Audronius Ažubalis. Kampanija prieš Centrą: iššūkis Lietuvos istorijos politikai

delfi.lt

Remiantis 2021 metų VSD ir AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimu, pastaruosius keletą metų Rusija pasitelkia vis agresyvesnius metodus įgyvendindama savąją istorijos politiką užsienio valstybėse, o didžioji dalis oficialaus Rusijos istorijos pasakojimo kvestionavimo apraiškų yra traktuojama kaip atvirai priešiška veikla ir sulaukia greito bei agresyvaus atsako.

Rusija nuosekliai tęsia bandymus diskredituoti Rytų Europoje vykusius ginkluotos antisovietinės rezistencijos judėjimus. Tokiame kontekste prasminga klausti, kas šiandieninėje Lietuvoje atremia Maskvos puolimus prieš mūsų istoriją?

Neskaitant paskirų visuomenininkų, vienintelis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau tekste – Centras), nuo 2018 metų laimėjęs tris ilgus teisminius procesus prieš pateiktus ieškinius, kuriais buvo bandoma diskredituoti ginkluotą rezistencinį pasipriešinimą, dar keturi ieškiniai teismų buvo nepriimti, šiuo metu yra prasidėję dar du teisminiai procesai.

Viešai atremiant ieškinius, kuriais yra siekiama diskredituoti Lietuvos rezistencinius judėjimus, iš šiandien Seimą ir viešąją erdvę pareiškimais užtvindžiusių istorikų – reta tų, kurie patys budi informacinių karų „barikadose“.

Nedaug jų straipsnių, kuriuose būtų stabdomas Kremliaus istorijos dezinformacijos tvanas. Kalbėkime atvirai, Centras visada buvo rakštis ne tik Maskvos propagandistams, bet ir kai kuriems vietiniams istorikams – „mitų griovėjams“, „naujo“ požiūrio į mūsų istoriją propaguotojams, kurie anksčiau tik prisidengdami akademinėmis skraistėmis, o šiandien jau atvirai jas nusimetę, kalbėdami apie istorijos depolitizavimą, patarinėja, kaip „reformuoti“ Centrą, įkuriant mokslinės kontrolės instituciją, kuri galėtų siūlyti steigėjui (Seimui) kandidatus į Centro vadovus, nes kaip teigia Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis, reikia „išlyginti tą disbalansą, kuris yra atsiradęs tarp mokslo ir politikos“.

Savo ir grupės vienminčių apsilankymo (š.m. vasario 9 d.) pas Seimo Pirmininkę metu Istorijos instituto direktorius kalbėjo dar atviriau: „Mano galva, mums reikia vieną kartą atsikratyti problemos (suprask Centro – AA), kuri yra tapusi ne tik Lietuvos vidaus problema, bet ir tarptautine (? – AA).

Neužmirškime, šiais metais yra ne tik vokiečių–sovietų karo pradžia (pradžios metinės – red. past.), bet ir yra labai svarbi istorinė data – Holokausto Lietuvoje pradžia“.

Daug ką paaiškina apie šio vajaus tikslus ir š.m. vasario 26 d. grupės Vilniaus Universiteto istorikų atviras laiškas Centro generaliniam direktoriui, iš jo aiškėja, kaip kai kurie garbūs Vilniaus universiteto istorikai įsivaizduoja istorinius Centro tyrimus: „LGGRTC patikėta visuomeninė misija vykdyti istorinius tyrimus itin jautrioje zonoje, nusėtoje iki galo neužgijusiais randais ir atvirais nervais, kurių šaknys glūdi XX a. skirtingai skaudžiuose įvairių mūsų visuomenės grupių išgyvenimuose. Be to, kuriant pasakojimą apie šį laikotarpį, norime to ar ne, turime ieškoti konsensuso su valstybėmis ir visuomenėmis tų aljansų, kuriuos laikome savo valstybingumo garantais.“

Suprantu konsensuso paieškas politikoje, tačiau istorijos moksle, mano įsitikinimu, svarbiausia yra istoriniais šaltiniais paremti tyrimai, jų kritinis vertinimas ir išvados, objektyvios tiesos (nebūtinai visais atvejais įmanomos) paieškos. Priešingai, konsensuso siekis istorijos moksle gali atvesti prie nutylėjimų, iškraipymų, šališkų argumentų… Tai įvardijama vienu žodžiu „propaganda“.

Tokių istorinių „tyrimų“ turėjome apsčiai okupacijos metais. Ar tokia turėtų būti ir Centro misija?

Tikrai ne. Štai skaitau įdomų (be ironijos) Centre dirbančio istoriko dr. Valdemaro Klumbio (oponuojančio Centro vadovybei) straipsnį „Po okupacijos ženklu: sąlyginio reflekso nelaisvėje“ (literatūrinis Metų žurnalas (2020 m. 11 nr.), kurį autorius baigia tokiu pasažu: „Taigi, norint suvokti sovietmetį, tiriant to meto Lietuvos visuomenę, jos socialinę, kultūrinę ar ekonominę sferas, reikėtų nugalėti okupacijos sąlyginį refleksą, vadinasi – lyg ir užmiršti, kad Lietuva buvo okupuota.

Tai nereiškia pripažinimo, kad Lietuva teisėtai tapo ir buvo SSRS dalimi, ar pasipriešinimo ir politinės praeities pusės užmaršties. Tai reiškia, kad suvokti sovietmetį reikėtų kaip ir bet kurį kitą laikotarpį, – ne akcentuojant jo svetimumą ar savumą, o tiesiog analizuojant visuomenę ir pačias įvairiausias įtakas jai. O turint omenyje jau įsidiegtą sąlyginį refleksą, reikėtų dar ir sąmoningų pastangų jam įveikti. Todėl ir siūlau užmiršti, kad Lietuva buvo okupuota tiriant ir analizuojant sovietmetį. Tik taip įmanomas kokybinis sovietmečio (ir dabarties?) supratimo šuolis.“

Ir nors autorius straipsnyje pabrėžia, kad „šiame straipsnyje reiškiama tik mano asmeninė nuomonė, kuri nederinta su institucijomis, kuriose dirbu“, negaliu atsikratyti žinojimo, kad Centro įstatymo 4 straipsnis teigia: „Centro uždaviniai – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, okupacinių režimų 1939-1990 metais vykdyto Lietuvos gyventojų fizinio bei dvasinio genocido ir pasipriešinimo šiems režimams tyrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas, okupacijos padarinių teisinio įvertinimo inicijavimas.“ Kitaip tariant, pagal „nedarbinius“ dr. V. Klumbio numanymus, reikia vykdyti Centro įstatymą – tirti okupaciją ir jų metu vykdytą genocidą pamirštant, kad tai …okupacija.  O jei autorius išdrįstų eiti dar toliau ir pasakytų, kad toks „metodas“ tiktų ir siekiant suvokti Lietuvos nacių okupaciją…?

Nustebino ir Seimo kolega E. Zingeris, nebūdamas Seimo valdybos, šiam atvejui tirti sudarytos, komisijos nariu, dar komisijai nepriėmus išvadų, jau kovo 18 dieną Delfi portale viešai teigė, kad atleista centro darbuotoja turi būti gražinta į darbą, taip pat, kad Centras nepakankamai dėmesio skyrė Holokausto Lietuvoje tyrimams, ir klausė: „ar ankstesnės vadovybės padaryti pareiškimai, kurių esmė buvo tai, kad Antrojo pasaulinio karo metu žydams buvo saugiau gyventi nacių ir jų kolaborantų įkurtuose getuose, nėra bandymas neigti Holokaustą“?

Priekaištas rimtas, todėl pasidomėjau. Nėra tokių Centro pareiškimų. 2019-03-27 Centras savo pareiškime rašė: „1941 m. vasarą dauguma Lietuvos piliečių, tarp jų ir žydų, nesuvokė getų kaip vieno iš žydų naikinimo etapų“ (tam pagrįsti buvo pateikti žydo istoriko Lemperto citatas bei ištrauką iš SS brigadenfiurerio W. Stahleckerio laiško Himleriui).

Svarstau, ką reiškia ir Seimo kolegos straipsnyje mįslinga užuomina: „Jeigu paaiškėtų, kad LGGRTC vadovybė prieš įstaigos istorikų valią bandė į valstybingumui nusipelniusių asmenų sąrašus įrašyti asmenis, susijusius su Lietuvos ir užsienio piliečių žudynėmis arba represijomis Antrojo pasaulinio karo metais… tektų pradėti tirti Centro veiklą iš esmės“.

Klausimas peršasi vienas – ar tik kažkas nebando visu rimtumu legalizuoti NKVD tardymų protokolų?

Skaitykite daugiau ČIA