Vilniaus miesto tarybos posėdyje kalbėjęs Tarybos narys Almantas Stankūnas paviešino rezoliucijos projekte nutylėtus migracijos keliamus pavojus sostinės lietuviškai tapatybei. Jo kalba, pasakyta svarstant šį dokumentą, sukėlė audringą kairiųjų reakciją.
A. Stankūnas nebijo konfrontacijos. Jis ne tik kritikuoja rezoliuciją, bet ir meta politinį bei moralinį kaltinimą rezoliucijos rengėjams. Kalba apie „lietuvių išstūmimą iš savo sostinės“, „naujuosius kolonizatorius“, „tautinės savigarbos praradimą“, ir net įvardija rezoliuciją kaip „odiozinę“. A. Stankūnas mobilizuoja, siekia „supurtyti“ Lietuvos politikus ir pažadinti politinę reakciją.
Jo išsakytas mintis skelbiame žemiau:
Almantas Stankūnas
Gerbiami Tarybos nariai,
Skaitant šią rezoliuciją kyla keli esminiai klausimai: kokia jos paskirtis? kokia yra ja siunčiama žinia? Galiausiai, kas yra jos tikrasis adresatas?
Rezoliucijos projekto pradžioje paminima Lietuvos Konstitucija ir išvardijami net trys tarptautiniai dokumentai kaip idėjiniai ir vertybiniai teksto šaltiniai. Bet net žodžiu neužsimenama, kad Vilnius – senas lietuviškas miestas ir ilgaamžė lietuvių tautos sukurtos valstybės sostinė. O juk rezoliucijoje iš pat pradžių privalėjo būti aiškiai atsakyta į principinį Vilniaus kalbinės, kultūrinės, istorinės ir politinės tapatybės klausimą.
Ar miestas išsaugos lietuvišką veidą?
Ar masinis imigrantų antplūdis pagaliau bus pradėtas riboti, o jų integracija valdyti taip, kad miestas išsaugotų savitą lietuvišką veidą?
Ar šis antplūdis nekontroliuojamai tęsis tol, kol Vilnius taps beveidžiu multikultūriniu regiono didmiesčiu, kuriame lietuviai bus laikomi, o ir patys jausis ne šeimininkais, bet kampininkais ir nereikšminga tautine mažuma, kokiais buvo priversti jaustis ištisus šio puikaus miesto istorijos šimtmečius?
Tačiau šis absoliučiai lemiamas klausimas net nekeliamas. O derėtų jį kelti, nes sovietmečiu čia gyvenę žmonės jau dabar pabrėžia, kad vos per kelerius metus rusakalbe virstanti nepriklausomos Lietuvos sostinė jiems darosi svetimesnė negu sovietinis „internacionalinis tautų draugystės“ miestas.
Pamirštas reikalavimas imigrantams gerbti lietuvių tautą
Rezoliucijos projekte teigiama, kad „Imigracijos politika Vilniaus mieste grindžiama žmogaus teisių, socialinės atsakomybės, pagarbos įvairovei ir abipusės integracijos principais.“
Bet kažkodėl buvo pamirštas svarbiausias principas – reikalavimas imigrantams gerbti lietuvių tautą, jos kalbą, kultūrą ir istoriją, taip pat būti besąlygiškai lojaliems Lietuvos valstybei. Toks reikalavimas pamirštas, nors vieša paslaptis, kad į Vilnių ir šalį priplūdo daugybė Lietuvos šeimininkais besijaučiančių, į lietuvius žiūrinčius iš aukšto kaip į čiabuvius ir laukiančių Putino ordų naujųjų kolonizatorių.
Tik tautinės savigarbos praradimo ir paniekos lietuvių kalbai įrodymu laikytinas teiginys, kad „Lietuvių kalbos mokėjimas yra svarbi sąlyga, leidžianti dalyvauti miesto ir valstybės gyvenime.“
Projekto rengėjams imigrantų prievolė išmokti valstybinę kalbą, įvesti visuotinį mokymą šia kalba valstybinėse mokyklose, reikalavimas ją vartoti visose viešojo gyvenimo srityse akivaizdžiai atrodo kaip šventvagiškas lietuvio įžūlumas. Finansiškai remti lietuvių kalbos mokymosi programas šito norintiems – tik tiek drįsta pasiūlyti nuolanki rezoliucijos kūrėjų vaizduotė.
Mėgina pasinaudoti rusakalbiais gyventojais per rinkimus
Deklaruojamas užmojis „kurti atvirą, saugią ir įtraukią Lietuvą, kurios sostinė Vilnius tampa šios krypties pavyzdžiu visame regione“ atrodo kaip aklo ideologinio angažuotumo ir intelektualinio neįgalumo lietuviškai vilnietiškas protrūkis – turint omenyje, kitų šalių sukauptą katastrofišką nekontroliuojamos imigracijos ir beviltiškos integracijos patirtį.
Sumanymas parengti ir pateikti Tarybai šią odiozinę rezoliuciją paaiškinamas nebent tuo, kad p. Pinelis ir LSDP frakcija mėgina pasinaudoti Vilnių rusakalbiais gyventojais užtvindžiusių konservatorių dovana ir per būsimus savivaldos rinkimus lengvai susirinkti jų balsus.
Raginu nepritarti rezoliucijai.
Tų, kurie klykia, kad Vilnius viso pasaulio perėjūnų patraukli vieta įsikurti, kad Vilnius ne lietuvių miestas, o baltarusių, lenkų, rusų, paklauskite, o kokios tautos žmogus įkūrė VILNIŲ, ir kas šiandien turi teisę jį savintis? Ar baltarusis, kurio valstybės anuomet nebuvo, ir nebuvo jo paties kaip baltarusio? Baltarusijos valstybės užuomazgos prasideda tik 18 a. pab., o pati valstybė įsikuria TIK 1918 metais, kai tuo tarpu LIETUVOS valstybė susikuria 1253 metais! O gal rusai įkūrė, kuriuos lietuvis, Vilniaus įkūrėjas, Gediminas, valdė 30 metų? Gal lenkai įkūrė, kurie anuomet turtuose neskendėjo. Kai Jogaila atvyko į Krokuvą su kraičiu vesti vengrų (ne lenkės) karalaitės Jadvygos, jo ilga karietų gurguolė buvo pilna turtų: aukso, sidabro, šermuonėlių kailių, midaus statinių ir gausybės kitų gėrybių. Lenkai tokių turtų niekada nebuvo matę ir susigūžę galvas kraipė.
Įsimylėję save ir Vilnių miesto tėvai pamiršta politiką. Kad Maskvos akimis rusakalbiai Lietuvos gyventojai , ar jie to nori ar ne, yra Maskvos pavaldiniai, su Maskvos sau prisiskirtomis teisėmis ginti jų interesus diskriminavimo atveju. O kas ta diskriminacija, pati Maskva ir sprendžia, kaip rodo Maskvos kaltinimai Ukrainai.
1973-čiais- 1980-ais metais teko dirbti energetikos statybos organizacijose. Tada energetikos sistemos statyboms buvo reikalingas Energetikos statybos trestas, kiekviename didesniame mieste turėjęs savo, tada taip vadinamas, mechanizuotas kolonas. Tada Vilniaus miesto energetikos statybų objektams trūkstama darbo jėga kasdien buvo vežama (žmonės rytais buvo atvežami, pasibaigus darbo dienai parvežami) iš Baltarusijos pasienio kaimų. Tarpusavy jie kalbėdavo baltarusiškai, rusiškai, nors ne vieno iš jų pavardės turėjo lietuvišką kilmę (pvz. kaip Karvel, Gaidis). Vienas buvęs sovietinis praporščikas, gyvenęs Šalčininkų rajone, apie tuos vietinus man yra pasakęs, kad jie-” bielarusy kotoličeskogo proischoždenija”. Išdirbus ne mažiau kaip 5 metus jiems buvo duodami bendrabučiai, žinybiniai butai ir jie tapdavo vilniečiais. Tokį butą ir aš buvau gavęs. Po nepriklausomybės daug kas iš jų tapo lenkais. Nesvarbu koks, ar lenkų, ar rusų okupantas buvo, visi jie buvo nusiteikę vietinius išlietuvinti. Na tarkim, kad Lietuvos komunistus, sovietmety bielarusinusius Vilnių, dar galima suprasti. Bet kaip reiktų suprasti ir pavadinti dabartinius, 35-is metus mus valdančiuosius, kurie savo sąmoningais nusikalstamais veiksmais sugriovę ūkį (Maskvai pavaldžių įmonių sugriovimą dar galima pateisinti), tuo privertę didelę dali tautos išsibėgioti, dabar nesugebėję, ar nenorėję apginti sienų ir tuo prileidę svetimšalių, ir dabar toliau jų geidžia, nes, atseit, ūkiui jie- reikalingi? Ačiū Nacionalinuio susivienijimo partijai priklausančiam miesto Tarybos nariui Almantui Stankūnui, kuris mėgina apeliuoti į narių sąžinę ir sveiką protą.
Žmogau , tas nesugriautas ūkis savo didėjančiu atsilikimu sugriovė SSSR, kuri ilgą laiką save stiprino gamtinių resursų išpardavimu ir Vakaruose sukurtų gaminių pripirkimų ir pavyzdžių vogimu. Kur Lietuva būtų dėjusi to paveldėto „nesugriauto” ūkio produkciją? Nesvarbu kad pačios gamyklos nesugriautos. Kiek galima tokiais ūkinio Europos užkampio filosofų išprotavimais džiuginti Lietuvos priešus?
Dar pasakysiu kad tas Konservatorių vyriausybės vingis, prasidėjus rusų-ukrainiečių karui , tikrai keistas ir apgailėtinas. Na, Ukrainos pabėgėliai suprantami, bet jeigu jau padaugėjo iš Ukrainos, tai savaime prašėsi uždaryti vartus baltarusiams ir rusams. 3 milijonų Lietuva negali priglausti visų nepatenkintų valdžia Rusijoje ir Baltarusijoje. Ką ten visų, 100 tūkstančių jau mums tvanas.
Late 19th century nationalism and dissolution of European monarchies during WWI established the modern European nations. Language was used to define nations, boundaries, struggle for sovereignty. But the ultimate struggle for power was national and international economies. The overwhelming use/power of the English langauge was enabled by the global economic power of Britain and the USA. During the powerful period of the Grand Duchy of Lithuania, commerce and wealth was developed, language followed the ruling authority. Post WWI, power struggles and population sizes determined outcome of langauge and national recognition. . Lithuania today must reinforce sovereignty and international recogntion as ultimate authority.
„Žinai, tą Jūsų didžiulę anglų kalbos galią ir vartojimą įgalino ne pasaulinė anglų Britanijos imperijos ir JAV ekonominė galia, o pirmiausia Antantės, vėliau jau transformuotos į Didįjį Trejetą, pergalė kare prieš konkurentę Vokietiją ir jos nušlavimas nuo Žemės paviršiaus, ir visuotinas jų moterų išprievartavimas – kraujo praskiedimas, jūsiškai vadinamas demokratija. Išprievartautos buvo ne tik vokietės, bet ir prancūzės, austrės, italės, vengrės, vakarų Lietuvos moterys, žemaitės, taip pat Jūsų žiniai. Jūsų prezidentas Trumpas už tai asmeniškai padėkojo Rusijos prezidentui Putinui, kad padėjo konkurentę Vokietiją (Europą) nušluoti nuo žemės paviršiaus fosforu ir napalmu. Kaimynai lietuvius irgi nori iš Lietuvos iššluoti, nežinai? LDK palikimas apgailėtinas – tik apie du milijonus neaiškių lietuvių, nelabai norinčių turėti savo valstybę. Žečpospolita buvo ne lietuvių valstybe, o Lietuvių pragaru, nežinai? Be Rusijos Amerika nebūtų tapusi tuo, kuo ji buvo visą pokarį ir dabar yra. Prezidentas D.Trumpas pasakė tiesą – be Rusijos jūs mažai kuo būtumėte buvę pasauly. Jūsų sąjunga kruvina ir tęsiasi jau daugiau nei du šimtus metų nuo Napoleono (Europos) žlugimo – nuo Waterloo, kurį apdainuoja būtent angliškai anglų karalienės garbei padlaižiaudama ABBA (Švedija). Lietuvos neosovietinis elitas irgi yra padlaižių kartelis, ne daugiau.”
Po karo Vilnių pavyko smarkiai atlietuvinti pasitraukus nemažai lenkų ir pritraukus naujus gyventojus iš tuomet dar gausių lietuviškų kaimų. Dabar tokios galimybės nebėra, Vilniaus laukia sąmoningai valdžios pasirinktas Rygos likimas.
O Stankūnas tik paskaityti tekstą gali? Be popieriuko ir špargalkės niekaip? Jau tokį didį „politiką” vaizduoja, bet su iškalba nedraugauja.
Atsižvelk kad popierėlyje gali būti surašyta teisybė
Kiti sugeba rišliai ir be popieriuko mintis išdėstyti.
tai tau geriau tegu rišliai meluoja negu iš popieriuko skaito teisybę?
Nenukreipk temos. Stankūnui reikia išmokti dėstyti mintis be popierėlio. Negi per debatus irgi pasirašęs špargarke naudosis.
Tema yra Lietuvos sostinės lietuviškas veidas. Ar pranešėjas kalba tiesą, irgi svarbu. O pranešėjo oratoriški sugebėjimai visai nuošalėje, net neaišku kodėl įtraukei tokią temą
Vilnius, kaip LDK sostinė , ilgus šimtmečius traukė įvairiataučius ir įvairiakalbius karjeristus, ir šiaip ieškančius „kur geriau” , net kai iš LDK liko tik istorija. Procesas tęsėsi, kol 19 amžiaus pabaigoje lietuvių Vilniuj buvo likę vos keli procentai. Bent drįsusių taip save įvardinti. Naujomis sąlygomis ignoruoti tokią istorijos pamoką yra net ne lengvabūdiškumas, o tikras nusikaltimas Lietuvai ir lietuvybei.