Kairieji vėl įvardija išpuolį prieš savo interesus kaip išpuolį prieš teisinę valstybę.
Kovo 22 ir 23 dienomis italai rinksis referendume dėl svarbios teismų reformos, kurią nuo pat atėjimo į valdžią propagavo ministrė pirmininkė Giorgia Meloni.
Šios konstitucinės reformos esmė – griežtas karjeros atskyrimas tarp teisėjų korpuso ir prokuratūros. Tai nėra vien techninis pokytis: jis iš naujo apibrėžia galių pusiausvyrą Italijos valstybėje. Nenuostabu, kad Italijos kairieji mobilizuojasi prieš tai, ką jie laiko išpuoliu prieš teisinę valstybę.
Ši reforma yra Italijos premjerės prioritetas – ji šį klausimą pirmą kartą iškėlė pradėjusi eiti pareigas 2022 m. rugsėjį. Reformos ištakos siekia 2019 m. kilusį skandalą, susijusį su teisėju Luca Palamara. Romos prokuroras, buvęs Nacionalinės teisėjų asociacijos prezidentas ir įtakingas Aukščiausiosios teisėjų tarybos narys, kurio pokalbiai buvo pasiklausyti vykdant korupcijos tyrimą, atsidūrė didžiulės teismų kooptacijos sistemos centre. Viena iš tūkstančių žinučių sukėlė politinį sukrėtimą: Luca Palamara ir jo pašnekovai aptarė būtinybę pulti Salvini, kuris tuo metu buvo vidaus reikalų ministras. Italijos dešiniesiems tai tapo įrodymu, kad teisėjai naudojasi savo tyrimo galiomis kaip politiniu ginklu.
Reformai jau pritarė parlamentas, tačiau ne dviejų trečdalių balsų dauguma, reikalinga galutiniam jos priėmimui pagal Italijos konstituciją. Todėl nuspręsta rengti referendumą. Reforma bus priimta, jei balsavimas „už“ laimės net ir nesant rinkėjų kvorumo.
„Taip“ stovyklą sudaro partijos, sudarančios dešiniojo sparno aljansą, leidusį Giorgia Meloni ateiti į valdžią: jos partija „Fratelli d’Italia“, taip pat ilgametė Silvio Berlusconi partija „Forza Italia“ ir Matteo Salvini „Lega“. „Ne“ stovyklą palaiko kairiosios partijos – daugiausia „Partito Democratico“ ir „Movimento 5 Stelle“, taip pat kitos mažesnės politinės jėgos. Nacionalinė teisėjų asociacija (ANM), atstovaujanti apie 96 proc. Italijos teisėjų, taip pat paragino balsuoti prieš.
Diskusijų pasekmės yra gana techninės; dėl šios priežasties vyriausybė būtų norėjusi išvengti referendumo, tačiau neturėjo kito pasirinkimo, nes nepavyko užsitikrinti dviejų trečdalių daugumos parlamente. Iš esmės referendumas tampa G. Meloni vyriausybės populiarumo testu. Apklausos rodo, kad balsavimas „už“ pirmauja gana užtikrintai, nors pastaruoju metu jo persvara šiek tiek sumažėjo.
Reformos pagrindas – teisėjų karjeros atskyrimo principas: giudicanti (teisėjai) ir requirenti (prokurorai). Pirmieji nagrinėja jiems pateiktas bylas, o antrieji atstovauja visuomenei ir siekia taikyti įstatymus. Iki šiol magistratūros nariai per savo karjerą galėjo pereiti iš vieno vaidmens į kitą; referendumas numato, kad ši galimybė turi būti panaikinta, o teisėjai turės pasirinkti vieną kryptį visai karjerai.
Reforma siekiama susilpninti teismų korporatyvizmą
Dėl šio karjeros atskyrimo numatomi reikšmingi teismų sistemos organizavimo pokyčiai. Šiuo metu Italijos magistratams vadovauja viena institucija – Consiglio Superiore della Magistratura (Aukščiausioji teisėjų taryba, CSM), kurią sudaro du trečdaliai kolegų išrinktų teisėjų ir trečdalis Parlamento paskirtų teisininkų bei teisės profesorių. Ši taryba turi įgaliojimus spręsti paaukštinimo, perkėlimo ir drausmės klausimus. Reforma siūlo ją panaikinti ir pakeisti trimis naujomis tarybomis. Jų nariai būtų nebe renkami, o atrenkami burtų keliu, taip siekiant nutraukti kooptacijos sistemą.
Paprasčiau tariant, reforma siekiama susilpninti teismų korporatyvizmą, kuris, pasak jos šalininkų, tradiciškai buvo palankus kairiesiems, ir sustiprinti visuomenės pasitikėjimą teisingumo sistemos nešališkumu. Vyriausybės kritikuojamas „kairysis korporatyvizmas“, anot Giorgia Meloni, turi tiesioginių pasekmių vykdomai politikai, pavyzdžiui, saugumo srityje: pernelyg dažnai teisėjai, jos teigimu, kenkia teisėsaugos darbui, skatindami tam tikrą teismų švelnumą.
Be to, G. Meloni gali pasikliauti įtakingais sąjungininkais, tokiais kaip teisėjas Antonio Di Pietro, išgarsėjęs 1990-aisiais per didžiulę kovos su korupcija operaciją „Mani Pulite“ („Švarios rankos“), nukreiptą prieš Italijos politinę klasę. Jis kritikuoja uždarą ratą, kuriuo tapo Aukščiausioji teisėjų taryba: „Rezultatas – tikras susiskaldymas, o svarbiausi sprendimai dabar priimami pagal politines pažiūras“, – teigia jis.
Kairieji situaciją vertina kitaip. Jie kritikuoja vyriausybės akcentuojamą karjeros atskyrimą, kuris kasmet paveiktų tik nedidelę dalį teisėjų ir galėjo būti įvestas paprastu įstatymu, o ne konstitucine reforma. G. Meloni oponentų teigimu, premjerės tikslas yra aiškus – „sutramdyti“ teismų sistemą, kuri pernelyg aktyviai veikia politinę valdžią. Magistratų bendruomenėje siūlomas perėjimas prie burtų sistemos vertinamas itin kritiškai: teisėjai nebegalėtų rinkti savo atstovų ir taip daryti įtakos institucijų veiklai.
Kairieji taip pat įžvelgia istorines paraleles ir kalba apie „fašizmo“ grėsmę – valdant Musoliniui teisėjai buvo griežtai kontroliuojami Teisingumo ministerijos, o Teismų taryba buvo įkurta tik 1948 m., siekiant veikti kaip nepriklausomumo garantas. Tačiau tokios baimės atrodo iš esmės nepagrįstos. Konstitucijos 104 straipsnis nebus keičiamas – jame teigiama, kad „teismų sistema yra savarankiška tvarka, nepriklausoma nuo bet kokios kitos valdžios“.
Kairieji vėl įvardija išpuolį prieš savo interesus kaip išpuolį prieš teisinę valstybę. Galima manyti, kad italai dar kartą patvirtins pasitikėjimą savo premjere, kuri siekia tapti ilgiausiai pareigas einančia Italijos vyriausybės vadove.
Hélène de Lauzun yra „The European Conservative“ korespondentė Paryžiuje. Ji studijavo Paryžiaus École Normale Supérieure, dėstė prancūzų literatūrą ir civilizaciją Harvarde, o Sorbonoje įgijo istorijos daktaro laipsnį. Ji yra knygos „Histoire de l’Autriche“ (Perrin, 2021) autorė.
europeanconservative.com
Ką čia raudonieji? Jie laimėjo Antrąjį pasaulinį karą prieš Italiją ir Vokietiją, nes jos, nevisprotės, išdrįso pakelti galvą ir tapt konkurentėmis kam draudžia pats Dievas. Reikia klauptis, o ne referendumus rengti. Raudonieji iškėlė Pasaulį gėrį ir grožį į neregėtas aukštumas istorijoje, o čia, mat, norima viską vėl sugadinti. Musolinis ir Hitleris mokykliniuose vadovėliuose ir Kapsukės veikaluose vadinami Visuotinio blogio iškilimu, o pats Antrasis pasaulinis „Geru karu” ir ne kitaip. Niurnbergo popierių nevalia liest kaip ir Epštaino sąrašų arba jo koalicijos dabar. Džiaugiasi Kapsukė, supartalinusi lietuvaičius Kovo Vienuoliktąją. Pakelkim taures už Kapsukės prapiesorių išmintį ir jų įdirbį visuotinos pasaulio gerovės labui, o čia kokia Džordža nesąmonėmis užsiiminėja ir skatina jaunalietuvius negeriems darbams.