Ką tik parodė (LRT) R.Bružo laidą „Istorijos perimetrai“ apie Vilniaus klausimą. Vis gi, nieko neįžeidžiant, nepalyginamai solidesnė nei V.Savukyno laida apie J.Pilsudskį. Dar kartą gera proga įsitikinti, kad geri šaltiniai lemia labai daug ką, jei ne viską.
Prieš mėnesį, minint J.Pilsudskio metines, Lietuvos viešoje erdvėje buvo pasirodę vertinimai, jog maršalas buvo kone romantikas, svajotojas, didysis geopolitikas, mylėjęs Lietuvą ir net ją saugojęs. Viskas taip, bet mylėjęs ir saugojęs kaip Lenkijos dalį.
Labai vykę laidoje esantys palyginimai su šiuolaikiniais politiniais procesais. Panašiai kaip V.Putinas užėmęs Krymą ir Donbasą prarado Ukrainą, Pilsudskis užėmęs Vilnių prarado Lietuvą. Būtent dėl to M.Riomeris ir kaltino bendražygį, „išdavusį Idėją“ – bendro sugyvenimo galimybę po skausmingo virsmo į etnolingvistines valstybes sugriuvusių imperijų žemėse. To pasekmes jaučiame iki dabar. Žiūrint retrospektyviai, tai yra didysis J.Pilsudskio geopolitinis pralošimas.
Tačiau lietuviai nebuvo vien tik pasyvios aukos. Mes norėjome padaryti Klaipėdoje tą patį, ką Pilsudskis Vilniuje, o Putinas – Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Ir kodėl tai turėtų stebinti, jeigu politinį makiavelizmą suprantame kaip universalų valstybių egzistavimo pagrindą, ypač tais laikais? Nebent laikysime lietuvius šventesniais už visas likusias tautas ir valstybes.
LDK ir unijinės valstybės tapatybės transformacija į etno-nacionalines valstybes įvyko skausmingai ir šiose skyrybose nėra šventųjų. Susivokti kokias lietuvybės trajektorijas tuomet praradome (pirmiausia, žydų ir lenkų paveldus) ir kaip jos galėjo inkorporuotis į naujos valstybės struktūrą – iki šiol egzistuojantis uždavinys.
Labai vykusi laida, verta būti įtraukta į mokyklines programas. Sveikinimai autoriams.
