršenybė ir teismų nepriklausomumas. Tuomet „Hizmetas“ galės atvirai ir skaidriai parodyti, kokioms vertybėms jis iš tiesų yra ištikimas. Tačiau šis procesas pareikalaus laiko.
Izhak Akay
Baltijos–Turkijos kultūros akademijos „Balturka“ prezidentas
