Lietuva šiandien stovi ties simboline kryžkele – tarp duonos ir dūmų. Socialiniuose tinkluose pasklidę skelbimai apie kviečius, siūlomus kūrenimui, tapo daugiau nei ūkininkų ūkiniu sprendimu.
Tai ženklas, kad mūsų maisto sistema prarado kryptį, o valstybės žemės ūkio politika – prasmę.
Vieniems tai kelia pasipiktinimą, kitiems – ironiją, treti gūžteli pečiais. Bet už šio epizodo slypi daug daugiau nei rinkos svyravimai. Kai valstybės remiami kviečiai virsta degalais, mes pradedame deginti ne tik grūdus, bet ir tai, kas sudaro mūsų tapatybės pamatus – ryšį su žeme, darbu ir atsakomybe už tai, ką gaminame.
Kadaise bijojome bado, dabar bijome pertekliaus. Iš „duonos visiems“ atėjome į laikus, kai duona tampa nereikalinga. Tokia situacija rodo, kad politika, orientuota tik į gamybos apimtis ir eksportą, be aiškios vizijos, ką norime išlaikyti ir kam tarnauti, veda į aklavietę.
Lietuvoje vis dar galvojame, kad stipri žemės ūkio ekonomika automatiškai reiškia stiprią valstybę.
Tačiau šiuolaikinis iššūkis – kaip žemės ūkį paversti ne tiek produkcijos kiekių, kiek vertės kūrimo, sveikatos ir atsparumo šaltiniu. Žemė gali maitinti, bet ji gali ir naikinti – priklauso nuo to, kokią prasmę jai suteikiame.
Galbūt kviečių kūrenimo vaizdas – tai skausmingas, bet reikalingas priminimas, kad turime iš naujo apmąstyti, ką reiškia „maisto saugumas“, „ūkininko laisvė“ ir „valstybės atsakomybė“. Nes jei šiandien tyliai stebime, kaip duona virsta dūmais, rytoj galime matyti, kaip dūmais virsta ir mūsų gebėjimas patiems apsirūpinti, oriai gyventi, prisiimti atsakomybę.
Tai ne kviečių, o krypties klausimas.
Gal metas išdrįsti jos ieškoti ne tik planuose ir strategijose, bet ir savyje – ten, kur vis dar rusena paprasta nuovoka: duona turi būti valgoma, o ne deginama.
Visą straipsnį skaitykite ČIA.
Autorius yra Nacionalinio susivienijimo narys
Iš Indijos ir musulmonų kraštų Į Lietuvą suvažiavę maisto išvežiotojai, apsižvalgę ir įvertinę padėtį, sako, o, Lietuva gali išmaitinti dvigubai tiek žmonių kaip dabar. Ir kviečia atvykti giminaičius, kurie savame Bangladeše išties sunkiai besutelpa.. O mes kukliai tylime, nes manome lygiai taip pat. Būtų kitaip, jeigu dvigubai sumažintume ž.ū. skirtus žemės plotus ir apsodintume mišku. Tuomet galėtume švaria sąžine sakyti ateiviams, labai gaila, bet vykite atgal, pas mus maisto užtenka tik mums patiems. Negi kirsime dėl jūsų kiekvienam lietuviui šventus lietuviškus miškus? Ne ne, keliaukite iš kur atvykę ir galvokite kaip padaryti kad ir maisto Bangladeše visiems užtektų ir miškai žaliuotų bent pusėje Bangladešo žemės.
Atkūrus Lietuvą ir nebelikus duoklės Maskvai atsirado didelės galimybės mažinti žemės ūkio produkto gamybą. Galimybės dar padidėjo dėl mažiau linksmos priežasties: gyventojų skaičiaus mažėjimo Lietuvoje. Kam panaudoti atliekamą žemę galvos laužyti nereikėjo – prašyte prašėsi lietuviškų miškų plėtimas . Paklausa produkcijai buvo garantuota. Tačiau reikalą beveik užblokavo galinga tradicija ir kolūkinė pirmininkų mafija, su neatremiamu šūkiu – Lietuva žemės ūkio kraštas! Rezultate Lietuva, nemažindama tam skirtos žemės plotų, toliau didino žemės ūkio produkcijos gamybą ir ėmė eksportuoti pereklių į besaikio žmonių dauginimosi – ir nuolatinio jų pusbadžiavimo – kraštus. Iš kur dabar į Europą – ir Lietuvą irgi – plūsta nesuskaičiuojamos lietuviška (aišku, ne tik lietuviška) duona išmitusių migrantų ordos. Bet rinka yra rinka, kartais gamintojai susiduria ir su perprodukcijos reiškiniu, nepaisant nuolatinio gyventojų daugėjimo migrantus į Europą tiekiančiuose kraštuose.