Italijos ministrė pirmininkė Giorgia Meloni sveikina šalininkus 2026 m. kovo 12 d. Milane vykusiame referendumo kampanijos renginyje.
Kairieji vėl įvardija išpuolį prieš savo interesus kaip išpuolį prieš teisinę valstybę.
Kovo 22 ir 23 dienomis italai rinksis referendume dėl svarbios teismų reformos, kurią nuo pat atėjimo į valdžią propagavo ministrė pirmininkė Giorgia Meloni.
Šios konstitucinės reformos esmė – griežtas karjeros atskyrimas tarp teisėjų korpuso ir prokuratūros. Tai nėra vien techninis pokytis: jis iš naujo apibrėžia galių pusiausvyrą Italijos valstybėje. Nenuostabu, kad Italijos kairieji mobilizuojasi prieš tai, ką jie laiko išpuoliu prieš teisinę valstybę.
Ši reforma yra Italijos premjerės prioritetas – ji šį klausimą pirmą kartą iškėlė pradėjusi eiti pareigas 2022 m. rugsėjį. Reformos ištakos siekia 2019 m. kilusį skandalą, susijusį su teisėju Luca Palamara. Romos prokuroras, buvęs Nacionalinės teisėjų asociacijos prezidentas ir įtakingas Aukščiausiosios teisėjų tarybos narys, kurio pokalbiai buvo pasiklausyti vykdant korupcijos tyrimą, atsidūrė didžiulės teismų kooptacijos sistemos centre. Viena iš tūkstančių žinučių sukėlė politinį sukrėtimą: Luca Palamara ir jo pašnekovai aptarė būtinybę pulti Salvini, kuris tuo metu buvo vidaus reikalų ministras. Italijos dešiniesiems tai tapo įrodymu, kad teisėjai naudojasi savo tyrimo galiomis kaip politiniu ginklu.
Reformai jau pritarė parlamentas, tačiau ne dviejų trečdalių balsų dauguma, reikalinga galutiniam jos priėmimui pagal Italijos konstituciją. Todėl nuspręsta rengti referendumą. Reforma bus priimta, jei balsavimas „už“ laimės net ir nesant rinkėjų kvorumo.
„Taip“ stovyklą sudaro partijos, sudarančios dešiniojo sparno aljansą, leidusį Giorgia Meloni ateiti į valdžią: jos partija „Fratelli d’Italia“, taip pat ilgametė Silvio Berlusconi partija „Forza Italia“ ir Matteo Salvini „Lega“. „Ne“ stovyklą palaiko kairiosios partijos – daugiausia „Partito Democratico“ ir „Movimento 5 Stelle“, taip pat kitos mažesnės politinės jėgos. Nacionalinė teisėjų asociacija (ANM), atstovaujanti apie 96 proc. Italijos teisėjų, taip pat paragino balsuoti prieš.
Diskusijų pasekmės yra gana techninės; dėl šios priežasties vyriausybė būtų norėjusi išvengti referendumo, tačiau neturėjo kito pasirinkimo, nes nepavyko užsitikrinti dviejų trečdalių daugumos parlamente. Iš esmės referendumas tampa G. Meloni vyriausybės populiarumo testu. Apklausos rodo, kad balsavimas „už“ pirmauja gana užtikrintai, nors pastaruoju metu jo persvara šiek tiek sumažėjo.
Reformos pagrindas – teisėjų karjeros atskyrimo principas: giudicanti (teisėjai) ir requirenti (prokurorai). Pirmieji nagrinėja jiems pateiktas bylas, o antrieji atstovauja visuomenei ir siekia taikyti įstatymus. Iki šiol magistratūros nariai per savo karjerą galėjo pereiti iš vieno vaidmens į kitą; referendumas numato, kad ši galimybė turi būti panaikinta, o teisėjai turės pasirinkti vieną kryptį visai karjerai.
Reforma siekiama susilpninti teismų korporatyvizmą
Dėl šio karjeros atskyrimo numatomi reikšmingi teismų sistemos organizavimo pokyčiai. Šiuo metu Italijos magistratams vadovauja viena institucija – Consiglio Superiore della Magistratura (Aukščiausioji teisėjų taryba, CSM), kurią sudaro du trečdaliai kolegų išrinktų teisėjų ir trečdalis Parlamento paskirtų teisininkų bei teisės profesorių. Ši taryba turi įgaliojimus spręsti paaukštinimo, perkėlimo ir drausmės klausimus. Reforma siūlo ją panaikinti ir pakeisti trimis naujomis tarybomis. Jų nariai būtų nebe renkami, o atrenkami burtų keliu, taip siekiant nutraukti kooptacijos sistemą.
Paprasčiau tariant, reforma siekiama susilpninti teismų korporatyvizmą, kuris, pasak jos šalininkų, tradiciškai buvo palankus kairiesiems, ir sustiprinti visuomenės pasitikėjimą teisingumo sistemos nešališkumu. Vyriausybės kritikuojamas „kairysis korporatyvizmas“, anot Giorgia Meloni, turi tiesioginių pasekmių vykdomai politikai, pavyzdžiui, saugumo srityje: pernelyg dažnai teisėjai, jos teigimu, kenkia teisėsaugos darbui, skatindami tam tikrą teismų švelnumą.
Be to, G. Meloni gali pasikliauti įtakingais sąjungininkais, tokiais kaip teisėjas Antonio Di Pietro, išgarsėjęs 1990-aisiais per didžiulę kovos su korupcija operaciją „Mani Pulite“ („Švarios rankos“), nukreiptą prieš Italijos politinę klasę. Jis kritikuoja uždarą ratą, kuriuo tapo Aukščiausioji teisėjų taryba: „Rezultatas – tikras susiskaldymas, o svarbiausi sprendimai dabar priimami pagal politines pažiūras“, – teigia jis.
Kairieji situaciją vertina kitaip. Jie kritikuoja vyriausybės akcentuojamą karjeros atskyrimą, kuris kasmet paveiktų tik nedidelę dalį teisėjų ir galėjo būti įvestas paprastu įstatymu, o ne konstitucine reforma. G. Meloni oponentų teigimu, premjerės tikslas yra aiškus – „sutramdyti“ teismų sistemą, kuri pernelyg aktyviai veikia politinę valdžią. Magistratų bendruomenėje siūlomas perėjimas prie burtų sistemos vertinamas itin kritiškai: teisėjai nebegalėtų rinkti savo atstovų ir taip daryti įtakos institucijų veiklai.
Kairieji taip pat įžvelgia istorines paraleles ir kalba apie „fašizmo“ grėsmę – valdant Musoliniui teisėjai buvo griežtai kontroliuojami Teisingumo ministerijos, o Teismų taryba buvo įkurta tik 1948 m., siekiant veikti kaip nepriklausomumo garantas. Tačiau tokios baimės atrodo iš esmės nepagrįstos. Konstitucijos 104 straipsnis nebus keičiamas – jame teigiama, kad „teismų sistema yra savarankiška tvarka, nepriklausoma nuo bet kokios kitos valdžios“.
Kairieji vėl įvardija išpuolį prieš savo interesus kaip išpuolį prieš teisinę valstybę. Galima manyti, kad italai dar kartą patvirtins pasitikėjimą savo premjere, kuri siekia tapti ilgiausiai pareigas einančia Italijos vyriausybės vadove.
Hélène de Lauzun yra „The European Conservative“ korespondentė Paryžiuje. Ji studijavo Paryžiaus École Normale Supérieure, dėstė prancūzų literatūrą ir civilizaciją Harvarde, o Sorbonoje įgijo istorijos daktaro laipsnį. Ji yra knygos „Histoire de l’Autriche“ (Perrin, 2021) autorė.
Į tautinių pažiūrų jaunuolius užpuolusio ir plakatą „Lietuva lietuviams” sudraskiusio, policijos su antrankiais išvesto TSPMI politologijos docento Andrijausko balinimo kampaniją įsitraukia savo kredencialais mojuojantys akademinio pasaulio atstovai.
Pagrindinis tikslas – kaip nors pagrįsti, kad šūkis „Lietuva lietuviams” yra kažkuo blogas, rasistinis, nacionalistinis, tad jį nuplėšti ir sumušti jo autorius nėra nieko bloga. Šiuolaikiškai sakant, išvartyti saviškį iš gaidžio.
Štai Andrijausko tėvo draugas teisininkas, kaip pasirašo, „akad. prof. habil. dr.” Vytautas Nekrošius, pasitelkęs Chat GPT ir Google, atliko „tyrimą” ir ne kokiame LRT, o Lietuvos Mokslų Akademijos tinklapyje parašė:
„Internete įvedžiau frazes – „Lietuva lietuviams“, „Lenkija lenkams“, „Rusija rusams“ ir „Vokietija vokiečiams“. Paieškos rezultatai nenustebino – nė vieno pozityvaus šių frazių aiškinimo. Įvedus į paiešką „Deutschland für deutsche reikšmė“, gauname vienareikšmišką atsakymą, kad tai nacių laikų SA (Sturmabteilung) dalinių šūkis. Įvedus rusišką „Rossija dlia russkich“, gauname panašų rezultatą. Į lenkišką užklausą „Polska dla Polaków“ rezultatas panašus – šį lozungą naudoja ultranacionalistiniai judėjimai”.
Taip nutinka, kai kurios nors siauros srities mokslininkas (Nekrošiaus teisės žiniomis neabejoju) įlenda į jam visiškai svetimą istorinį ir pavergtų nacijų kovos už nepriklausomybę lauką, bandydamas atsverti savo nemokšiškumą Chat GPT ir Google paieškos pagalba.
Jei profesorius vietoje jo paties prasimanytojo „Polska dla Polaków“ būtų įvedęs legendinį Solidarność šūkį „Żeby Polska była Polską„, paieškos rezultatas būtų visiškai kitoks. Lygiai nieko bloga Google nebūtų radęs apie airių išsivadavimo kovotojų „Give Ireland Back to the Irish” arba į vokiečių susivienijimą šaukusių XIX amžiaus lozingų „Wir sind ein Volk!“ ir „Einigkeit und Recht und Freiheit“. Galima pridurti ir Italijos Atgimimo šūkį: „L’Italia di tutti gli italiani!”, kuriuo siekta ne tik suvienyti italų tautą, bet ir išsilaisvinti nuo austrų imperatorių valdžios. Daugiau pavyzdžių tiesiog nematau prasmės ieškoti.
„Akad. prof. habil. dr.” Nekrošius tik patvirtina mano dar kadaise pastebėtą taisyklę – mokslininkai ar aukštos kvalifikacijos specialistai profesijose, kuriose darbinių žinių palaikymas reikalauja itin daug laiko ir pastangų, dažniausiai būna visiškais neišmanėliais už savo profesinio ar mokslinio intereso ribų. Beje, pirmiausia pastebėjau tai bendraudamas būtent su teisininkais (pavardžių neminėsiu, bet jos tarp garsiausiųjų), vėliau prisidėjo visokie teoriniai matematikai, biomokslininkai, etc.
Visi jie dalijosi į dvi dalis:
Tuos, kurie žinodami, kad be savo profesijos daugiau nieko neišmano, klausdavo, ką galvoja tie, kurie išmano, nes tai jau jų profesinis interesas;
Ir tuos, kurie manydami, kad jei jau yra visų pripažintu autoritetu, tai jau ir visose kitose srityse yra tokie patys protingi ir išmanantys. Nes Konstitucinio Teismo teisėjas ar profesorius, kurio darbus cituoja Amerikos universitetuose, klysti negali! Ir tauzydavo tokius niekus, kad ausys linkdavo.
Paveldo komisija primena apie paveldo vertes / vkpk.lt nuotr.
Tikriausiai neišduosiu jokios paslapties, pasakydamas, kad šiandien Lietuvoje socialdemokratus su vadinamaisiais konservatoriais į vieną neatskiriamą krūvą suveda ir vienija nemeilė lietuvių tautai. Tai kraujo brolystė, kitaip nepasakysi. Taigi, tie, kurie sako, kad tai yra to paties smarkiai įkvipusio dalyko perkėlimas iš vienos kišenės į kitą, nedaug klysta, nes iš tiesų pavadinimų skirtingumas nepakeičia esmės. Pagal nemeilės lietuvių tautai požymį socialdemokratai ir „konservatoriai“ dabartinėje Lietuvoje tapo Siamo dvyniais, jų tarpusavio priklausomybė ir broliškumo dvasia šiandien yra labiau giluminė ir egzistencinė nei laikina interesų dermė.
Jau tikriausiai pastebėjote, kalbu apie nemeilę kaip universalesnį reiškinį, neminėdamas žodžio „neapykantą“, nors vadinamojo triummoterato metais ne vienas valdžios sprendimas buvo tiesiogiai padiktuotas žvėriškos neapykantos lietuvių tautai.
Edvardas Čiuldė
Tarkime, neapykanta yra tik vienas iš nemeilės porūšių, kai savo ruožtu nemeilė lietuvių tautai, kaip matyti iš socialdemokratų valdymo, gali įgyti kraupaus abejingumo lietuvių tautos interesams formą. Tokia valdžia, kaip rodo tų pačių socialdemokratų valdymas, gali tapti ne mažiau kenkėjiška nei kilusi iš žvėriškos neapykantos, ypač kai ji apsistato patarėjais ir pritarėjais, atstovaujančiais baisiausių Lietuvos niekintojų klanus. Ne paslaptis, kad lojalumo lietuvių tautai kriterijaus socialdemokratų valdžia niekur netaiko, dažniausiai renkasi nelojalumą.
Kaip atrodo, iš K. Markso palikimo mūsų laikais liko tik viena didesnio ar mažesnio dėmesio verta jo idėja, t. y. susvetimėjimo samprata, kurią vėliau modifikuotu pavidalu pasigavo egzistencialistai. Tačiau čia aptariamu atveju kalbame ne apie individo susvetimėjimą savo aplinkai, o apie tautos ir valdžios tarpusavio susvetimėjimą, kuris tiesiogiai veda į pražūtį. Visi mūsų brangiai kainuojantys gynybos planai neverti nė skatiko, jeigu iš anksto atsisakome tautos idėjos, tokiu būdu kapituliuodami dar prieš pirmąjį priešo šūvį. Neapgaudinėkite savęs, niekas nesiruošia ginti valdžios vyrų ir moterų polinkio prisikimšti kišenes arba, tarkime, abstraktaus europietiškumo, jeigu tuo metu Lietuva praranda lietuvių tautos namų giluminę vertę ir prasmę.
Beveik neabejoju, kad Lietuvos valstybė žlugs per mažiau nei 10 metų, jeigu leisimės vedami tokiu nutautinimo keliu.
Drauge pabandykime įsivaizduoti tai, kaip atrodytų „patobulintos“ Šimonytė ar Ruginienė, jeigu tai būtų Ruginienė ir Šimonytė, neišsižadėjusios lietuviškumo sentimento? Atrodžiusios kaip trečiosios lygos žaidėjos, jos iškart taptų panašios į aukščiausiosios lygos žaidėjas, ar ne? Taigi, kyla klausimas – kodėl anosios nesugeba (arba nenori) bent apsimesti?
Galimas daiktas, iš tiesų jau laikas būtų taurų V. Kudirkos šūkį „Lietuva lietuviams“ pradėti keisti į šūkį „lietuviška valdžia Lietuvai“, a?
Štai toks šaunus vaikinas Marius Kundrotas sako maždaug taip, kad nesvarbu tai, kokios tautybės yra katinas, svarbiau, kad jis gaudo peles.
Tačiau, kaip atrodo bent man, tokia ištarmė yra dar senesnio posakio „pirkti katę maiše“ parafrazė. Jeigu man būtų leista dauginti apibrėžimus, aš taip ir sakyčiau, kad Šimonytė ir Čmilytė yra katės maiše, Raitelaitytė-Ruginienė mums svarbiu požiūriu yra tamsus arkliukas arba juoda kumelė, o socialdemokratas apskritai yra žmogaus pavidalo padaras, kuris nesugeba mylėti.
(Kartais atrodo, kad kitataučiai specialiai yra parenkami į aukščiausius valdžios postus, panašiai kaip haremo prižiūrėtojais sultono rūmuose paprastai buvo skiriami eunuchai.)
O mums, siekiantiems išsaugoti Tėvynės idėją, nelieka nieko kito kaip priversti valdžią, nori ji to ar nenori, pamilti Lietuvos suvereną, mes privalome pradėti žūtbūtinį mūšį už meilę…
Akivaizdžiausias valdžios pastarojo meto nemeilės arba net neapykantos lietuvių tautai pavyzdys, demonstruojantis vadinamųjų konservatorių ir socialdemokratų mentalitetų panašumą bei vienybę, be jokios abejonės, yra Vilniaus kultūros ir sporto rūmų, tapusių tautos istorinės atminties vieta, atėmimas iš lietuvių tautos ir tų rūmų infrastruktūros perdavimas žydų bendruomenei.
Ar tokį valdžios pasirinkimą būtų galima paaiškinti racionaliai?
Jau esu bandęs racionalizuoti šį nutikimą, pindamas mintį maždaug ta linkme, kad tokiu būdu buvo siekiama pažeminti lietuvių tautą, pripratinti prie muštro, priversti ją atsitraukti kitų naudai, kai drauge yra siekiama patikrinti – iki kokios ribos ji leisis būti ujama?
Tačiau šiandien jau galvoju, kad tokia perteklinė racionalizacija neįneša didesnio aiškumo, kai bandome protu kažkaip pasverti savo esme iracionalios neapykantos (nemeilės) išvaržą.
Kitą kartą pabandysime atsakyti į klausimą – kokios aplinkybės lėmė, kad Lietuvoje susiformavo pražūtinga šaliai ir valstybei politinės nemeilės lietuvių tautai subkultūra, kokia yra galimos pražūties genezė?..
Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) yra bene pagrindinis Lietuvos saugumo garantas. Ši valstybė į mūsų šalį reguliariai siunčia rotacinius batalionus ir šarvuotą techniką, nuolat čia dislokuoja apie 500–1000 JAV karių. Tačiau vietinėje žiniasklaidoje apie Lietuvos valdžios santykius su dabartine JAV administracija beveik nieko negirdėti. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos saugumas šiuo ypač pavojingu metu yra paliktas savieigai.
Apie JAV ir Lietuvos valstybės ryšius kalbamės su garsiu JAV lietuviu advokatu, teisės mokslų daktaru Povilu Žumbakiu.
Vytautas Budnikas
Kaip Jūs vertintumėte Lietuvos ir dabartinės JAV administracijos santykius? Ar mūsų valstybės ryšiai yra pakankamai glaudūs? Ar mes galime jaustis saugūs, kai vyksta karas Ukrainoje, Persijos įlankoje? Kaip D. Trumpo administracija vertina Lietuvos poziciją įvairiais klausimais, tarp jų dėl masinės imigracijos, žodžio laisvės ir nacionalinio suvereniteto išsaugojimo?
Man sunku į tai atsakyti, nes nėra aišku, kiek šiuo metu JAV realiai skiria dėmesio Europos valstybėms. Tačiau akivaizdu, kad dalis Lietuvos diplomatų, ypač dirbančių Vašingtone, yra pernelyg susisaistę su viena politine stovykla. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos ambasada Vašingtone labiau prisitaiko prie JAV vidaus politikos vėjų, o ne nuosekliai atstovauja Lietuvos interesams, nepriklausomai nuo to, kuri politinė jėga tuo metu yra valdžioje. Iš to kyla pagrįstas klausimas, ar mūsų diplomatija iš tiesų siekia ilgalaikių strateginių ryšių su JAV, ar tiesiog bando įtikti momentinei politinei konjunktūrai.
Apie kokią politinę jėgą kalbate ir ką turite galvoje?
Štai pavyzdys. Prieš 2024 metų JAV prezidento rinkimus Žygimantas Pavilionis lankėsi Demokratų partijos suvažiavime. Tuomet viešai kalbėjo apie tai, kokia „šviesi“ yra ši partija. Ž.Pavilionio elgesys pademonstravo jo politinę orientaciją, kuri negali būti vertinama kaip, kaip pernelyg artimas ryšys su viena JAV politine stovykla. Buvęs ambasadorius akivaizdžiai demonstravo palankumą vienos politinės jėgos stovyklai. O tai, mano vertinimu, nėra tinkama laikysena buvusiam diplomatui. Jei Lietuvos diplomatai ir ambasados atstovai įsitraukia į vienos politinės stovyklos palaikymą, ilgainiui nuo to nukentės pati Lietuva.
O kas, Jūsų nuomone, skatina Lietuvos politikus taip elgtis?
Manau, labai didelę įtaką Lietuvos ambasadai Vašingtone daro buvę kai kurie kairiųjų pažiūrų lietuvių liberalai. Užuot situaciją vertinę plačiau ir galvoję apie tai, kas iš tikrųjų naudinga Lietuvai, į JAV politiką jie dažnai žvelgia per vienos politinės stovyklos „akinius“.
Lietuvoje dar nepakankamai suvokiama, kad didžioji dalis JAV žiniasklaidos yra palanki demokratų partijai. Dėl šios priežasties informacinė aplinka Amerikoje yra įgavusi tam tikrą vieną kryptį. Mūsų diplomatai, vadovaudamiesi informacija žiniasklaidoje, laikydamiesi jos nustatytos krypties ir taip vadinamosios akademinės pozicijos, sukuria įspūdį, jog palaiko tik vienos JAV politinės partijos politiką.
Diplomatams taip elgtis nederėtų, nes tai gali būti suprantama kaip kišimasis į JAV vidaus politiką. Diplomatinė tarnyba turi išlaikyti neutralumą ir pirmiausia dirbti Lietuvos interesų labui, o ne būti siejama su viena ar kita politine stovykla – nesvarbu, ar tai būtų respublikonų ar demokratų partija. Deja, šį reiškinį stebiu ne vienerius metus. Daugelis Lietuvos ambasadorių ar diplomatų, kaip taisyklė, veikia vedami tik vienų tam tikrų politinių įsitikinimų. Tokia praktika nėra sveika Lietuvai – diplomatija neturėtų kištis į kitos valstybės vidaus politiką.
Ir kas, Jūsų nuomone, tai lemia?
Manyčiau, Lietuvos politikai nepakankamai supranta, kaip mąsto JAV visuomenė. Beje, ir patys amerikiečiai ne visada gerai suvokia, kaip masto Europos Sąjungos gyventojai. Net ir JAV lietuvių bendruomenėje trūksta šių skirtumų suvokimo bei aiškaus diplomatinės tarnybos vaidmens supratimo. Dalis lietuvių Amerikoje linkę manyti, kad Europos Sąjungos (ES) valstybės veikia panašiai kaip atskiros JAV valstijos. Bet iš tikrųjų ES politinė, institucinė ir kultūrinė sandara yra gerokai sudėtingesnė ir iš esmės kitokia nei JAV.
Ką turite galvoje, sakydamas, kad ES veikia panašiai kaip atskiros JAV valstijos?
Istoriškai JAV valstijų sistema susiformavo labai skirtingomis aplinkybėmis. Kai buvo sukurta Amerikos Respublika, atskiros valstijos turėjo savo identitetą ir gana platų suverenitetą. Buvo valstijų, kuriose vyravo protestantai, kitose didesnę įtaką turėjo katalikai, o dar kitose svarbų vaidmenį atliko prekybininkai ir verslo sluoksnis. Kiekviena valstija turėjo savo valdžios institucijas, savo interesus ir savarankiškumą. Tačiau laikui bėgant dalis galių buvo perduota federalinei valdžiai, ir daugelis sprendimų šiuo metu yra priimami nacionaliniu lygmeniu. Dėl to dalis anksčiau labai ryškių skirtumų tarp valstijų susilpnėjo, o kai kurie jų interesai buvo suvienodinti bendroje federalinėje sistemoje. Kitaip tariant, dalis ankstesnio valstijų savarankiškumo palaipsniui ištirpo bendroje valstybės struktūroje.
Pvz., JAV Indianos valstijos gyventojai gali atvykti į Floridą ir ten jaustis tokiais pat piliečiais. Iš Floridos jau kitą dieną galima persikelti į Niujorką – ir tai nekeičia šių žmonių teisinės padėties.
Jei panašiai vystysis ES, tai Lietuva liks tik teritorija, kurioje bus pažymėta, kad tai Lietuva, o kas joje gyvena ir kokios čia tradicijos – taps niekam nesvarbu.
Būtent todėl Lietuvos diplomatai pirmiausia turėtų vadovautis valstybės interesais ir išlaikyti politinį neutralumą, o ne perimtų vienos ar kitos JAV politinės ar ideologinės stovyklos požiūrį. Tik toks požiūris leistų nuosekliai atstovauti Lietuvos interesams sudėtingoje tarptautinėje aplinkoje.
Minėjote, kad JAV žiniasklaida ypač palanki demokratams. Tačiau, pvz. „Fox News“ objektyviai nušviečia dabartinės administracijos darbus, netgi JAV karą su Iranu. Ar visuomenė realiai žino, kokius darbus jis daro?
Tai tiesa. š tikrųjų, maždaug 95 proc. JAV žiniasklaidos palaiko demokratus ir liberaliąją kryptį, įskaitant radikalius progresyvistinius judėjimus. Taip vadinamų „intelektualų“ akademinėje bendruomenėje, kurie palaiko opoziciją prezidentui, yra dar daugiau.
Žinoma, Prezidentas D. Trumpas moka prieiti prie žiniasklaidos ir ja naudotis, geba ja manipuliuoti. Tačiau kairioji žiniasklaida paprastai neskelbia jam palankių publikacijų, nerodo jo pozityvių darbų arba pateikia juos iškreiptai, dažniausiai pateikdama ne visą informaciją.
Imkime laikraštį The Wall Street Journal. Svarbu ne tik tai, ką šis laikraštis rašo, bet ir tai, ko nerašo. Jame vykdomas sąmoningas D.Trumpui palankios informacijos nutylėjimas. Kairioji žiniasklaida įvairiais būdais bando daryti neigiamą įtaką visuomenės nuomonei apie D. Trumpo politiką. Tuo tarpu Prezidentas, gal tai jo asmeninė silpnybė, negali kasdien nepasirodyti žiniasklaidoje. Jis dažnai pasirodo būtent tuo metu, kai pats mano, jog būtina kažką pasisakyti. Tačiau jo pasisakymai, ypač kalbant apie statistiką, kartais būna perdėti, todėl dalis žmonių ne visada pasitiki jo pateikiamais skaičiais. Ir ai nėra gerai.
Būtų geriau, jei apie tokius dalykus dažniau pasisakytų kiti žmonės, pavyzdžiui, ekonomistai ar specialistai. D.Trumpas yra įpratęs žaisti su žiniasklaida. Tačiau šiuo požiūriu tai gal net šiek tiek pavojinga JAV vadovybei.
Grįžkime prie jo gerų darbų. Vis dėlto, visuomenė negali nežinoti, kokius jis darbus yra atlikęs. Vargu, ar įmanoma nepastebėti fakto, kad pvz., benzino kainos bent iki karo Irane buvo sumažėjusios netgi dvigubai – iki maždaug 2 dolerių už galoną. Panašiai ir su vaistų kainomis. D.Trumpas sako, vaistai atpigo. Nejaugi žmonės to nepastebi?
Su statistika galima žaisti, ir D.Trumpas tuo naudojasi. Panašiai elgiasi ir žiniasklaida. Reikia nepamiršti, kad Amerikoje yra 50 valstijų, kurių kiekviena jų turi savo įstatymus bei mokesčius, taip pat ir kuro mokesčius. Todėl vienoje valstijoje benzinas gali kainuoti apie 2 dolerius už galoną (galonas ≈ 3,785 litro), o kitoje – net 6 dolerius. Tokiu atveju dažnai imama pati mažiausia kaina ir sakoma, kad benzinas kainuoja mažiau nei 2 dolerius, pavyzdžiui, 1,9 USD už galoną. Tačiau visos JAV benzino kainos vidurkis yra arti 3 USD už galoną (kainos iki karo Irane).
Svarbu ir tai, kad respublikonų valdomose valstijose, tokiose kaip Teksasas ar Florida, kur gubernatoriai yra respublikonai, kuro mokesčiai paprastai būna mažesni. Jei pvz., Ilinojuje ar kitoje demokratų valdomoje valstijoje pažiūrėsime į kainas, matysime, kad jos gerokai didesnės, nes didelę tos kainos dalį sudaro ne pati nafta ar kuro produktai, o mokesčiai. Dėl to ir benzino kaina ten, kur valdo respublikonai, dažnai yra mažesnė nei kitose valstijose. Taigi dėl čia dažnai žaidžiama statistika – pasirenkami tie skaičiai, kurie yra naudingi. Ir žiniasklaida dažnai naudoja būtent tokius duomenis, kurie prezidentui nėra palankūs.
O kaip pramonė? Trumpas teigia, kad į JAV plūsta kapitalas, statoma daug naujų gamyklų ir kuriamos darbo vietos. Ar tai iš tikrųjų vyksta, ar tai tik viešųjų ryšių akcija?
Iš dalies tai vyksta – kai kur tikrai matyti naujos statybos ir nauji pramonės objektai. Vyksta daug naujų statybų. Tačiau didelė dalis JAV žiniasklaidos šiuos dalykus ignoruoja, vengia apie juos kalbėti, nes tai būtų laikoma reikšmingu Trumpo ekonominės politikos laimėjimu, ypač muitų politikos pasiekimu.
Pažymėtina, kad pernai respublikonai įvykdė mokesčių reformą, kuria nustatė naują tvarką investicijoms. Esmė ta, kad jeigu šiandien JAV statote fabriką, visas investicijų išlaidas galite nusirašyti nuo mokesčių iš karto. Anksčiau tokias išlaidas buvo leista išdėstyti 15–20-čiai metų ir palaipsniui jas nurašyti mažinant mokesčius. Dabar tai leista padaryti per vienerius metus. Dėl to kompanijoms apsimoka statyti fabrikus Amerikoje, nes jos gali efektyviau pasinaudoti mokesčių lengvatomis.
Vaistams taip pat buvo įvesti tam tikri muitai. Pvz., jei vaistus gamini Airijoje, Kanadoje ar kitose šalyse, juos parduodant teks mokėti didelius muitus. Bet jei gamyba vyksta Amerikoje, muitų mokėti nereikia. Dėl to vaistai atpigo, nes pramonės šakų įmonės nusprendė, jog gaminti vaistus kitur nebeapsimoka, jos pradėjo statyti fabrikus Amerikoje. Šiuo metu visoje Amerikoje statoma labai daug fabrikų.
O ką kalba amerikiečiai apie JAV karą su Iranu?
Tai sudėtingas klausimas, dėl kurio nuomonės labai skiriasi. Nesniai paaiškėjo nauji dalykai. Marco Rubio pasakė tai, ko anksčiau nebuvome girdėję. Jis teigė, kad galėjo pradėti karą kitu metu, gal net vėliau, bet pasirinko veikti būtent dabar. Pasak jo, taip nutiko, nes matė, jog karą pradės Izraelis. Buvo suprasta, kad jei karą pradės Izraelis, bus neišvengiama Irano reakcija ir atsakas, nukentės JAV karinės bazės ir jose esantys žmonės. Atrodo, kad M.Rubio mėgino pasakyti, jog sprendimas priimtas dėl tikėtinų Izraelio veiksmų.
Dėl to dabar aiškiau. Jei tai tiesa, tuomet tai būtų didelė prezidento klaida. Kyla klausimas, kodėl viskas įvyko būtent šeštadienį ir kodėl įvykiai vyko vienas po kito. Buvo pranešta, kad tuo metu Irano valdžios atstovai su aukščiausiu dvasiniu lyderiu turėjo svarbų posėdį, kuriame dalyvavo daug svarbių pareigūnų (49). Smūgis buvo suduotas dienos metu, kai jie buvo susirinkę vienoje vietoje, dėl to žuvo daug žmonių – pasirinktas būtent toks momentas, nes norėta sunaikinti aukščiausią Irano valdžios vadovybę. Nepaisant to, kyla klausimas, kodėl apskritai prasidėjo karas. Jei tai, ką sakė Marco Rubio, yra teiesa, tuomet galima manyti, kad JAV prisidėjo prie karo, o ne pradėjo jį.
Yra ir tokia informacija, kad Irane buvo sukaupta labai daug raketų ir kitokių ginklų. Jie paprastai kaupiami ne kolekcijai. Sakoma, Iranas priartėjo prie branduolinio ginklo sukūrimo – 2026 m. pradžioje turėjo 440 kg iki 60 proc. prisodrinto urano, kurio pakanka pagaminti net 10 branduolinių galvučių. Prieš birželio smūgius Teheranui buvo likę mažiau nei dvi savaitės iki pakankamo urano kiekio vienai branduolinei bombai. Tad jei būtų praėję dar metai, ką nors daryti būtų buvę jau per vėlu. Argumentas toks: arba branduolinę grėsmę sustabdai šiandien, arba rytoj to padaryti jau nebepavyks.
Marco Rubio ir apie tai kalbėjo. Be to, panašią mintį po paskutinių derybų su Irano atstovais išsakė ir Steve Witkoff. Pasak jo, Irano atstovai teigė turintys pakankamai prisodrinto urano, kad būtų galima pagaminti keliolika atominių bombų. Jie taip pat sakė, kad praėjusią vasarą, nepaisant to, kad buvo sunaikintos kai kurios laboratorijos, jiems pavyko išsaugoti prisodrintą uraną, kurio turėtų pakakti kelioms branduolinėms bomboms pagaminti.
Taigi, jei dalis urano buvo paslėpta ir nebuvo sunaikinta, iškilo rimta rizika. Dėl to prabilta apie galimą pavojų. Tačiau dabar kasdien pateikiamas vis kitoks paaiškinimas, kas ir kodėl įvyko. Jau minimos kelios skirtingos priežastys, kodėl buvo pradėtas karas. Dažniausiai kalbama apie branduolinius ginklus, raketas ir Irano paramą kitoms grupuotėms. Tuo tarpu pamirštama, kad Irane buvo daug žmonių, kurie buvo naikinami, nes protestavo, norėdami daugiau demokratijos.
Kai pasklido žinia iš Irano, kad valdžia žudo protestuojančius piliečius, D.Trumpas pareiškė, esą jeigu režimas imsis smurto prieš savo žmones, jis tuojau pat ims juos ryžtingai ginti. O kai Irano valdžia pradėjo masiškai malšinti protestus – žmones žudyti ne šimtais, o tūkstančiais – jų buvo išžudyta dešimtys tūkstančių, paaiškėjo, kad D.Trumpas tam nebuvo pasirengęs, jis negalėjo imtis tiesioginių veiksmų protestuotojams apginti. Jo retorika pasikeitė – vietoje tiesioginių grasinimų režimui jis ėmė kalbėti apie Irano branduolinės programos ir galimos branduolinės bombos pavojų. Nebekalbėjo apie žmones, kurie buvo naikinami vien dėl to, kad protestavo prieš diktatūrą. Dabar apskritai apie tai nekalbama.
Kita vertus, kalbant apie Iraną, būtina prisiminti, kuo baigiasi tarptautinės bendruomenės neveiklumas. Šiaurės Korėja yra akivaizdus to įrodymas: kol pasaulis delsė, režimas ramiai sukūrė branduolinį ginklą, o dabar bet kokios realios priemonės jį sustabdyti tėra iliuzija. Šiandien dėl šio abejingumo pasaulis priverstas gyventi nuolatinėje įtampoje – jis turi derintis prie branduolinį arsenalą turinčio neprognozuojamo diktatoriaus.
Panaši situacija susiklostė ir Irane: daugelio metų delsimas ir neapsisprendimas stiprino režimą, todėl kiekviena prarasta diena mažino galimybes užkirsti kelią dar pavojingesniam scenarijui.
Kaip Jūs manote, ar tarpiniuose rinkimuose Trumpas turi šansą laimėti?
„Be mūsų dauguma šalių apskritai neveiktų“, – kalbėdamas 2026 m. sausio 21 d. Pasaulio ekonomikos forume Davose (Šveicarija) pareiškė JAV prezidentas Donaldas Trumpas.
Sunku pasakyti. Trumpas atstovauja Respublikonų partijai. Viskas vis tiek sukasi apie rinkimus. Yra ir kitų žmonių, kurie nori partijai padėti. Bet Trumpas daugiausia rūpinasi savimi. Neaišku, ar kas nors galėtų jį pakeisti, nes viskas priklauso nuo rinkėjų pasirinkimo. Tik jie sprendžia, kas laimės ir kodėl laimės. O rinkėjams svarbūs šie dalykai: ekonomika, kainos, mokesčiai, mokyklos, saugumas ir panašiai.
Tarpiniai rinkimai vyksta kas dveji metai – tuomet renkami visi Atstovų Rūmų nariai ir trečdalis Senato. Kadangi tai nėra prezidento rinkimai, balsuoti ateina mažiau žmonių. Prezidentas dažnai pasirodo žiniasklaidoje, tačiau respublikonų partijos kandidatai, ypač į Atstovų Rūmus, lieka mažiau matomi. Tai naudinga demokratams, nes jie sugeba mobilizuoti savo rinkėjus ir motyvuoti juos eiti balsuoti. Respublikonai tuo metu sėdi namuose.
Be to dažniausiai taip nutinka, kad partija, kurios prezidentas tuo metu yra valdžioje tarpiniuose rinkimuose praranda dalį vietų Kongrese. Kai D. Trumpas pirmą kartą buvo prezidentas, jo partija taip pat pralaimėjo dalį vietų atstovų rūmuose. Taip yra atsitikę ir su kitais prezidentais – Obama žiauriai pralaimėjo tarpiniuose rinkimuose. Rinkėjai tarpiniuose rinkimuose dažniausiais palaiko opozicines partijas.
Taigi, mano nuomone, D. Trumpas turėtų pralaimėti, nors, žinoma, gali ir laimėti, jei leistų žiniasklaidoje daugiau kalbėti Kongreso nariams apie tai, ką jie daro ir kokius visuomenei naudingus sprendimus priima.
Povilas Žumbakis dėstė Vytauto Didžiojo universitete, parašė apie 500 straipsnių teisės, politikos ir aktualijų temomis, kurie buvo spausdinami lietuviškoje žiniasklaidoje JAV, Kanadoje, Australijoje, kartais Pietų Amerikoje, išleido nemažia knygų. Jis nuolat komentuoja JAV bei pasaulio politiką Lietuvos žiniasklaidoje.
Tautos forumas kartu su keliomis patriotinėmis organizacijomis paskelbė reikalavimą Vyriausybei niekam neatiduoti arba neparduoti Sporto rūmų. Nes artėja lemiama akimirka. Vyriausybė ruošiasi priimti sprendimą, kuris gali tapti nebesustabdomas ir nebeatšaukiamas.
Kas yra Rūmai ir ką jie reiškia lietuvių tautai ir mūsų istorijai – kartoti neverta. Apie tai galima paskaityti ir straipsnyje, kurį užbaigia pridedamas TF dokumentas.
Seniai turėjęs ir galėjęs būti išspręstas Sporto rūmų priklausomybės, paskirties ir sutvarkymo klausimas virto neišbrendama tamsių ir valstybei pavojingų intrigų klampyne. O tiksliau – purvina pelke, įgijusia ir politinį, ir kriminalinį atspalvį.
Visiškai akivaizdu, kad Sporto rūmai trukdo tiems, kurie norėtų ištrinti juos kaip ryškų tautos istorinės atminties, Vilniaus lietuviškumo ir Sąjūdžio kovos ženklą. Ne mažiau akivaizdu, kad galintys tapti puikiu konferencijų centru ir kartu Sąjūdžio istorijos muziejumi Rūmai neatitinka šešėliuose tūnančių ir Vyriausybę bei kai kurias ministerijas už virvučių vadeliojančių verslo klanų interesų.
Seniai žinoma, o žurnalistės Rasos Karmazaitės atliktas tyrimas patvirtina, kad šių tamsių intrigų kamuolio vienas svarbiausių vyniotųjų yra Vilniaus meras. Panašu, kad jam uoliai talkina aukšti Ekonomikos ir inovacijų, Finansų ministerijų, Turto banko veikėjai. Kad vyksta žūtbūtinės grumtynės dėl stambaus grobio, rodo tai, kad išjungti visi atsargumo stabdžiai ir Vyriausybei net teikiama iškreipta informacija šiuo klausimu.
Nors Sporto rūmų likimas kabo ant plauko, partijos tyli. Deja, ir Nacionalinis susivienijimas. Grumtynės vyksta tik uždaruose politikų kabinetuose. O tai reiškia, kad šio monumentalaus statinio klausimas laikomas ne visuomenės intereso ir bendrojo gėrio reikalu, bet šešėlinių grupuočių interesų ir užkulisinių sandėrių objektu.
Rūpestis gelbėti Rūmus griūva tik ant visuomenės, o tiksliau – patriotiškų piliečių pečių. O pajėgos – gana menkos. Labiausiai sukrečia šiurpus kontrastas, kurį atskleidžia V. Kavaliausko pastangomis atlikta visuomenės apklausa.
Absoliuti – kokia dar absoliuti, tiesiog triuškinanti – dauguma apklaustųjų pritaria planui paversti atnaujintus Rūmus konferencijų vieta ir muziejumi. Bet ką reiškia ir ko yra vertas toks „pritarimas“, jeigu visi žino, jog už visuomenės pinigus pastatytus Rūmus tiesiogine to žodžio prasme mėginama pavogti iš Tautos? Ką reiškia, kad Rūmai „rūpi“ kone visiems, bet pareikalauti juos išsaugoti susirenka nedidelis būrelis patriotiškų žmonių, kurį, beje, galima išvysti nuotraukoje?
O svarbiausia – kas toliau, mieli tautiečiai? Ką darysime, jeigu Vyriausybė paskelbs, kad Rūmai perduodami į „rūpestingas“ Vilniaus mero rankas? O šis savo ruožtu praneš, kad jiems atnaujinti nesą lėšų, todėl tikslinga juos nugriauti ir sklypą parduoti nekilnojamojo turto vystytojams?
Vėl – visi norime, kad būtų geriau, bet leisime, kad įvyktų, kaip visada? Vėl kaip nesustabdoma lavina plūs besipiktinančiųjų ir keikiančių dar vieną valdžiažmogių niekšybę smerkiančios kalbos ir įrašai socialiniuose tinkluose? Ir pliaups besižavinčių tais besipiktinančiais dėliojamų „patiktukų“ liūtys, o trumpai – dar kartą bus imituojamos „kovos“ dėl Rūmų spektaklis?
O galiausiai – ką darysime, kai išauš sprendimo nugriauti Rūmus įvykdymo diena? Draugiškai ir patriotiškai rinksimės priešingame Neries krante pažiopsoti, kaip legendinis statinys tyliai ir elegantiškai susmenga detonavus reikiamose vietose po jo pamatais išdėliotiems sprogmenims?
Nacionalinis susivienijimas iš tiesų pasidalijęs į dvi ideologiškai ir politiškai skirtingas – sąjūdinę foruminę ir sisteminę propatrijinę – stovyklas. Konfliktas NS viduje ir partijos skilimas galėjo neįvykti nebent per stebuklą. Tikroji NS skilimo priežastis itin aiškiai atsiskleidžia vieno iš uoliausių ir atkakliausių organizacijos skaldytojų laiške partijos aktyvui.
Reaguodamas į ne kartą pokalbiuose ir diskusijose išsakytas kritiškas pastabas, kad daugelis tikrais Lietuvos patriotais ir bendraminčiais save laikančių NS narių vengia dalyvauti veikloje, laiško autorius turbūt pats šito nenorėdamas labai atvirai įvardijo tikrąją jų pasyvumo, o faktiškai – ir partijos skilimo priežastį. Toji priežastis – itin vaizdingai aprašoma didžiausia ir skausmingiausia partiją ardžiusi ir galiausiai išsprogdinusi iš vidaus dilema, kurią teko ir dar teks asmeniškai spręsti kiekvienam organizacijos nariui.
Laiško autorius rašė:
„Nemanau, kad kas nors turi teisę moralizuoti aplinkinius, net jei šie iš tikrųjų nenori rizikuoti savo ir, svarbiausia, savo šeimos gerove dėl politinės veiklos. Galbūt <…> galėtų pasidalinti patarimais, ką reikėtų daryti partiečiui, jei dėl politinės veiklos šis netektų darbo arba žlugtų jo verslas, ir ką jis turėtų atsakyti savo vaikams, kai šie paklaus, kodėl jie negali lankyti robotikos būrelio, kurį lanko jų klasiokai, ar netgi savaitgalį nueiti su draugais į kiną, arba kodėl jie per vasaros atostogas priversti tūnoti namuose, kai jų draugai su tėvais žvejoja Norvegijoje, maudosi Viduržemio jūroje ar tobulina anglų kalbos bei programavimo žinias kompiuterių stovyklose svetur (apie tokias „smulkmenas“ kaip būsto paskolos turbūt neverta nė užsiminti)?“
Šiose eilutėse vaizdžiai ir turbūt su nuoširdžia širdgėla išsakomos ne tik šių dienų, bet ir ankstesnes Lietuvos patriotų kartas kamavusios godos. Tai teigiu be menkiausios ironijos. Kalbama apie absoliučiai teisėtus kasdienio gyvenimo norus ir lūkesčius – siekį būti ir likti savo tautos ir valstybės patriotu, o kartu kaip savaime suprantamą dalyką susikurti ir gyventi normalų, tai yra gerą ir saugų, privatų gyvenimą. Tačiau autentiškai ir karštai išsakęs dalį karčios tiesos, laiško autorius sustoja ir nutyli tai, kas nuosekliai plaukia iš jo aprašytos keblios ir tikrai nepavydėtinos NS narių padėties.
O toji padėtis primena, kad lietuviai nepriklauso prie laimingųjų tautų, kurių atstovams patriotinės pareigos jausmas ir normalaus gyvenimo lūkesčiai yra lengvai suderinami dalykai. Lietuvos istorija yra tragiška ir todėl, kad ne kartą – XIX a., SSRS okupacijos laikais ir, kaip aiškėja, net šiandien – lietuvis vis susiduria su skausmingo pasirinkimo dilema: likti ištikimas saviesiems tautinio ir valstybinio patriotizmo idealams ar vis dėlto jų išsižadėti, o kalbant tiesiai – juos išduoti „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“?
Būtent ši dilema, o ne kokie nors asmeniniai nesutarimai, supriešino ir galiausiai suskaldė partiją. Laiške išvardyti aktyvaus ir viešo dalyvavimo NS partinėje veikloje pavojai yra kuo tikriausi. O jie kyla iš to, kad Nacionalinis susivienijimas iš tiesų buvo įsteigtas kaip patriotinė sąjūdinė tirpstantį Lietuvos valstybingumą nuosekliai ginanti politinė jėga.
Todėl aprašydamas minėtus pavojus laiško autorius faktiškai pripažino ir privalėjo atvirai parašyti, kad NS yra tokia pati valdžios ujama ir persekiojama nesisteminė partija, kokios yra analogiškos ES šalyse veikiančios partijos. Tačiau jis šito neparašė. Mat parašius būtų tekę tiesiai šviesiai pasakyti, kad priklausyti tokiomis sąlygomis dirbančiai partijai ir juo labiau viešai joje veikti yra paprasčiausiai nesaugu.
Taigi gelminis NS skilimo pagrindas yra vidinis įtrūkis, o tiksliau – iš pat pradžių organizaciją persekiojęs idėjinis ir praktinis dvilypumas. Turbūt nėra partijos nario, kuris nenorėtų, kad Lietuva būtų suvereni valstybė, kad joje visur būtų galima susikalbėti lietuviškai, kad būtų įamžinamos Tautos laisvės kovos ir gerbiami jų didvyriai, kad į šalį neplūstų nevaldomi imigrantų srautai, kad būtų saugoma ir ginama prigimtinė šeima, ir t. t. Visi – UŽ.
Bet patvirtinti tą UŽ viešais veiksmais ginant tuos trokštamus turėti dalykus – visai kas kita. Tam ryžtasi nedaugelis. Iš dalies galima suprasti nerimastingą, baimės persmelkto laiško toną. Tiesa, kad veiksmais, o ne aimanomis ir patiktukais rodyti patriotizmą demokratiškoje ir laisvoje Lietuvoje – sunku ir pavojinga. Tyko grėsmė prarasti darbą ir pajamas „apsišvietus“, kad esi tariamai „kraštutinės“ partijos narys. Vieni „apsišvietinėjo“ nepaisydami grėsmių, kiti – ne.
Viskas matyta ir gerai pažįstama. Daugybė LSSR gyvenusių lietuvių taip pat buvo UŽ kitokią – laisvą ir lietuvišką Lietuvą. Bet kiek tarp jų buvo partizanų, rezistentų, disidentų? Kiek buvo išdrįsusių tapti Laisvės Lygos, Helsinkio grupės nariais, LKB Kronikos ir kitos pogrindžio spaudos leidėjais ir bendradarbiais? O kiek laisvės kovos dalyvių pavargo, palūžo ir išdavė reikalą, dėl kurio būdavo pasižadėję ir net šventai prisiekę paaukoti gyvybę, ir savo bendražygius? Todėl, kad pavargdavo blaškytis balansuodami tarp patriotinės pareigos priešintis bei kovoti iki galo ir žmogiškai suprantamo noro prisitaikyti ir išlikti.
Panašiai pavargo ir pažįstamu prisitaikymo keliu apsisprendė sukti dalis NS narių, kurių branduolį sudaro jaunimo sambūrio „Pro Patria“ atstovai. Jie pasitraukė iš kovos tiesiog atsisakydami pagrindinio jos tikslo – susigrąžinti valstybę.
Tai padaryta siekiant žūtbūt atsikratyti tariamai „radikalios“ partijos įvaizdžio. Baimės akys plačios: kai kurie sambūrio nariai, išvydę NS laikraščio antrašte virsdavusį šūkį „Susigrąžinkime valstybę!“, reaguodavo į jį kaip bulius į raudoną skudurą. Panašiai daugelis „sąmoningų LSSR piliečių“ susigūždavo vos išgirdę ar paskaitę apie A. Terlecko ir jo bendražygių priminimus, kad Lietuva pavergta, ir jų „ekstremistinius“ reikalavimus išvesti okupacinę armiją.
Šiuo atveju vengimo deklaruoti siekį susigrąžinti valstybę motyvas yra labiau merkantilinis. Programinis tikslas susigrąžinti valstybę laikomas didžiausiu rinkėjus gąsdinančiu baubu, tad pagrindine kliūtimi patekti prie sisteminių partijų stalo ir dalyvauti valdžios pyrago dalybose. Kuo šio „nepolitkorektiško“ tikslo atsisakęs propatrijinis NS skiriasi nuo konservatorių ir visų kitų nomenklatūrinių valdžios lovio partijų – belieka spėlioti. Plačiau ir išsamiau apie dvi stovyklas NS – kita proga.
Nėra nieko vertingiau, kaip išgelbėti Žmogų. Laisvės oro šiandien vėl įkvėpė 250 Baltarusijos politinių kalinių, kalėjusių už nuomonę, politines pažiūras, kovą už demokratiją.
JAV Prezidento Donald Trump dėka ir John Coale pastangomis jie yra laisvėje.
Buvo didelė garbė ir įvertinimas vakar susitikti su JAV prezidento Donaldo Trumpo paskirtuoju specialiuoju pasiuntiniu Baltarusijai John Coale. Išgirsti lūkesčius ir apie tai, kaip grąžinti Lietuvos vilkikus ir užkardyti kontrabandinius balionus, trukdančius civilinei aviacijai.
John Coale įrašas X platformoje po politinių kalinių išlaisvinimo:
„Esu vietoje prie Lietuvos–Baltarusijos sienos.
Šiandienos 250 asmenų paleidimas yra reikšmingas humanitarinis pasiekimas ir liudija Prezidento įsipareigojimą vykdyti tiesioginę, tvirtą diplomatiją. Laisvė yra mūsų tikslas. Reiškiame nuoširdžiausią padėką mūsų partneriams Lietuvoje už jų svarbų vaidmenį šioje misijoje.“
Viešojoje erdvėje Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininkui Audriui Valotkai pareiškus, jog žodžiai „negras“ ir „čigonas“ yra leistini, kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė sako pirmadienį susitiksianti su juo aptarti šio pasisakymo.
„Visų pirma paprašėme pateikti pasiaiškinimą, pažiūrėsime, ką jis čia parašys, gal jau rytoj pateiks jį. Pokalbio metu diskutuosime, kodėl jis taip diskutuoja viešumoje“, – akcentavo ji.
Vis tik, ministrė sako neskubanti daryti išvadų dėl galimybės rašyti A. Valotkai papeikimą.
V. Aleknavičienė sako su VKI vadovu susitiksianti pirmadienį.
ELTA primena, kad A. Valotka kritikos dėl savo pasisakymų viešojoje erdvėje yra sulaukęs ne vieną kartą.
Pernai gegužę šešiolika žmogaus teisių organizacijų kreipėsi į tuometį kultūros ministrą Šarūną Birutį, ragindamos neskirti A. Valotkos VKI vadovu.
Organizacijų teigimu, A. Valotka skleidė ksenofobines nuotaikas tautinių mažumų ir migrantų bendruomenių atžvilgiu bei formavo stigmatizuojančius naratyvus.
Rugpjūtį Š. Birutis skyrė papeikimą VKI viršininkui A. Valotkai. Jam tarnybinė nuobauda paskirta už „Youtube“ platformoje transliuotoje laidoje „Alfa taškas“ išsakytus pasisakymus, raginant Lietuvoje atsisakyti lenkiškų mokyklų.
2023 m. spalį VKI viršininkui buvo skirta pastaba dėl pasisakymo apie pavėžėjus, kurie esą „kalba „čiurkų“ kalbomis“.
Visgi pats A. Valotka tikino sakęs ne „čiurkų“, o „tiurkų“.
Kiek anksčiau A. Valotka sulaukė kritikos ir dėl teiginių LRT radijo laidoje.
Tuomet jis sakė, kad lenkiškos kaimų pavadinimų lentelės Vilniaus rajone ne tik žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją, bet ir pažeidžia Lietuvos įstatymus, todėl turėtų būti pašalintos.
Šiuos užrašus inspekcijos viršininkas prilygino rusų okupuotų Donbaso teritorijų ženklinimui.
Lietuvos Mokslų akdemijos prezidentas, žinomas teisininkas ir nuo šios minutės žinomas, kaip fizinio smurto skatintojas, Vytautas Nekrošius išprotėjo.
Jis palaiko antidemokratinius veiksmus: riboti žodžio laisvę, muštis.
Žinomas teisininkas pasisiūlė: jei jums pasirodys, kad jo, Vytauto Nekrošiaus kaklaraištis yra ekstremistinio atspalvio, drąsiai prieikite gatvėje prie Nekrošiaus ir nuplėškite jo kaklaraištį. Jis leido.
Štai prie ko priveda ekstremistinis leftizmas ir noras pagelbėti Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojui, chuliganui docentui Konstantinui Andrijauskui, kuris demokratinėje visuomenėje, kovodamas prieš žodžio laisvę, Kovo 11 d. nuplėšė patriotinio jaunimo tentą su užrašu „Lietuva lietuviams“ ir fiziškai kontaktavo su mergina bei išgąsdino nepilnamečius.
Nuo šiol galima teigti, kad Mokslų akademijai vadovauja smurto skatintojas Vytautas Nekrošius.
Gali šūkis patikti, nepatikti, bet rankoms valios negalima duoti. JAV už žodžio laisvės ribojimą – būtų liūdna šiam veikėjui. Nuplėšęs plakatą su šūkiu „Lietuva lietuviams“, Andrijauskas ir jo užtarėjas Nekrošius patys tapo ekstremistais, nes ekstremizmas yra polinkis į kraštutinius veiksmus ir kraštutinumo gynimas.
O šūkis „Lietuva lietuviams“, skirtingai nuo docento Andrijausko ekstremizmo, nėra ekstremistinis, nes nėra žodžio „tik“. Šūkis „Lietuva lietuviams“ reiškia politinę prasmę, o šūkis „Lietuva tik lietuviams“ jau būtų etninis radikalizmas.
Šūkis „Lietuva lietuviams“ 1902 m. buvo įtrauktas į Demokratų partijos programą ir visa tai atspausdinta Lietuvos Himno autoriaus Vinco Kudirkos laikraštyje „Varpas“.
Vinco Kudirkos šūkis „Lietuva lietuviams“ reiškia, kad lietuvių tauta pati, be Maskvos, Andrijausko ir Nekrošiaus trukdymų, turi konstitucinę teisę savo valstybėje būtu šeimininkais, o ne nuomininkais.
Kartais literatūra tampa ne tik mūsų tikrovės atspindžiu, o pranašyste. Štai George’o Orwello distopinis romanas „1984-ieji“ byloja apie naujakalbę – kalbą, kuri ne tik aprašo tikrovę, bet ją siaurina, formuoja ir galiausiai uždaro. Kalbą, kurioje nebelieka vietos nepatogioms mintims, nes jos tiesiog neturi žodžių.
Tomas Viluckas
„Naujakalbė buvo oficialioji Okeanijos kalba, sukurta tenkinti ideologinėms angsoco, kitaip tariant — anglų socializmo reikmėms. (…) Naujakalbės tikslas buvo ne tik išreikšti angsoco pasaulėžiūrą bei mąstymo būdą, bet ir padaryti neįmanomus kitus mąstymo būdus“, – taip Orwellas aprašo naujosios įsivaizduojamos santvarkos komunikacijos reiškinį.
Ir štai paradoksas – šiandien vis dažniau pagauni save galvojant, kad tai jau nebe distopija, o kasdienybės ir viešosios erdvės kontūras. Nors oficialiai niekas neskelbia naujos „kalbos reformos“, bet atsiranda nuolatinis spaudimas kalbėti „teisingai“, jausti „teisingai“ ir mąstyti „teisingai“, nes taip elgtis verta pagal ideologiją.
Iškalbingas pavyzdys žinia, kad Kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė pareiškė nepritarianti Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo Audriaus Valotkos pasisakymams apie žodžių „čigonas“ ir „negras“ vartojimą bei kviečiasi jį pateikti paaiškinimą.
Pasak jos, kalba nėra vien lingvistikos klausimas – ji susijusi su pagarba ir etika, todėl valstybės pareigūnai turi laikytis aukštesnių standartų ir atsižvelgti į bendruomenių jautrumą. Tuo metu A. Valotka teigia, kad šie žodžiai yra norminiai ir vartotini.
Ši istorija vyniojasi ne tik apie žodžius. Ji telkiasi ties galia apibrėžti, kas yra leistina minties raiška. Kai net norminis, teisės aktuose ar žodynuose įtvirtintas žodis tampa nebe lingvistikos, o „etikos“ klausimu, atsiveria labai slidus kelias. Juk tuomet kalba nustoja būti bendravimo priemone ir tampa lojalumo testu.
Žinoma, pagarba žmogui yra būtina. Tačiau problema prasideda tada, kai pagarba paverčiama nutildymo instrumentu. Kai diskusija uždaroma ne argumentu, o etikete, kai vietoj diskusijos atsiranda kvietimas „pasiaiškinti“. Čia nevyksta joks dialogas – tai signalas visiems kitiems: saugokis, nes gali būti kitas.
Kai net norminis, teisės aktuose ar žodynuose įtvirtintas žodis tampa nebe lingvistikos, o „etikos“ klausimu, atsiveria labai slidus kelias.
Tokioje aplinkoje kalba natūraliai pradeda trauktis. Žmonės netiesiogiai skatinami rinktis ne tai, ką galvoja, o tai, kas saugu, ne tai, kas tiesa, o tai, kas priimtina. Ir čia Orwello intuicija pasirodo bauginančiai tiksli: kai ribojami žodžiai, ribojama ir mintis.
Vėl atsiverskime „1984“: „Kai naujakalbė įsigalės ir senkalbė bus užmiršta, bet kokia eretiška mintis – kitaip tariant, nukrypstanti nuo angsoco principų, – taps tiesiog neįmanoma, bent jau tiek, kiek ji priklausoma nuo žodžių. Jos žodynas buvo sudarytas taip, kad galėtų tiksliai ir gana subtiliai perteikti bet kokią partijos nariui galinčią kilti sąvoką, atmetant visas kitas sąvokas ir net užkertant kelią joms atsirasti netiesioginiais būdais. Tai iš dalies buvo atliekama kuriant naujus žodžius, bet dažniausiai – naikinant nepageidautinus žodžius, šalinant visas nelojalias reikšmes.“
Ypač skaudu, kad tai vyksta Lietuvoje – šalyje, kuri dar visai neseniai pati patyrė, ką reiškia gyventi su „vienintele teisinga linija“. Atrodytų, turėtume būti įgiję imunitetą bet kokiai minties kontrolei. Tačiau vietoj to vis dažniau matome ne laisvės refleksą, o prisitaikymo instinktą.
Ir tada visuomenė ima keistis. Ne dėl išorinio spaudimo, o dėl joje įsivyraujančio ideologinio slogučio. Atsiranda neformalūs tabu, „leistinų“ nuomonių ribos, viešosios erdvės monokultūra. Kiekvienas, kuris iškrenta iš šio rėmo, tampa priešu ir problema, ne diskusijų partneriu, o „atveju“.
Tai nėra totalitarizmas klasikine prasme, bet jo kultūrinė preliudija – būsena, kai laisvė dar formaliai egzistuoja, nors faktiškai jau pradeda trauktis iš viešojo gyvenimo.
Orwelas nurodė net metą: „Buvo tikimasi, kad naujakalbė galutinai pakeis senkalbę (norminę anglų kalbą) apie 2050 metus. Kol kas ji atkakliai skynėsi kelią, nes visi partijos nariai uoliai stengėsi vartoti naujakalbės žodžius ir gramatines konstrukcijas kasdienėje šnekoje.“
Pagaliau kyla paprastas klausimas: ar mes dar tikime, kad tiesa mus motyvuoja būti drauge? Jei ne – naujakalbė jau prie durų, ne kaip sistema, o kaip įprotis. Ir tai, ko gero, pavojingiausia.
Viešojoje erdvėje Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininkui Audriui Valotkai pareiškus, jog žodžiai „negras“ ir „čigonas“ yra leistini, kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė sako pirmadienį susitiksianti su juo aptarti šio pasisakymo.
