Liudvika Meškauskaitė
Ar Lietuva galėtų ja pasinaudoti?
„Tuščios kėdės“ krizė (angl. Empty Chair Crisis) – tai yra vienas iš svarbiausių ir dramatiškiausių įvykių Europos ekonominės bendrijos (EEB) (dabartinės Europos Sąjungos pirmtakės) istorijoje.
Tai buvo politinė krizė, įvykusi 1965–1966 metais.
Krizės esmė
Krizės pradžia: 1965 m. liepos 1 d. Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle nurodymu atšaukė Prancūzijos atstovus iš EEB Ministrų Tarybos ir kitų Bendrijos institucijų.
Priežastis: Tai buvo Prancūzijos protestas prieš gilesnę Europos integraciją ir suprenacionalizmą (viršnacionališkumą), kurį palaikė Europos Komisija (vadovaujama Walterio Hallsteino) ir kitos valstybės narės.
De Gaulle’io motyvai
Prancūzijai, vadovaujamai de Gaulle’io, didžiausią susirūpinimą kėlė keli klausimai, susiję su valstybės suverenitetu.
Daugiabalsis balsavimas: Nuo 1966 m. sausio 1 d. Romos sutartys numatė perėjimą prie kvalifikuotos balsų daugumos balsavimo Ministrų Taryboje daugeliu sprendimų. De Gaulle’is baiminosi, kad Prancūzijos gyvybiškai svarbūs interesai (pvz., Bendroji žemės ūkio politika – BŽŪP) galės būti perbalsuoti kitų valstybių koalicijos.
Europos Komisijos galia: De Gaulle’is piktinosi Komisijos pirmininko Hallsteino bandymais praplėsti Bendrijos galias (pvz., pasiūlymai skirti Bendrijai „nuosavus išteklius“ ir suteikti daugiau biudžeto galių Europos Parlamentui), ką Prancūzija vertino kaip žingsnį link federalinės Europos, o ne valstybių Europos (Europe des États).
Krizės Išsprendimas: Liuksemburgo kompromisas
Krizė truko septynis mėnesius, per kuriuos Bendrijos darbas buvo paralyžiuotas. Išeitis buvo rasta 1966 m. sausio mėn. priėmus neformalią sutartį, pavadintą Liuksemburgo kompromisu.
Kompromiso esmė: Sutarta, kad tuo atveju, kai sprendimas Taryboje galėtų būti priimamas balsų dauguma, bet liečia labai svarbius vienos ar daugiau valstybių narių interesus, Tarybos narės sieks pasiekti sprendimą, tenkinantį visus, t. y., de facto suteikė teisę valstybei narei blokuoti sprendimą, kai jai kyla rimtų nacionalinio intereso pavojų.
Krizės palikimas
Ši krizė ir Liuksemburgo kompromisas:
Sustabdė integraciją: Jis ilgam sulėtino perėjimą prie balsavimo dauguma ir įvedė neoficialų veto teisės mechanizmą.
Sustiprino Tarybos vaidmenį: Sustiprino valstybių narių vyriausybių įtaką Bendrijos sprendimų priėmimo procese, Komisijos (viršnacionalinės institucijos) sąskaita.
„Eurosclerosis“: Ši kompromiso dvasia, kai sprendimai reikalavo konsensuso net ir ten, kur sutartys numatė daugumą, prisidėjo prie 8-ajame dešimtmetyje vyravusios „Eurosclerozės“ (Europos integracijos stagnacijos) epochos.
