Neįmanoma nesistebėti Tėvynės Sąjungos pasitikėjimu ir pasitenkinimu savimi. Užsienio ir vidaus reikalų ministerijų skandalų fone, prof. Landsbergis tikina, kad Gabrieliaus atsistatydinimo raštas buvo pasikarščiavimas ir Šimonytė neturėtų jo tenkinti. Kubilius apskritai sako, kad sankcijų trąšoms skandalas yra smulkmena ir Šimonytė turėtų nepriimtinėti jokių savo ministrų atsistatydinimų. Prisimenant Čmilytės „ši valdžia geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai“, matosi, kad ir partnerius tas mesianizmas užkrečia.
Na, o Dainius Žalimas, nors ir bandantis vaizduoti distancija nuo partijos, yra tiesiog chrestomatinis pavyzdys to pasimėgavimo savimi, būdingo visai kompanijai. Pasak jo, jam vadovaujant Konstitucinis teismas dirbo puikiai, neklausė visuomenės, buvo nepriklausomas. Jeigu ir buvo nepriklausomas, tai nebent nuo pačios Konstitucijos. Reikia pripažinti, kad kai Kūrio Konstitucinis teismas kalbėdavosi su dvasiomis, jis rasdavo Konstitucijoje tik tai, ko ten neparašyta. Tuo tarpu Žalimo teismas rasdavo tai, kas tiesiogiai prieštaravo pačiam Konstitucijos tekstui. Reikia sugebėti taip dirbti, reikia sugebėti tuo didžiuotis.
Jeigu būtų bent pačios partijos intereso žiūrinti organizacija (na nes kur jau ten Lietuvos interesai) TS-LKD galėtų paskirti Užsienio reikalų ministru Audronį Ažubalį, o Vidaus reikalų ministru Lauryną Kasčiūną ir stabilizuoti padėtį, pasikelti reitingus, nutraukti skandalus, apsunkinti gyvenimą kritikams iš kairės ir dešinės (įskaitant mane). Tai tikrai nebūtų Lietuvos problemų sprendimas (dėl daugybės baisių šios koalicijos darbų jie abu tvarkingai tyli), bet daugybės problemų sprendimas pačiai partijai. Bet turiu nuojautą, kad TS-LKD nėra tokia partija. Antraštės sufleruoja, kad ten viskas labai gerai ir nėra ko taisyti.
Puikiai