Stasė Bučiuvienė. Kur plaukia švietimo laivas?

Šių metų rugsėjo 24 – spalio 9 dienomis ELTA užsakymu vykusi apklausa parodė, kad smarkiai išaugo gyventojų nepasitikėjimas Lietuvos žiniasklaida, teismais, Vyriausybe, Seimu.

Nepasitikėjimą skatina apgailėtinos Prezidento pastangos iš kelių, vienodai nepasiruošusių visuomeniniam darbui, kandidatų išsirinkti energetikos, aplinkos ar kurios nors kitos srities ministrą.

Žmonės baisisi siaura tautos išrinktųjų pasaulėžiūra, sprendimų nenuoseklumu, neryžtingumu, nederamu elgesiu: kompromatų paieškomis, svetimų laiškų skaitymu, šnipinėjimu, liežuvavimu, prasivardžiavimu, tyčiojimusi, svaidymusi kaltinimais, oponentų žeminimu. Tiesą sakant, nei stebėtis, nei baisėtis nereikėtų: ką užsiauginome, tą turime.

Pasidomėję žurnalistų, teisėjų, ministrų, seimūnų biografijomis, pamatytume, kad diduma jų užaugę ar net gimę po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, lankę vaikų darželius-lopšelius, baigę vidurines ir aukštąsias mokyklas.

Kai kurie jų – šimtukininkai, aukso ir sidabro medalininkai, Cum Laude ir Magna Cum Laude diplomantai. Tai karta, trisdešimt penkerius metus ugdyta humanizmo dvasia. Tos kartos atstovai įsitikinę savo asmens nelygstamu vertingumu, pripažįsta savo (vien tik savo) pasirinkimų laisvę. Jie skelbia, kad aukščiausia politinė vertybė – individo laisvė rinktis savo vertybes. Jų devizas: „Laisvė – man, atsakomybė – jums“.

Oficialia humanistinės psichologijos atsiradimo data laikomi 1961 metai, kai buvo įsteigta Asociacija už humanistinę psichologiją. Lietuvos, kaip ir kitų sovietinių respublikų, mokytojai buvo įsitikinę (buvo įtikinti?), kad tai progresyvi psichologijos šaka. Žinojo, kad humanistine psichologija remiasi humanistinės pedagogikos kūrėjai ir puoselėtojai. Jie neabejojo „Tautinės mokyklos“ koncepcijos (1989) rekomendacija humanizavimo principą laikyti švietimo sistemos pagrindu, o visą švietimo sistemą – vertikaliai ir horizontaliai – persunkti humanizmo dvasia.

Pasak profesorės Vilijos Targamadzės, buvo dvi labai aiškios Tautinės mokyklos metodologinės prieigos. Pirmoji – humanistinė nuostata (padėti atskleisti vaiko potencines galias). Antroji – kultūrinė antropologija (kiekvienas žmogus turi tapti ne tik kultūros vartotoju, bet ir kūrėju).

Mokytojai nesidomėjo, kokia pasaulėžiūra ar politine ideologija Koncepcijos autoriai grindžia humanistinę žmogaus sampratą. Jie nepastebėjo, kad į krūvą sumestos atskiros tuo metu madingų mokslo vyrų ir moterų idėjos veda mokyklas į liberalizavimą. Ir kas galėtų juos dėl to kaltinti?

Šio straipsnio autorei nežinoma, kokios buvo Vilniaus, Kauno, kitų didžiųjų miestų švietimo darbuotojų nuotaikos. Ji pati, ir jos aplinkos žmonės elgėsi taip, kaip kai kurie 1940-ųjų metų inteligentai: „Geriau – su pačiu velniu, negu su Smetona“.

Be gailesčio išmetėme Viktoro Šatalovo atraminius signalus, Vasilijaus Suchomlinskio pedagoginius raštus, Šalvos Amonašvilio laiškus.

Vadovavomės liberaliąja humanistine psichologija. Kur reikia ir kur nereikia, citavome Abrahamo Maslovo ir Karlo Rodžerso mintis. Iš miego pažadinti galėjome nupiešti į tortą panašią Maslovo piramidę, vaizduojančią poreikių lygmenis.

Atsistoję plojome serui Kenui Robinsonui iš Jungtinės Karalystės, teigusiam, kad mokyklos žudo kūrybiškumą. Klausydamiesi to charizmatiško vyriškio, jautėmės pagerbti, kad jis šitaip rūpinasi į kalėjimus ir fabrikus panašiomis Lietuvos mokyklomis. Nežinojome, kad jo gimtosios šalies mokyklos taip pat panašios į kalėjimus ir fabrikus, o į sero raginimus pertvarkyti jas niekas nekreipia dėmesio. Daug ko nežinojome.

Neklausėme profesorės Dalios Katiliūtės-Boydstun perspėjimo nesusižavėti humanistinės psichologijos idėjomis, kurios padarė didžiulę žalą Amerikos švietimo sistemai, sukėlė daug neigiamų visuomeninių padarinių.

Čikagos Šv. Ksavero universiteto profesorė, remdamasi ilgamete Amerikos pedagogų patirtimi, aiškino, kad toji mokymo sistema neteikia reikiamo išsilavinimo bei įgūdžių, deformuoja charakterį, neteisėtai griauna tėvų auklėjimo pastangas, jas laisvai kritikuodama.

Pasak profesorės, 1987 metais 13 proc. suaugusiųjų (virš 21 metų) Amerikoje buvo visiški analfabetai, o dar 13 proc. – vadinamieji funkciniai analfabetai. Nors ir mokėdami vargais negalais atskirti vieną raidę nuo kitos, jie nesugebėdavo perskaityti ir suprasti parduotuvių reklamų ar užpildyti anketų darbui gauti.

Taigi daugiau negu ketvirtis amerikiečių nemokėjo visuomeniniam gyvenimui reikalingu lygiu skaityti ir rašyti. Bet tai ne dėl to, kad jie nelankę mokyklų. Didžioji dauguma jų turėjo gimnazijos atestatus. Nusivylę šitokiu švietimu, vis daugiau tėvų savo vaikus siųsdavo į privačias mokyklas arba reikalaudavo valdžios leidimo visai neleisti jų į mokyklas, o mokyti namie.

Mums, momentaliai pasijutusiems vakariečiais ir paniekinusiems Ukrainos bei kitų (atseit, Rytų Europos) šalių pedagogų darbus, buvo skaudu sužinoti, kad mūsų dvasinio mokytojo Abrahamo Maslovo tėvai buvo žydų imigrantai iš Kijevo; kad 1943 metais pristatytą asmenybės poreikių struktūrą šiuolaikiniai psichologai laiko primityvia; kad A. Maslovas, pats anksčiau propagavęs humanistines idėjas ir savęs įvertinimo svarbą, vėliau, 1970 metais, prisipažino, jog suklydo: jauni žmonės savęs neįgyvendina, yra nekantrūs, nesupranta savo ir kitų blogio, neturi pakankamai žinių, kad galėtų būti išmintingi.

Žymūs humanistiniai ir egzistencialistiniai filosofai bei psichologai sukritikavo humanistinės psichologijos tėvu tituluojamo Karlo Rodžerso darbus. Jie teigė, kad Rodžerso asmenybės teorija grįsta sergančiųjų patirtimi, kad jo požiūris į žmogaus prigimtį yra naivus, utopinis, vienpusis, nepriimtinas dėl individualizmo ir meilės sau propagavimo. Pastebėjo itin neigiamą Karlo Rodžerso nusistatymą tėvų atžvilgiu, priešiškumą visuomeninėms, religinėms, švietimo įstaigoms.

Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla, tikėjusi sukurti naują lietuvį intelektualą, naują politikos, ūkio, kultūros kūrėją, atsidūrė prie liberaliosios humanistinės psichologijos griuvėsių.

Profesoriaus Vincento Lamanausko nuomone, kaltę dėl Lietuvą ištikusių negandų neturėtume suversti vien Abrahamui Maslovui ir Karlui Rodžesui. Savaime, anot profesoriaus, tų humanistų teorijos nėra blogos. Vertingi jų pastebėjimai, kad žmonės gali siekti daugiau nei savirealizacijos.

Šiaip ar taip, šiuolaikinė pedagogų karta nelieja ašarų prie „pelėsiais ir kerpėmis“ apaugusios A. Maslovo piramidės, bet ieško ir suranda naujų kelių, tokių kaip Social constructionism, Experiential learning, Contex learning, Connectivism learning, Cognitive learning ir kt.

Entuziastingi mokytojai, nelyginant Volgos burliokai, tempia švietimo laivą į atvirus vandenis, o Švietimo, mokslo ir sporto ministerija su visais padaliniais pukšnoja iš paskos.

Kur veda tie keliai? Kaip juos vertina Lietuvos pedagogikos mokslas?

Bet tai jau kito straipsnio tema.

Stasė Bučiuvienė yra  MB „Senų knygų namai“ steigėja