Esu ne kartą rašęs apie garsių pamokslininkų žmonas, atkreipdamas dėmesį, kad žinomi žmonės, dėl vienokių ar kitokių įvykių ištikti žado, ima cituoti savo žmonų ištaras kaip paskutinės instancijos nuomonę. Tai, be visa ko kito, teikdavo pretekstą man pastebėti, kad ilgai gyvendami kartu žmonės supanašėja. Savo ruožtu, mano gyvenimas susiklostė taip, kad mano ir mano žmonos tarpusavio bendravimas yra įgijęs tokią intensyvią nesupanašėjimo (to negaliu pavadinti paprasčiausiu tolimu vienas nuo kito), formą, kad tai su trenksmu jau ima nustelbti kitas mūsų gyvenimo formas.
Mano žmona jau seniai nevertina manęs kaip autoriaus, neskaito jokių mano parašymų net ir paraginta užmesti akį. Dėl to negalima būtų anosios smerkti, nes ji gerai žino, ką daro ir sugeba savo apsisprendimus, net ir nemalonius šių eilučių autoriui, motyvuotai paaiškinti. Mano žmona mano, kad, jos žodžiais tariant, mano rašliava nėra verta nė mažiausio dėmesio, nes esą visi mano parašymai yra persmelkti neapykantos, kažkokių kaltinimų dažnai neaiškiam adresatui, taigi, mažiausiai ką galima būtų pasakyti, yra blogų jausmų dirgiklis, pagiežos užkratas. Mano žmona mano, kad bet kokia veikla nėra verta nė sudilusio skatiko, jeigu veikiantysis kažką daryti yra stumiamas pykčio. Mano žmona yra įsitikinusi, kad į viešumą lįsti, internetinėje spaudoje rodytis gali tik tas žmogus, kuris turi ką pasiūlyti dėl didesnio žmonių supratimo, meilės, draugystės ir tarpusavio pagarbos. Kaip atrodo man, mano žmona priekabiai apklausinėjama prisipažintų, kad ji yra įsitikinusi, jog prie kompiuterio klaviatūros prisėsti su tikslu pagaminti tekstą ar žinutę turi teisę tik šviežiai iš vonios išlipęs ir išpažintį atlikęs, taigi visapusiškai apsivalęs žmogus. Todėl mano žmona mane neretai pradeda engti, iškeldama štai tokį klausimą – ar turiu teisę kitus kaltinti, pats toli gražu nebūdamas pavyzdingu vyru? Jeigu dar kartais bandau muistytis, ji sunkiasvoriu volu sutraiško visas mano pastangas apginti savo žmogiško orumo likučius, primindama nutikimą, kai kartą ryte anksčiau už savo žmoną pakirdęs suvalgiau likusį nuo vakarykštės dienos torto gabalą, jai nepalikęs nė trupinėlio. Nepasiteisinsi, visi argumentai išsenka, nes tai tikrai buvo ne tas atvejis, kai žmogus nežinojo, ką daro, nes aš, andai būdamas sveiko proto, gerai supratau, kad darau nuodėmę, tačiau nesugebėjau sustoti.
O dabar išties pabandykime atlikti minties eksperimentą (jeigu norite, galime jį užkoduoti sąlyginiu žodžiu „žmona“), sau keldami tokį klausimą – ar mūsų ašarų pakalnėje dar kartas nuo karto nutinka tokių dalykų, kurie gali pakelti ūpą, ar iš principo gali būti tokių prasmės prašviesėjimų, kurių neįveikia net kasdienybė. Taip formuluojant klausimą šį klaikiai gražų rudenį, prieš akis visu ūgiu iškyla Lietuvos gamtos grožis kaip tai, kas gali nuskaidrinti nuotaiką ir pradžiuginti širdį net tada, kai esi prilėgtas nesmagių smulkmenų.
Dabar žiūrėdamas pro langą į lynojančią popietę, bandau įsivaizduoti – kaip galėtų atrodyti Lietuva įpusėjus rudeniui ir lietui lyjant jau po istorijos kaip žmonių visuomenės proceso pabaigos?..
Tačiau čia pat reikėtų pastebėti, kad istorijai dar nepasibaigus, svarbu yra atpažinti įvykius, kurie turi istorijos matmenį, yra istorinio kalibro įvykiai, kurių nederėtų supainioti su kasdienybės smulkmenomis ir įprastu politikavimo erzeliu.
Jeigu paklaustumėte manęs, atsakyčiau taip nuodugniai, tarsi žiūrėčiau į savo žmonos akių dugną, kad tokie kasdieninį dirglumą pranokstančiais epochiniais įvykiais šiandien yra valstybės sugebėjimas atlaikyti leftistinės „kultūrinės revoliucijos“ gaujos užpuolimą bei Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, laikytinų Sąjūdžio dvasios namais, atsiėmimą iš nešvarių rankų.
„tokie kasdieninį dirglumą pranokstančiais epochiniais įvykiais šiandien yra“
Sakinys pradėtas kaip lietuviškas (tokie įvykiai yra), o užbaigtas kaip rusiškas (tokiais įvykiais yra).
Iš tiesų, reikėjo pradėti įvardžiuotiniu būdvardžiu „tokiais“, dabar nesuderėjo linksniai. Mokytojas tokį apsirikimą taisytų, tačiau ši žioplumo klaida neturi nieko bendro su rusiškumu, pusmoksli.
Ta pačia proga dabar, kad kitą karta nereiktų vargti, pastebėsiu, kad tamstos pastovus įrodinėjimas, jog žodžiai „ neretai“, „užstrigti‘ (neva taisytinas į „įstrigti“), kai autorius taip pat ne kartą įrodinėjo, jog Skaitytoju apsišaukęs žmogeliukas yra užstrigęs analinėje išsivystymo stadijoje, yra rusicizmai – turi būti vertinamas kaip bjaurus neišmanymas ir skaitytojų klaidinimas. Tamstos primytyvumas prasimuša taip dažnai, kad dabar jau kyla klausimas – ar tamsta esi pakankamai kompetentingas dirbti aukštesnėse gimnazijos klasėse?
neretai
Žodis „neretai“ yra visiškai taisyklingas ir vartotinas lietuvių kalboje. Tai nėra rusicizmas.
Kodėl?
• „Neretai“ yra sudurtinis žodis iš „ne“ + „retai“, reiškiantis „gana dažnai“, „dažnokai“.
• Jis yra norminamas lietuvių kalbos žodynuose, įtrauktas į Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (DLKŽ), kuriame jis apibrėžiamas taip: neretai – gana dažnai, dažnokai.
• Pavyzdžiai:
Tokios klaidos pasitaiko neretai (t. y. gana dažnai).
Neretai žmonės pamiršta pasitikrinti faktus.
Kodėl kyla abejonių?
Kai kam atrodo, kad tai slavizmas dėl formos panašumo į rusų нередко („neretai“). Tačiau lietuvių kalboje šis žodis susiformavo iš savų elementų ir yra norminis.
Štai dar keletas žodžio „neretai“ pavyzdžių, rastų norminiuose lietuvių kalbos žodynuose ir kitose autoritetingose kalbinėse medžiagose:
________________________________________
Pavyzdžiai iš lietuvių kalbos žodynų ir tekstų:
• „Viešieji užrašai neretai tampa diskusijų ir net nesantaikos objektais.“
Ši frazė pateikiama Valstybinės kalbos inspekcijos leidinyje, apibūdinančiame, kaip viešieji užrašai kartais sukelia kalbos ar kultūrinės savimonės diskusijas Valstybinė Kalbos Inspekcija.
• „Žalsvóji mùsmirė neretai palaikoma umede ar žaliuokè.“
Citata iš „Bendrinės lietuvių kalbos žodyno“, pabrėžianti literatūrinę, botaninę kontekstinę vartoseną LKI.
________________________________________
Citata iš J.Jablonskio raštų: „Mūsų kalboje, kaip jau galėjom pastebėti, nereta išgirsti ir tokių, labai plačiai žinomų, sakinių“.
įstrigęs vs užstrigęs
Skirtumas tarp „užstrigęs“ ir „įstrigęs“ lietuvių kalboje yra subtilus, bet reikšmingas. Abu žodžiai kilę iš veiksmažodžio „strigti“, tačiau priešdėliai „už-“ ir „į-“ suteikia šiek tiek kitokį atspalvį.
Reikšmės skirtumas:
Įstrigęs
– reiškia, kad kas nors pateko į ką nors ir liko įstrigęs viduje; įlindo, įkrito ar įsmuko ir nebegali pajudėti.
– dažnai nurodo fizinį ar vaizdinį „įėjimą“ į ką nors.
Pavyzdžiai:
• Įstrigo raktas spynoje.
• Įstrigo kulnas plytelės tarpuose.
• Daina man įstrigo galvoje (perkeltine prasme – „įstrigo“ atmintyje).
•
„Įstrigti“ dažnai reiškia patekti į vietą ar būseną ir likti ten.
________________________________________
Užstrigęs
– reiškia, kad kažkas sustojo, nustojo veikti ar judėti dėl kliūties; procesas nutrūko.
– dažnai nurodo sustojimą ar veikimo trikdį.
Pavyzdžiai:
• Kompiuteris užstrigo.
• Durys užstrigo – neatsidaro.
• Užstrigau rašydamas – nebežinau, ką toliau rašyti
„Užstrigti“ dažnai reiškia sustoti dėl kliūties ar neveikti kaip reikia.
„Tokiais” nederėjo pradėti
Regis, „ tokiais” vis dėto tiktų, nes nėra pasyvas, o nurodo priemones -„ valstybės sugebėjimas atlaikyti leftistinės „kultūrinės revoliucijos“ gaujos užpuolimą bei Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, laikytinų Sąjūdžio dvasios namais, atsiėmimą iš nešvarių rankų”.
TOKIAIS nėra joks įvardžiuotinis būdvardis, o įvardis; beje, įvardžiuotinis jis niekada nebūna ir negali būti. Nesuprantu, kodėl čia dar šnekama apie pasyvą – aktyvo/pasyvo terminai vartojami tik veiksmažodžių formas nagrinėjant. Taigi, koks kalbos mokslo išmanytojas skuba komentatorių Skaitytoją apšaukti pusmoksliu?! Daugelis kalbinių Skaitytojo komentarų yra nepriekaištingi.
Žodis „tokie“ iš tiesų yra įvardis, kuris elgiasi panašiai kaip būdvardis, t. y. derinamas su daiktavardžiu gimine, skaičiumi ir linksniu, todėl kai kuriuose vadovėliuose, kiek prisimenu iš vaikystės, vartojamas terminas įvardinis būdvardis kaip apibendrintas pavadinimas.
Buvo kalbama apie veiksmažodžio formą.
Toli gražu nesu lituanistas, tačiau nesunku pastebėti ir man, diletantui, kad įstabiuoju lituanistu prisistatantis Skaitytojas dažnai begėdiškai klaidina, kai nurodyta ir šioje komentarų rubrikoje
Pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas tu pats esi.
kaip nurodyta
Lietuviškas sakinys būtų „tokie įvykiai yra valstybės sugebėjimas“ ir t.t. Įnagininko vartojimas tokiame sakinyje yra pažodinis vertimas iš rusų kalbos: „takimi sobytijami javliajutsa“ ir t.t.
Tai būtų tas pat, kas sakyti, pavyzdžiui, „Nausėda yra Lietuvos prezidentu“ (javliajetsa prezidientom), „vilkas yra plėšrūnu“ (javliajetsa chišnikom) ir pan.
Autorius galėjo siekti stilistinio efekto — vartoti įnagininką kaip metaforinį įvardijimą, tarsi sakydamas:
„Šiandien valstybės sugebėjimas yra išreiškiamas tokiais įvykiais“
arba
„…pasirodo tokiais įvykiais.“
Tokiu atveju įnagininkas būtų instrumentinis („per ką, kuo reiškiasi“), ir tada forma „tokiais įvykiais“ būtų motyvuota.
Pliusas už išradingumą 🙂
Jėsli dannyj vopros rasmatrivatj s dialektičėskoj točki zrėnija, to maėerialističėskaja koncėpcija v mėstė s dispozicionnym analizom kak raz i budėt kliučiom dlia rėšėnija etigo voprosa.
Nėr nei kairės, nei dešinės. Tik Bankas ir karo nugalėtojai. Jokių leftistų, kaip ir raitistų. E.Bernays triukas prastuomenei ir mokslo pirmūnams.
5-ios minutės iki pasaulio pabaigos
Tokį dreifavimą iš niekur į niekur kažin ar buvo galima tebevadinti pasaulio istorija, nebent būtume kalbėję apie tai tik iš inercijos, jau nesugebėdami įvardyti naujų reiškinių.
Stovėjome įsmeigę akis į dangų ištikti stabo, tarsi išsigelbėjimo būtume laukę iš viršaus, nors visi mūsų protėviai gulėjo užkasti giliai po žeme.
Istorijai pasibaigus ilgai dar lijo per visą užstrigusią vasarą su rupūže ant šalto akmens (vietoj širdies).
Iš daiktiškumo niekas dar nebuvo pradėjęs kisti, tik spalvos jau buvo pernokusios, kažkaip pernelyg ryškios, kad būtų vėl tikros.
Dar prisiminiau: ūžia lietus miške, tik neprisiminiau: ar tai žemuogės raudonuoja po kojomis, – miškas buvo pernelyg skaidrus, kad kažką galėčiau prisiminti su kiauraisiais filtrais.
Klaikiai gražaus ir nežmoniškai liūdno rudens jau nebelaukėme, nors žaliose lankose dar ganėsi nubalnotos sraigės, o pro šalį ramiai plaukė visiškai nepavaldus amortizacijos principams jau gerokai atvėsęs Nevėžis.
Tarsi to būtų negana, likus 5-ioms minutėms iki pasaulio pabaigos, aš susirgau storosios žarnos vėžiu.
Ant tvoros tada, nelyg žiūrovų salėje, norėdamos pamatyti pasaulio pabaigą, grūdosi varnos…