Savižudybės situacijoje pasirodo žmogaus kilnumas, gerai pagalvojus.
Tai aukščiausia žmogaus laisvės išraiška. Tai suprato Šv.Augustinas, kai sakė „Tu galėjai pašaukti mane šį pasaulį be mano žinios, bet išganyti manęs be mano valios Tu negali”. Yra riba, kurioje sustoja pats Dievas. Visagalis čia nieko negali.
Savižudybėje žmogus yra absoliučiai laisvas. Jis laisvas nuo Dievo, nuo moralės, nuo visuomenės normų, darbo, privalomybės, nuo Kito snukio. Tai ir yra tikrasis Ivano Karamazovo grąžinamas bilietas. Kito bilieto žmogus neturi.
Džonas Dunsas Škotas irgi sujuto, kad turi būti kažkas gilesnio už Dievo plano privalomybę. Jeigu yra laisva valia, tuomet turi būti ir galimybė rinktis blogį, o ne tiktai tomistinį Gėrį. Vadinasi, ne viskas veda tik į gėrį. Voliuntarizmas, tsakant, škia.
Protestantų mistikai, kaip Jacobas Bohme, irgi žiūrėjo į Ungrund. Be jos nėra laisvės ir netgi Dievo. Racionalus arba kalbos Dievas užmeta skraistę ant Bedugnės ir sako „dabar mes tave pavedžiosim už nosies ir parodysim ką, kada ir kaip atnašauti”.
Tie racionalumo dievai, kurie tiesiog kiekvieną dieną išradinėjami psichiatrų kabinetuose ir „Akropoliuose”, yra tie trys Jobo draugai. Jie atėjo įrodyti Jobui, kad šis neteisus, kai atsistojo ties Ungrundu ir jau norėjo gražinti bilietą.
Žinom kuom jiems baigėsi – Dievas liepė prašyti Jobo atleidimo, jeigu Jobas jiems atleis, tai tada ir Jis jiems atleis. Todėl niekuomet nevarykit ant savižudžių, jie vieninteliai nemeluoja.
Ar dar reikia prisiminti A.Kamiu?… Vienintelis visoje filosofijos istorijoje, išdrįsęs užduoti lemiamą klausimą. Jis norėjo, kad Sizifas grįždamas nuokalne šypsotųsi. Jis tuo buvo įsitikinęs.
„Serotonine” žudomasi ramiai, racionaliai, be pykčio, be nevilties ir pompastikos. Ir net nežiūrint į Ungrund. Išsipildė A.Šliogerio žodžiai, kad krikščioniška apokalipsė yra didžiulė dovana, kupina prasmės. Ateina laikai kai visuotiniame debilizme paskęs bet kokia prasmė ir metafizinė įtampa.
Vis dėl to reikia tikėti, kad Sizifas grįždamas šypsosi.
