Vytautas Sinica. Pavojingose rogėse sėdime ir net apie tai nekalbame

Būna geri interviu, ir būna labai geri. Šis yra tiek geras, kad net didžiuojuosi. Apie Vakarų nenorą įveikti Rusiją, apie Lietuvos dviprasmišką laikyseną (nedviprasmiška yra Lenkijos) ir dar daug apie ką. Trumpa citata iš interviu:

„Esminis skirtumas tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, Lenkijos yra tas, kad, žiūrint iš šono, mes „triukšmaujame“ taip pat kaip Lenkija, bet elgiamės visai ne taip. Lenkija, remdama Ukrainą, siekia ateityje tapti nauju galios centru.

Mes gi tegalime maldauti Vokietijos, kad ji Lietuvoje įkurdintų savo brigadą, tarsi nesuprasdami, kad visai neaišku, ar Vokietija tuo apskritai suinteresuota. Mūsų politika jau seniai yra pataikauti Vokietijai, ir nepanašu, kad jos ketinama atsisakyti. Lietuva akivaizdžiai negalvoja apie nors kiek savarankiškesnę gynybos politiką.

Mes gi tegalime maldauti Vokietijos, kad ji Lietuvoje įkurdintų savo brigadą

Andrius Kubilius postringauja apie demokratijos kūrimo Rusijoje būtinybę, lyg nesuprastume, kad neišskaidytoje Rusijoje to niekada nebus. Tokios kalbos yra blefas. Pokario Vokietijos istorija Rusijoje nepasikartos. Nesuvokiame net trumpalaikių tikslų ir leidžiame Lietuvoje kurtis „liberalais“ pasivadinusiai Kremliaus agentūrai. Latviai tai supranta, o lietuviai – ne.




Ukrainai padedame, daug ir garsiai kalbame tarptautinėje arenoje, bet nesiimame nieko, kad bent kiek permąstytume mūsų pačių užsienio politiką.“

Kiekvieną kartą, kai Radžvilas va taip kalba apie užsienio politiką, negaliu susilaikyti nepagalvojęs, kad štai tokį dėstytoją prieš keletą metų, vykstant karui Rytų Ukrainoje, prametė VU politikos mokslų institutas. Taip, tas pats institutas, kuriam metų valstybės kūrėjas – Olegas Šurajevas. Vieta, kuri turėtų ruošti stipriausio valstybinio mąstymo žmones, bet vis dažniau išleidžia absolventus, nuoširdžiai tikinčius, kad stiprios nacionalinės valstybės ir jų išlikimo siekis yra kažkokia romantinė atgyvena. Nei ankstesnei, nei esamai valdžiai VU TSPMI kryptis ir būklė nepasirodė spręstina problema. Bet ankstesnė bent valdė per lokalų karą, dabar gyvenam kitoje tikrovėje.

Čia pastaba tik tarp kitko, ne kad Radžvilą grąžintų (jam gerai ir filosofijos fakultete, praradimas tik studentams). Pastaba, kad gal vieną dieną pagaliau suprastume, kad valstybinio mąstymo ugdymas yra valstybės interesas ir negali būti paliktas savieigai, kaip išeis, kaip atsitiktiniam kolektyvui užplauks.

Pavojingose rogėse sėdim ir net apie tai nekalbam.

Interviu skaitykite ČIA

Reklama

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Susiję straipsniai

Kastytis Braziulis. Valstybėje sukurti saugikliai, kad pilietinės visuomenės balsas neturėtų realios galios

Vakar su rimtais vyrais rimtai diskutavome apie mūsų rinkėjų abejingumą, nusivylimą, nesidomėjimą politika ir apskritai viskuo, kas vyksta...

Daniel Schatz. Radikalus Gretos Thunberg posūkis nusipelno dėmesio, o ne plojimų

Greta Thunberg palaikė rezoliuciją „Sionizmas yra rasizmas“ ir neseniai dalyvavo protestuose Paryžiuje, kuriuos lydėjo riaušės ir vandalizmas. Greta Thunberg...

Prof. Rasa Čepaitienė. Europos saulėlydis?

  Neseniai mirusio vokiečių sociologo ir ekonomisto Gunnaro Heinsohno 2003 m. išleistas fundamentalus veikalas „Sūnūs ir pasaulinė galia: teroras...

Vytautas Budnikas. Imperijos pagirios: trisdešimt penkeri metai po Sovietų Sąjungos žlugimo

Britų žurnalisto Joe Luco Barneso kelionė po keturiolika buvusių Sovietų Sąjungos respublikų atskleidžia, kaip skirtingai susiklostė tautų, 1991...