Viešnagė po senosios mokyklos stogu
Pagaliau – vasara! Taip ilgai laukta, kupina lūkesčių paįvairinti gyvenimą naujais įspūdžiais, žiniomis ir emocijomis. Neįsivaizduojama be kelionių. Jeigu dar svarstote, kur nuvykti per atostogas, niekada nenusivilsite, nutarę susipažinti su Lietuvos saugomomis teritorijomis. Šie gamtos, istorijos, kultūros paveldo perlai leis iš naujo atrasti Tėvynės grožį ir ją pamilti. Įspūdingų, kerinčių vietų mūsų taip branginamose vietovėse tiek daug, kad joms pažinti reiktų turbūt viso gyvenimo vasarų. Tenka rinktis, ko labiausiai norėtume.
Gal pravers šios kelios mintys apie tai, ką šiandien siūlo rūpestingi išskirtinės gamtos sergėtojai. Konkrečiai – Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojai, neseniai pakvietę būrį žurnalistų susipažinti su tomis naujovėmis, kuriomis galės pasinaudoti po šios didelės saugomos teritorijos plotus ketinantys pasižvalgyti smalsuoliai.
Savo darbą pradėjome Anykščių regioninio parko lankytojų centre. Čia mūsų jau laukė žmonės, visomis jėgomis pasinėrę į šiuo metu įgyvendinamo vieno itin svarbaus projekto darbus. Oficialus šio projekto pavadinimas „Darnaus vandens turizmo stiprinimas Lietuvos ir Latvijos pasienio regione, įtraukiant vietos verslininkus ir bendruomenes“ bylojo, jog gamtos apsauga ir turizmo plėtra šiandien – ne tarpusavyje priešiškos, o darniai viena kitą papildančios sritys. Į saugomas teritorijas nebežvelgiame, kaip į daugybės draudimų ribojamas vietas, o kaip į erdves, kurios atveria ir didelių gamtos pažinimo galimybių, ir skatina vietos verslų vystymąsi. Svarbu tik keliauti atsakingai, mėgaujantis gamtos grožiu ir vietos gyventojų svetingumu. Turistaujantys po saugomas teritorijas kasmet vis labiau pastebi, kaip lengvėja jų kelionių sąlygos – turizmo infrastruktūrai gerinti daug laiko ir pastangų skiria minėtų teritorijų darbuotojai.
Na, o šįkart pagrindinis dėmesys buvo skirtas vandens bei pažintinio turizmo plėtrai Aukštaitijos nacionalinio parko vienijamose teritorijose: Anykščių, Biržų, Gražutės, Labanoro regioniniuose parkuose. Vandens keliai atveria plačiausių galimybių šio krašto pažinimui: tereikia tik pasirinkti dominančius maršrutus ir pasinaudoti tuo, ką tavo patogumui siūlo maršrutų sudarytojai bei vietos bendruomenės.
Susipažįstame su dviem minėtojo projekto koordinatoriais – Rasa Petrauskiene iš Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos ir Žydriumi Mukuliu iš Labanoro regioninio parko. Šie specialistai atkreipia mūsų dėmesį į tai, jog per Lietuvą vingiuoja 8 nacionalinės reikšmės vandens turizmo trasos, ir dvi iš jų (Aukštaitijos ežeryno bei Šventosios upės) driekiasi per Aukštaitijos nacionalinį parką.
Sužinome, kiek daug naujovių šią vasarą laukia poilsiautojų, savo atokvėpiui pasirinksiančių Anykščių, Biržų, Gražutės regioninius parkus ar patrauksiančius į patį didžiausią Lietuvoje Labanoro regioninį parką. Rasa Petrauskienė kalba konkrečiai ir dalykiškai: pasirinksite įveikti Nemunėlio trasą – orientuotis upėje padės 15 informacinių riboženklių, 3 informaciniai stendai, pailsėti galėsite Pučiakalnės, Panemunės ir Straugalių kaimuose įrengtose atokvėpio vietose. Išlipus iš valties ar baidarės, verta pasigėrėti tokiais gamtos paminklais, kaip Muoriškių atodanga, siekianti 7 m aukštį ir 120 m ilgį ir pasipuošusi kalcito kristalais, arba Tabokinės atodanga, kurioje iki šiol randama senovinių jūrų gyvūnų fosilijų. Jos abi – tarsi atversti geologijos vadovėliai. Dar viena Nemunėlio pakrantėje esanti dolomito ir gipso atodanga turi 4,3 m gylio olą, susijusią su legenda apie pražudytą vienuolyną ir kerštingą velnią. Beje, plaukiant Nemunėliu, pasiekiamas šiauriausias Lietuvos taškas. Jis yra upėje, bet galima išvysti ir sausumos vietą žymintį medinį ženklą su koordinatėmis: tereikia paėjėti takeliu nuo šiauriausio Lietuvoje Aspariškių kaimo. Gausiai ežerynais nusėtame Gražutės regioniniame parke vandens trasas taip pat jau ženklina 6 informaciniai riboženkliai, įrengtos 5 prieplaukos valtims nuleisti, pastatytas įspėjamasis ženklas Šventosios upėje, ežeruose atsirado 3 navigaciniai plūdurai bei specialiai įrengtas lankytojų srautą padėsiantis reguliuoti skaičiuoklis. Rytinėje Luodžio ežero pakrantėje įsikūrusioje Žagarinės poilsiavietėje įrengtos pavėsinės, laužavietės, automobilių stovėjimo aikštelė ir vieta valtims į vandenį nuleisti. Tai išties labai patogi vieta poilsiui. Prie vieno iš didžiausių ežerų – Luodžio – stovi apžvalgos bokštas, o prie Antalieptės marių stūkso Galminų piliakalnis. Na, o tokius objektus, kaip 200 metų senumo Salako pušis ar Salako bažnyčia stengiasi aplankyti visi, kas tik atsiduria šioje vietovėje.
Na ir, žinoma, Šventosios upės trasai Anykščių regioniniame parke taip pat nepagailėta dėmesio: Šventosios ir Virintos upėse įrengti net 32 informaciniai riboženkliai, valtims į Šventąją nuleisti tarnaus 4 naujos prieplaukos.
Vardindami tai, į ką keliautojai tikrai atkreips dėmesį šią vasarą, projekto koordinatoriai parodė ir naujai išleistus vandens turizmo žemėlapius. Juose aiškiai nužymėtos trasos su galimais aplankyti objektais, nurodytomis stovyklaviečių koordinatėmis. Kiekvienam vandens maršrutui sukurta po trumpą informacinį filmuką. Turistų patogumui labai pasitarnaus ir įrengtos daugiafunkcės stotelės su saulės baterijomis. Jose – bevielis internetinis ryšys, galimybė pasikrauti telefonus, o paspaudus mygtuką pasigirsta įrašas su rekomendacijomis, ką galima pamatyti, traukiant šiuo maršrutu. Čia – ir informacija, kaip pasinaudoti vietos bendruomenių paslaugomis ir prekėmis. Juk visuose maršrutuose savo paslaugas keliautojams siūlo kaimo turizmo sodybos, baidarių nuomotojai, vietiniai gidai, maitinimo įstaigos. Kai kurie produktų gamintojai savo gaminius žymi saugomos teritorijos produkto ženklu, reiškiančiu, jog gaminys tikrai yra autentiškas, pagamintas pagal vietos tradicijas ir palankus žmogaus sveikatai.
Kadangi su visa šia informacija, kaip jau minėjau, buvome supažindinti Lankytojų centre, tikrai nepraradome progos apžiūrėti ir jį, įrengtą
XX a. pradžios mokyklos pastate. Senoji valsčiaus mokykla, kurią lankė daugelis garsių anykštėnų, ir dabar tebeatlieka savo šviečiamąją funkciją. Peržengi jos slenkstį – ir pasineri į itin įdomią šio Aukštaitijos krašto praeitį ir dabartį: su jos rašytojais ir literatūrinių kūrinių herojais, su istoriją iliustruojančiais eksponatais ir fotografijomis ir, žinoma, su žiniomis apie įstabią parko gamtą. O šiame parke – tikra vandens karalija: pro jį vingiuoja Šventoji su Anykštos ir Elmės upelių intakais, tyvuliuoja gausaus ežeryno vandenys.
Pasigrožėti Šventosios upės vingiais galima ir pėsčiomis keliaujant pažintiniu taku, prasidedančiu prie miesto tilto ir nuvingiuojančiu prie Puntuko akmens.
Mes irgi nepraleidome progos aplankyti garsųjį akmenį. Po to pakilome aukštyn į kalną ir pasiekėme vienintelį Lietuvoje medžių lajų taką. Nuo čia iš aukštybių atsivėrė visas Anykščių šilelio grožis, o užkopus į apžvalgos bokštą, visu gražumu atsiskleidė kerintis Šventosios upės slėnio vaizdas. Prisiminėme lankytojų centre išgirstus patarimus, kaip patogiai keliauti Šventąja, kaip baidarių mėgėjams įveikti daugybę slenksčių ir kilpų turinčią Virintos upę, kaip valtimis plaukti Rubikių, Dusyno, Limino ir Mūšėjaus ežerais. Gaila, dėl laiko stokos negalėjome aplankyti didžiausio Lietuvoje gėlo vandens šaltinio – Karalienės liūno, kurio versmė, nors ir neburbuliuoja, net per pačius didžiausius speigus neužšąla. Bet pasigrožėti Šventąja nuo Anykščių šilelio lynų tilto spėjome. Šis neseniai nutiestas metalinis tiltas, skirtas pėstiesiems ir dviratininkams, jungia kairiojo kranto pėsčiųjų-dviračių taką su tokiu pat taku dešiniajame krante.
