Vladimiras Laučius. Vėl – naujas pasaulis, nauja epocha?

Kiekvieną kartą, kai svarbūs pasaulio politikos reiškiniai, įvykiai ar procesai neįsipaišo į įprasto pasaulėvaizdžio rėmus, imama garsiai šaukti, kad pasaulis radikaliai ir negrįžtamai kinta, kad įžengiame į naują epochą, kurioje viskas bus kitaip, nei buvo anksčiau, ir kad „pabudome naujoje realybėje“. Šiandien už lango – ir vėl tas riksmas apie naujas epochas, didžiąsias istorijos pabaigas ir eilinį naują pasaulį. <…>

Per pastaruosius kelis dešimtmečius tų „naujų realybių“ ir „visa keičiančių“ revoliucijų prisikaupė tiek, kad, prisiminus visų jų pranašus ir tų pranašų rimtus veidus, pradeda imti juokas. Antai XX a. paskutinį dešimtmetį Franciso Fukuyamos pastangomis sužinojome, kad prasideda „istorijos pabaiga“. Radikalu, negrįžtama ir, aišku, viso pasaulio mastu; ne kitaip.

Kartu su istorijos pabaiga mus ištiko informacinė revoliucija, apie kurią buvo sakoma, kad ji keičia viską ir iš esmės, tveria naują pasaulį ir naują žmogų. <…> Ir štai Manuelis Castells’as bei kiti pranašai išaiškino, jog gyvename naujoje – informacinėje visuomenėje, visiškai kitame pasaulyje, apie kurį dar niekas nieko nežino, išskyrus Castells’ą, kurį, patys suprantate, ta proga privalome gerbti, skaityti, tikėti ir būti labai dėkingi už naują išmintį.

Po Rugsėjo 11-osios teroro išpuolių iš aukščiausių Vakarų pasaulio tribūnų vėl sklido kalbos apie tai, kad (na, žinoma, turbūt jau atspėjote) visi pabudome naujame pasaulyje, ir viskas nuo šiol bus visai kitaip.

Kai Vladimiras Putinas 2008 metais užpuolė Gruziją, Vakarai to beveik net nepastebėjo, nes mokėsi gyventi iškart trijuose naujuose pasauliuose, trijose naujose epochose: istorijos pabaigos, informacinės visuomenės ir post- Rugsėjo 11-osios. O dar kaip tyčia artėjo majų kalendoriaus išpranašauta pasaulio pabaiga, turėjusi įvykti 2012 metais. Tad Kremliaus veiksmai atrodė kaip smulkmena. <…>

<…> Naujas epochas sulig kiekvienu mėnesiu ar dešimtmečiu vis atrandantys ir naujus pasaulius įsivaizduojantys analitikai ir apžvalgininkai dabar choru šaukia, kad senoji, taisyklėmis ir tarptautinės teisės laikymusi grįsta pasaulio tvarka po Venesuelos – ir būtent po Venesuelos! – sugriuvo. Ak, kaip graudu. Ir kaip tik šiandien (na, žinoma; kaip visada, visi istoriniai lūžiai prasideda būtent šiandien) įžengiame į naują epochą ir vėl pradedame gyventi visiškai naujame pasaulyje.

<…> Kartais ima susidaryti įspūdis, jog naujųjų pasaulių ir istorijos pabaigų šaukliai serga apysunkia Alzheimerio forma, neleidžiančia jiems prisiminti to, kas vyko ir buvo kalbama prieš 20 ar net keletą metų. Kaip filmo vaikams „Teletabiai“ veikėjai – Tinkis Vinkis, Lialia, Dipsis, Pou ir dulkių siurblys Lulu – jie gyvena pasaulyje, kuris prasideda krykštaujančios saulutės tekėjimu ir baigiasi žodžiais „laikas atsisveikinti“, kai saulutė leidžiasi. Kiekviena diena jiems – nauja epocha ir naujas pasaulis.

Šitų politikos teletabių mąstysena tiek sutrikusi, kad jie mato naują pasaulio tvarką dėl Trumpo Amerikos veiksmų Venesueloje, bet kažkodėl nematė naujos tvarkos dėl sąjungininkų veiksmų Serbijoje, kur buvo pažeistas po Antrojo pasaulinio karo įtvirtintas valstybių sienų neliečiamumo principas, atplėšiant nuo Serbijos Kosovą. Jie nepamatė naujo pasaulio, naujos tvarkos nei tada, kai buvo be mandato užpultas Irakas, nei tada, kai Rusija jėga atplėšė nuo Gruzijos Pietų Osetiją.<…>

<…> Ir net didžiausias karinis konfliktas Europoje po Antrojo pasaulinio karo, kai Vakarai pasirodė esą bejėgiai atsakyti naujajam fiureriui taip, kaip atsakė Hitleriui, nesukėlė tiek kalbų apie senosios pasaulio tvarkos ir tarptautinės teisės žlugimą, kiek dabar jų sukėlė vienadienis Trumpo spektaklis Venesueloje ir kiek ilgiau trunkantis Grenlandijos šou. <…>

<…> Iš aukštas pareigas einančių Vakarų politikų ir tarptautinės politikos analitikų, ypač – Lietuvoje, pastaruoju metu sklinda nesibaigiančios laidotuvių kalbos, kuriose prisimenama, koks nuostabus buvo šaltojo karo laikų ir dviejų amžių sandūros pasaulis, kuriame valstybių santykiai rėmėsi normomis, surašytomis tarptautinės teisės kalba. Esą visa ko pagrindas buvo ne jėga ir galia, o moralės normos ir teisės principai.

Tai dar vienas „naujų pasaulių“ ir „naujų epochų“ pranašų mitas, kuriuo tikima, kai prarandama istorinė atmintis. Mat ta taisyklėmis paremta tvarka, dėl kurios šiandien tokią nostalgiją jaučia tarptautinių santykių liberalai, buvo anaiptol ne pagrindas, o antstatas. Pagrindas buvo galių balansas – susitarimas tarp Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų. <…>

<…> Iš vieno aukšto rango politiko, su kuriuo šiomis dienomis diskutavome minėta tema, išgirdau tokį kontrargumentą: „Bet ta tvarka vis tiek buvo morali – juk JAV nepripažino Baltijos valstybių okupacijos“. Ne, ta tvarka nebuvo morali, atsakiau jam: su Stalinu glaudžiai bendradarbiavusios Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės leido Rusijai okupuoti Baltijos valstybes. Ir sutarė Jaltoje kaip tik dėl tokio pasaulio, kuriame Baltijos valstybių nelieka. Esmė buvo tai, kad pasidalino pasaulį su Rusija ir atidavė Lietuvą jai, o ne tai, kad nepripažino okupacijos de jure.

Tokia yra tikrovė, kurią tenka vertinti, kai kalbame apie pokario tarptautinės tvarkos tariamą moralumą ir dabartinės situacijos tariamą naujumą ir amoralumą. Teisūs ne tie, kurie šaukia, kad po Venesuelos pabudome naujame pasaulyje: teisus Ekleziastas, sakantis, kad nieko nauja nėra po saule.

Visas straipsnis – 15min