Sulaukta įvairių reakcijų po spalio 18 d. Vilniaus viešbutyje „Best Western“ įvykusios Nacionalinio susivienijimo (NS) konferencijos „Nacionalinis susivienijimas: prigimtis, tapatybė ir ateitis“. Renginyje aptarta partijos padėtis ir išgryninta jos ideologinė kryptis. Anot NS pirmininko prof. dr. Vytauto Radžvilo, konferencija pranoko visus lūkesčius.
„Esu dėkingas visiems partijos konferencijoje dalyvavusiems bendražygiams. Buvo tikra atgaiva sielai ir širdžiai išvysti jus po ilgokos pertraukos, ir dar tokiais nelengvais laikais“, – sakė V. Radžvilas.
Iš tiesų puikiai pavykęs renginys. Nepriekaištingas organizavimas, konceptualūs ir prasmingi pranešimai, gyvos ir turiningos diskusijos.
Svarbiausia žinia — pasiryžusių kovoti už Lietuvos išlikimą mūsų partijoje yra. Skiriamasis įvykusio renginio bruožas — kalbėjome ne apie tai, kaip patekti prie valdžios stalo, o apie Europos ir Lietuvos politinę tikrovę. Žinoma, ir apie NS būdus bei galimybes veikti toje tikrovėje ir ją keisti.
Politinės tikrovės neįmanoma pergudrauti ir apgauti
Atrodo, po konferencijos išsiskirstėme dar giliau ir aiškiau supratę svarbiausią dalyką: politinės tikrovės neįmanoma pergudrauti ir apgauti. O ta tikrovė, jeigu nemėgini apsigaudinėti į ją žvelgdamas per rožinius akinius, gana paprasta ir aiški. Iš pažiūros — Lietuva tikra laisvės karalystė. Nėra LKP CK, KGB kamerų, kalėjimų, lagerių, grėsmės keliauti pas baltąsias meškutes, spygliuotų tvorų su sargybos bokštais prie sienos. Daryk, ką širdis geidžia, keliauk, kur akys veda. Bet jeigu laisvė — kodėl saugiau galvoti ir sakyti, kad yra ne 2, bet 72 lytys? Ir kodėl parašęs, kad dėl niekinančių tavo kalbą naujųjų kolonistų antplūdžio jautiesi svetimoje šalyje, gali būti, kaip rodo gerb. Alinos pavyzdys, tampomas po teismus?
Vieniems ta tikrovė kelia pasipiktinimą ir žadina pasiryžimą priešintis. Kitiems norisi nuo juos bėgti įtikinėjant save, kad tokie suvaržymai tik nereikšmingos smulkmenos, na, gal kažkokie menki nepatogumai, dėl kurių neverta kvaršinti sau galvos. O jau protestuoti — mitinguoti ar piketuoti — rizikuojant prarasti darbą ir pajamas — visiška kvailystė. Skirtingas tų pačių dalykų suvokimas ir vertinimas —būtent tai kuria takoskyrą tarp lietuvių. Toji takoskyra pereina ir per mūsų partiją.
Tai ne tik natūralu, bet absoliučiai neišvengiama. Kaip jau teko priminti, gelmines politines takoskyras sukuria skirtingos žmonių reakcijos į tos pačios politinės tikrovės / aplinkos spaudimą.
Čia galioja tik viena bendro pobūdžio taisyklė: juo toji tikrovė / aplinka priešiškesnė ir atšiauresnė, juo greičiau išryškėja ir būna didesni tų reakcijų skirtumai. Šiuo požiūriu Lietuvai labai nepasisekė, palyginti su Lenkija, kad Sąjūdžio laikais nebuvo jokių rimtesnių represijų, kokias patyrė Solidarumas įvedus karo padėtį.
Bet tai tik tokių niuansų svarbą primenantis trumpas nuokrypis. Politinių takoskyrų plotis ir gylis taip pat smarkiai lemia bendravimo ir bendradarbiavimo galimybes.
Vargu ar kas nors šiandien stebisi, kad A. Sniečius ir J. Paleckis nedalyvavo 1949 m. Minaičių km įvykusiame partizanų vadovybės suvažiavime ir nepasirašė LLKS Deklaracijos, o J. Žemaitis ir A. Ramanauskas nesilankydavo LKP plenumuose ir partinio aktyvo pasitarimuose.
Sunkiau įžvelgiamos takoskyros
Bet kartais takoskyros būna ir sunkiau įžvelgiamos ir ne iš karto atpažįstamos. Beveik nerašoma, todėl nedaugelis žino, kokios įtampos buvo Sąjūdžio vadovybėje dėl santykių su A. Brazausko vadovaujama LKP. O jų pagrindas — išoriškai vis labiau stiprėjęs Sąjūdžio ir LKP žodžių ir net kai kurių veiksmų panašumas.
Pasirodė, kad ir LKP CK draugai — už Katedros grąžinimą tikinetiesiems ir pagarbų dialogą su jais, jiems staiga prireikė ir įteisino savoi pačių dešimtmečiais draustus Trispalvę ir Himną, jie stojo ir už valstybinę lietuvių kalbą, už kolonistų antplūdžio ribojimą, ir dar daug už ką. Būtent todėl Sąjūdžio vadovynėje nuskambėdavo siūlymai ne tik eiti kartu su LKP ir remti jos sekretorių, bet laikyti jį faktiniu visos Tautos vedliu. Tuo pagrindu pradėjo ryškėti skilimo požymiai.
Bet tokiais atvejais visada būna klausimas ar klausimai, kurie atlieka lakmuso popierėlio vaidmenį. Tuo popierėliu tada tapo klausimas: Nepriklausomybė ar suverenitetas žingsnis po žingsnio? Klausimo ir jo sukurtos takoskyros priežastis — akistata su milžiniška išorine galia, kuri vadinosi Maskva. Visi suprato, kad ji pasiruošusi bet kurią akimirką smogti, nors ta akimirka atėjo ne iš karto — prie TV bokšto. Taigi reikėjo kiekvienam apsispręsti, ką rinktis esant akistatoje su virš galvų kybančiu ir bet kada ant jų galinčiu nusileisti Kremliaus vėzdu.
Politinė diferenciacija suverenumo klausimu
Mūsų dienomis pasikeitė kone viskas. Bet pamatiniai ir verčiantys rinktis bei apsispręsti dalykai išlieka. Stovime tokios pat didelės jėgos — slopinančio bet kokius mėginimus ,,nukrypti nuo europinių vertybių ir teisinės valstybės principų” ir pasiruošusio smogti įvairių sankcijų vėzdu Briuselio — galinčio pratrūkti įniršio akivaizdoje. Tai, kad nebus panaudota armija ir tankai, galios santykio ir reikalo esmės nekeičia. Tai supranta visos ES šalys, o lenkai, vengrai, slovakai jau seniai žino ES sankcijų botago kirčių skonį.
Todėl ES vyksta politinė diferenciacija esminiu — valstybių suverenumo — klausimu. Pats klausimas ir jo kuriamas pasidalijimas nėra naujas, ta problema ir takoskyros matytos SSRS ir, konkrečiai, LSSR laikais. Kaip ir kadaise SSRS, šių dienų ES beveik visur atsirado ir stiprėja sąjūdinis pasipriešinimas vis labiau centralizuojamos valdžios savivalei. Lietuvoje — pelkė, primenanti padėtį iki Sąjūdžio ir LKP išsiskyrimo minėtu esminiu klausimu: nepriklausomybė ar suverenitetas?
Kad ir kaip būtų atrodę keista ir neįtikėtina prieš trisdešimt metų, šiandien klausimas iš esmės tas pats: susigrąžinti valstybę atsiimant ES perimtas jos suverenias galias ar tenkintis tik ribotą administracinę savivaldą turinčios ,,federacinės žemės” statusu? Vaizdžiau įvardijant partijoje po rugsėjo 6 d. išryškėjusią takoskyrą pasitelkus anų laikų analogiją, klausimas toks: NS savo giliausia esme — sąjūdinė (ozolinė) valstybinė ar lkpistinė (brazauskinė) federalistinė partija?
Konferencijoje ši alternatyva buvo įvardyta aiškiai. Ir net jeigu joje nebūtų buvę daugelio kitų puikių dalykų, renginys vien dėl to aiškumo būtų patenkinęs ir pranokęs visus lūkesčius.
Dar kartą ačiū dalyvavusiems ir supratusiems konferencijos tikslą bei prasmę.
Vytautas Radžvilas
Teisingumo ministerijos irgi nepavyko apgauti. Sveikinimai naujajam Pirmininkui!
„Teisingumo ministerija įvertino Nacionalinio susivienijimo suvažiavimo rezultatus: partijai formaliai vadovaus V. Sinica”
.lrytas . lt/lietuvosdiena/aktualijos/2025/10/27/news/teisingumo-ministerija-ivertino-nacionalinio-susivienijimo-suvaziavimo-rezultatus-partijai-formaliai-vadovaus-v-sinica-40064443
Straipsnio pavadinime žodis „formaliai” yra perteklinis ir nereikšmingas. Partijai vadovaus Sinica. Taškas. Dabar Radžvilas galės pradėti ilgą kelią per teismus, o Sinica JAU vadovauja partijai.
Gal ir Nacionaliniam Susivienijimui reikėtų kreiptis į Lietuvos prezidentą, Lietuvos Seimą ir Vyriausybę dėl šios problemos? „Grupė Seimo narių kreipėsi į švietimo, mokslo ir sporto ministrę Ramintą Popovienę, ragindami imtis skubių veiksmų, kad Mickūnų seniūnijos vaikai turėtų galimybę mokytis valstybine lietuvių kalba.Šiuo metu Mickūnų gyvenvietėje veikia tik dvi lenkiškos gimnazijos – Mickūnų ir Egliškių, o lietuvių kalba besimokantiems vaikams vietos nėra. Tuo tarpu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigtame lietuviškame vaikų darželyje ugdoma net 110 vaikų, tačiau jiems vėliau nėra galimybės tęsti mokslų lietuvių kalba savo gyvenvietėje.„Tai akivaizdus švietimo prieinamumo ir lygių galimybių pažeidimas. Negalime toleruoti situacijos, kai Lietuvos vaikai savo šalyje neturi galimybės mokytis valstybine kalba. Tai klausimas ne tik apie švietimą, bet ir apie mūsų valstybingumo pagrindus“, – sako Seimo narys Audronius Ažubalis, vienas iš kreipimosi iniciatorių.
Ar J.Sabatauskui Tautinių mažumų konvencija svarbesnė už Lietuvos Respublikos konstituciją?”Seimo Pirmininko pavaduotojo J. Sabatausko pranešimas: „Susidaro įspūdis, kad Vyriausybė nori supriešinti tautines mažumas“2024 m. gegužės 8 d. pranešimas žiniasklaida
….Pasak socialdemokrato, Tautinių mažumų apsaugos konvencijoje „numatytos paprastos teisės“: pvz., didesnės tautinių mažumų koncentracijos vietovėse žmonės turėtų turėti teisę kreiptis savo kalba į administracines valdžios įstaigas, o gatvių ir vietovių pavadinimai galėtų būti rašomi dviem kalbomis..lrs.lt/sip/portal.show?p_r=40564&p_k=1&p_t=288522&p_a=1698&p_kade_id=9
Lietuvoje iki šiol daug lemia pradinis (patriotiškas!) nusivylimas „ne tokia” Lietuva, pirmą kartą davęs sunkaus nokdauno rezultatą per 1992 Seimo rinkimus. Lietuva iki dabar pasidalijusi į tikinčius, kad reikėjo tik pataisyti išties sugedusią ruso atvežtą tvarką – i r gražiai, lietuviškai , nesipykstant gyventi prie ruso elektrifikuotoje ir mechanizuotoje Lietuvoje , su traktoriais žemelę linksmai vagojančiais traktoristais – i r visus kitus, vienaip ar kitaip, bet norinčiais Lietuvoje įvairesnio , labiau vakarietiško ir vėlgi „sugedusio” gyvenimo
Pagal geografinę padėtį ir svorį Lietuvai savižudybė pyktis vienu metu ir su Rusija ir su ES. ES demokratija, sudarančios Sąjungą valstybės renka Parlamentą, tas ir nustato ES liniją. Kiek begudrautų administracinis centras Briuselyje, Ursula ne Putinas i r negali pati savę išrinkti prieš daugumos valią. To šiuo metu lietuviams turibūti gana. Sunkiai pataisomas dalykas tiktai migrantai. Sykį patekę beveik nebeiškrapštomi atgal. Tamp a piliečiais ir patys reiškia nuomonę vietinių elgesio klausimu. Keistas tas Europos tautų abejingumas ir laiko tempimas.
Taip ir neaišku, kas yra NS pirmininkas. Ir V. Radžvilas ir V. Sinica pasirašo esą NS pirmininkais. Dvivaldystė? Lietuvos viduramžiais jau buvo kažkas panašaus.
Reikia žiūrėti ne kas kaip pasirašo, o kaip yra oficialiuose dokumentuose, kuriuos tvarko Teisingumo ministerija. Juose NS pirmininkas yra prof. V. Radžvilas. V. Sinica yra apsišaukėkis. Tokia yra tikrovė ir tiesa.
Sinica ir yra pirmininkas, nes tauta pasirinko jį. O Radžvilas laikosi įsikibęs kėdės nors tu ką.
Jeigu politinės tikrovės neįmanoma pergudrauti, tai kaip čia vis nutinka, kad kažkokie susmirdę komunistai ją vis pergudrauja ir patenka valdžion?
Susmirdę komunistai pergudrauja ne politinę tikrovę, o naivius, politiškai neraštingus Lietuvos žmones. Tai esminis skirtumas. Kad taip nebūtų, reikia daugiau šviestis. Prof. V. Radžvilas tai ir daro.
Šviestis? Tik jau be Radžvilo. Šitiek metų šviečia, bet nesugeba apšviesti, tai tegul nešviečia daugiau, nes nemoka telkti ir šviesti.:ddd
Vargas dėl proto!
Sugalvok tu man:
„lkpistinė (brazauskinė) federalistinė partija?”