Lietuviai, kuriems teko gyventi sovietų okupacijos laikais, gerai prisimins propagandinį animacinį filmuką apie berniuką Kibaldžiuką. Šiam komunistų herojui teko misija išlaikyti frontą prieš buržujus, kol krašto vaduoti suskubs pergalingoji Raudonoji armija.
„Mums liko tik dieną išstovėti ir naktį išsilaikyti“, agitavo sovietinius vaikus kontūzytas raudonarmietis.
Atmetant ideologinius akcentus, ši frazė aktuali mums šiandien. Lietuva šiandien – tarp dviejų frontų.
Iš vienos pusės – Rusijos imperija, iš kitos – Vakarų leftistai, skleidžiantys globalizmą, kosmopolitizmą ir genderizmą. Skirtumas tas, kad Vakarų problemos yra vidinės, kurias tenka spręsti kartu su Vakarų bendruomenėmis, Rusijos problema yra išorinė.
Abiem atvejais stovime ant galingų permainų slenksčio. JAV šiandien valdo konservatyvios jėgos. Europa stovi kryžkelėje tarp atgimstančios dešinės ir gimstančio Kalifato. Istoriniuose rusų miestuose šeimininkauja išeiviai iš Kaukazo ir Azijos. Rusai pralaimi demografinį karą, kaip ir vakarų europiečiai.
Tiek Kremliaus, tiek ir Briuselio valdovai stumia savo darbotvarkes, žinodami turį mažai laiko. Vakarų Europa užleidžia savo erdves atvykėliams, kurių daugumos nuostatos – tikrai ne leftistinės. Kaip alternatyva atvykėliams kyla radikalizuota dešinė. Kuri pusė belaimėtų, tai reiškia leftizmo pabaigą.
O kol Vakarų Europoje santykius aiškinsis vietinių tautų nacionalistai su islamistais, Vidurio Europa gali atsikvėpti. Rusijoje taip pat auga atvykėlių skaičius, o tautiniai pakraščiai – nuo Kaukazo ir Pavolgio iki Sibiro – demonstruoja kur kas geresnį demografinį potencialą nei patys rusai.
Be to, Sibiro pietryčiuose žymūs ir Kinijos interesai, ir tiktai laiko klausimas, kada jie bus deklaruoti oficialiu valstybiniu lygiu. Jei Vakarų Europą perims islamistai, jų politika genderizmo atžvilgiu bus visiškai priešiška.
Migracijos klausimu, žinoma, jie bus net radikalesni nei šiandienos leftistai. Bet užtruks, kol jie aiškinsis santykius su vietinių tautų nacionalistais. Tai padės Vidurio Europai laimėti taip svarbaus laiko. Rusija taip pat žengia link susiskaldymo. Įklimpusi į vidaus kovas ji turės palikti Vidurio Europą ramybėje. Ilgam, o gal ir visam laikui.
Kaip rašė vienas sovietinių istorinių romanų autorius, „Kol totoriai sėdi Maskvoje, apie Kyjivą kalbėti anksti“. O šiuo atveju – greičiau per vėlu. Rusai ilgam įklimps į savų demografinių ir etnografinių problemų sprendimus, ir dar nėra aišku, kas galų gale laimės. Vidurio Europai lieka gana ilgas laikotarpis atsigauti.
Ir tai ne kariniai klausimai. Kovojant už Maskvą Rusijai vargu, ar rūpės sienų plėtra. Mūsų regionui svarbu atgauti savo demografinį ir kultūrinį potencialą. Vakarų civilizacijai šiandien atstovauja Vidurio Europa. Vakarinė žemyno dalis jau atiduota globaliems Pietums. Norėtųsi vakariečiams padėti, bet ar įmanoma tai padaryti prieš jų pačių valią?
Be to, kaip pakeisti procesus, kurie jau dabar veda link pietiečių demografinės persvaros jau ateinančioje kartoje? O galbūt reikia telkti ir stiprinti tai, kas iš Vakarų civilizacijos liko ir gali išlikti, jei visi laiku susigriebsime?
Artimoje ateityje gali tekti atkurti ir išplėsti Višegrado bloką, atsisakant šiandieninių geopolitinių prieštarų. Kol Maskvos ir Briuselio pasauliai spręs savo demografines ir kultūrines problemas, mums liks laiko gimdyti vaikus ir auginti juos tautine ir krikščioniška dvasia.
Tam visoms regiono šalims tektų iš esmės peržiūrėti leftistinę darbotvarkę, pradedant egocentriniais ir hedonistiniais konceptais, baigiant kosmopolitizmu. Čia mums gali padėti ir atgimusi Amerikos dvasia.
Viena vertus, liūdina JAV lyderių flirtas su Rytų despotijomis ir laukinis ekonominis pragmatizmas. Iš kitos pusės, ryškus šių lyderių noras bendradarbiauti su Europa, noras jai patarti ir pagelbėti, jei tik Europa atsisakytų JAV jau atgyvenusio pragaištingo leftizmo. Šiame kontekste atsiveria erdvės Vidurio Europos blokui, tarpininkaujant tarp Vašingtono ir Briuselio.
Kita vertus, tokio bloko atsikūrimas galėtų tapti rimta alternatyva paktui tarp Vašingtono ir Maskvos. Net jei kalbėtume apie prokremliškus Vengrijos ir Slovakijos lyderius, jie nėra amžini, be to – abu jie yra pragmatikai ir su Maskva flirtuoja tik todėl, kad yra įspausti į kampą tų pačių Vakarų Europos leftistų.
Jei Vidurio Europai pavyktų tapti geopolitiniu veiksniu, didelė tikimybė, jog motyvai lankstytis Maskvai tiesiog išnyktų. O ir JAV įgautų daug patikimesnį sąjungininką nei jau beveik atvirai besityčiojantis Kremlius.
Praeis dar dešimt, maksimum – dvidešimt metų, ir tiek leftizmas, tiek putinizmas taps praeitimi. Deja, mes kaip Lietuva, kaip Baltijos šalys, kaip Vidurio Europos regionas taip pat galime nuslinkti į praeitį, jei toliau vadovausimės praeinančiais ir pačia savo esme pražūtingais konceptais. „Dieną išstovėti ir naktį išsilaikyti“ nėra pasyvus laukimas.
Tai – aktyvi rezistencija tiek prieš Rytų despotijas, tiek prieš Vakarus ėdantį dekadansą, bendraujant su tomis jėgomis ir tomis šalimis, kurios abi šias blogio rūšis atpažįsta ir yra pasirengusios joms pasipriešinti.
Leftizmas ir putinizmas žlugs – su mūsų pagalba ar be jos. Kitas klausimas, ar ligtol išgyvensime mes? Tai – įmanoma, bet tikrai nėra užtikrinta.
Kai Lietuvai kyla karo grėsmė politologas rašo „Kovojant už Maskvą Rusijai vargu, ar rūpės sienų plėtra.”
Iš krikščioniškos dvasios reikėtų imti tik ne tik nuolankaus kentėjimo, tikėjimo į geresnį kitą pasaulį anapus ir žando atsukinėjimo tradiciją, bet ir …. Ir ką iš ten paimti?
Iš pagonybės, protėvių dvasią, darnai su gamta ir pasauliu, iš krikščionių kryžių, kardą ir ugnį, juodulių ordai išdeginti
Protėvių dvasias reikia raminti jei darniai su gamta tornadas įsisuka ar ugnikalnis išsiveržia.Jei persikeltumėte truputį į praeitį ,kokių veiksmų imdavosi pagonys „ramybei” užtikrinti ,tai.. romėnai pagonys prie kryžių kaldavo kitus su pasimėgavimu,kitos kariaujančios,plėšikaujančios gentys mėtydavo kūdikius,vaikus į sieną trenkdavo ,kad vaikams smegenys išsi….,ar ant kuolo pamaudavo.Tik keletas pavyzdžių iš senovės ne krikščioniško pasaulio.Labai su „protėvių dvasiomis”kontaktuodavo Actekų ir Majų pagoniškos gentys po ritualinės mirties žmogui būdavo nulupama oda , o vyriausias šventikas kurį laiką nešiodavo nuluptą odą,kaip savo. Ši ceremonija buvo skirta pagerbti dievą Xipe Toteką ir pareikalaudavo iš aukos didelių fizinių kančių.
Aukoms būdavo išpjaunamos širdys arba nukertamos galvos, prišaudomos strėlėmis, užmėtomos akmenimis, traiškomos,laidojamos gyvos arba mėtomos nuo šventyklų viršūnių. Vaikai dažnai tapdavo aukomis, iš dalies todėl, kad buvo laikomi tyrais ir nesugadintais.Paaukotų žmonių kūno dalys suvalgomos,nes klestėjo kanibalizmas.
JAV pagonys indėnai kitų genčių indėnams ir baltiesiems nuo galvų nuimdavo skalpus,nulupdavo nuo galvos odą su plaukais.
Galvos oda turėjo būti atiduota moterims. Jos būdavo arba triumfuojančiai demonstruojamos, arba paniekinamai velkamos per purvą. Jei pasitaikydavo gedinčių našlių, galvos oda turėjo būti naudojama simboliškai nušluostyti jų ašaras, tarsi tai būtų veido servetėlės.Ne veltui gi kinai sieną pasistatė nuo…Mongolai yra glaudžiai susiję su, regis, beprasmėmis žmogžudystėmis,bet jie turėjo protokolą tam tikrų gerbiamų asmenų nužudymui, kuris buvo dar blogesnis nei greitas galvos nukirsdinimas. Jie apvyniodavo auką audiniu ,o tada sutraiškydavo akmenimis arba sutrypdavo arklių kanopomis, dažnai lėtai ,kad užtikrintų pasmerktojo kankinančią mirtį. Taip buvo daroma tam, kad jų kraujas neliestų žemės, nes buvo tikima, kad jei karališkosios šeimos nario (nesvarbu, ar jis buvo mongolas, ar ne) kraujas liestų žemę, tai įžeistų jo dievus.Sparagmas (senovės graikų kalboje)„plėšti, plėšyti, plėšyti į gabalus“) – tai draskymo, plėšymo ar išdraskymo veiksmas, dažniausiai susijęs su pagonišku dievu Dionisu.
Dioniso apeigose, kaip jos vaizduojamos mituose ir literatūroje, gyvas gyvūnas, o kartais net žmogus, yra aukojamas jį sukapojant. Po sparagmo dažnai sekdavo omofagija (žalios sukapoto žmogaus mėsos valgymas). Jis siejamas su menadomis arba bakchantėmis, Dioniso pasekėjomis, ir Dionizija.Senovės Kartaginos miestas-valstybė buvo finikiečių kolonija, esanti dabartinio Tuniso teritorijoje. Ji veikė maždaug nuo 800 metų prieš Kristų iki 146 metų po Kristaus, kai ją sunaikino romėnai.
Vaikus – tiek berniukus, tiek mergaites, dažniausiai kelių savaičių amžiaus – kartaginiečiai aukodavo vietose, vadinamose tofetais. Šią praktiką taip pat vykdė jų kaimynai kitose finikiečių kolonijose Sicilijoje, Sardinijoje ir Maltoje. Vaikų tėvų palinkėjimai dievams yra iškalti ant akmens plokščių virš vaikų palaikų,su užrašais, kad atitinkamas dievas arba dievai „išgirdo mano balsą ir mane palaimino“.
Senoji „pagoniska dvasia” ir pasaulio suvokimas ilgiau glūdi lietuvių genuose ir mums arčiau nei ta fundamentali katalikybė su nekaltomis Mergelėmis ir Kristaus kraujo ir kūno valgymo kultu. Krikčionybė įvairiuose pasaulio kraštuose taip pat natūralizavosi prie vietinių senųjų papročių ir tradicijų.
Galbūt , tikriausias variantas, imti geriausią iš abiejų pasaulių?
Straipsnis šiaip labai neblogas, tik pirmoji pastraipa nei į tvorą, nei į mietą.
Gerai sako lenkų politikas.:’Nesiartink prie Lenkijos sienos,nelysk slaptai pro ją,nes būsi nušautas’.
https://youtu.be/TV7GZT9Y_XM?si=sDOPcx7jWUtcZVn5
Kaip vienas panašus į bankininkų klano atstovą Niujorke plačia gerkle rėkė jog socializmas yra gerai,o kas prieš socializmą tie naciai:)
https://youtu.be/QE9pqewJEug?si=83urnOzE2n7ZroBk
Bet sutrumpintai rašomi naciai ir yra tautiniai socialistai, o tarptautiniai socialistai sutrumpintai vadinami internaciais – socialistiniu internacionalu. Tokį himną okupacijos metais versdavo Kapsukės politrukai visa kakarine traukti.
O, taip! Rusijos imperija ir jos pagrindinės sąjungininkės jau daugiau nei 200 metų, apsišaukusios leftistėmis, skleidžiančiomis globalizmą (Internacizmą), kosmopolitizmą ir genderizmą, bet kažkodėl už akių remiamos būtent stambiausių bankinio-finansinio arba stambiojo pramoninio kapitalo šulų, kvailina runkelyną, mokslo pirmūnus, zubrylas, ir nemirksi. Stambiausi Rusijos oligarchai nuolat gastroliuoja maršrutu „Maskva-Londonas arba „Maskva – Niujorkas ir Izraelis“ ir nieko. Na, kaip anksčiau traukiniu „Moskva-Vilnius“, bemėtydami jame savo ypatingus mokslinius darbus ir laipsnius – Mokslinio komunizmo ir jo politekonomijos disertacijas mūsų akademinė grietinėlė.
„Leftizmas ir putinizmas žlugs – su mūsų pagalba ar be jos”
Ne putinizme problema, o rusų pasaulyje. Tai kalba, baletai teatrai ir visa degradacinė tolstojevščina. Kur dainas dainuoja pugačiovos ir kirkorovai, ten anksčiau vėliau atvyksta rusų ‘malčikai’ ir tankai. Ukrainoje ne Putinas bombas svaido ir, lipdamas per saviškių lavonus, miestų griuvėsius ima, o rusų berniukai, kalbantys puškino ir tolstojevskio kalba.
Leftizmo teisingas pavadinimas – neomarksizmas neokomunizmas. Tai ideologija ir politinė praktika, kurią, pagal savo tarybinės mokslinės veiklos sritį, mūsuose sėkmingai įgyvendino ir tęsia nusipelnusio tarybų liaudies profesoriaus giminė ir partija, liaudyje dar vadinami `konservatoriais`.
„Čia mums gali padėti ir atgimusi Amerikos dvasia.”
Ar pirma ne patys turime sau padėti? Neatsikratome „homo sovietiko” piliečio įpratimo viltingai laukti kol kažkas kažką už mus darys. Neįpatingai mėgsta amerikiečiai ką nors gelbėti, tuo labiau apsileidėlius, kurie nieko dėl savęs nedaro patys.