Prieš 15 metų pirmą kartą viename savo straipsnyje pavartojau žodį „Talibanas“, apibūdindamas vertybinio fanatizmo persunktas politikų iniciatyvas (tąkart tai buvo mėginimas Lietuvoje uždrausti abortus). „Talibano“ apibūdinimas per tą laiką gerai prigijo.
Šiandien tenka kalbėti apie Naująjį Talibaną. Senojo Talibano politiniai atstovai norėjo primesti visuomenei savo politinį tikėjimą su visomis jo apeigomis, vertybėmis ir tabu. Naujasis Talibanas – primityvesnis. Jo esmę tiksliausiai apibūdina cancel culture sąvoka.
Naujasis Talibanas kalba ne tiek apie tai, kas jam šventa ir kaip tuos šventus dalykus įdiegti visuomenei, kiek apie tai, kas, jo adeptų požiūriu, ateina „iš velnio“ ir ką reikia deginti ant laužų.
Senasis Talibanas draudžia todėl, kad siekia ką nors apsaugoti: tradicinę šeimą nuo modernybės iššūkių; vaisių nuo moters teisės negimdyti; moters veidą nuo svetimų vyrų žvilgsnių; tradicinę seksualinę orientaciją nuo netradicinės orientacijos arba, kitaip tariant, nesugadintus vyrus nuo sugadintų vyrų.
Naujojo Talibano darbotvarkė šiuo atžvilgiu – primityvesnė ir, ko gero, agresyvesnė. Jo tikslas – drausti ne tiek tam, kad ką nors apsaugotum, kiek tam, kad paniekintum, sudegintum blogą knygą ar raganą, pademonstruotum save kaip gėrio ir šviesos karį, nugalėtum kitamintį-kitatikį ir pašoktum ant aukos kaulų.
Ir Senasis, ir Naujasis Talibanas – tai dvi to paties reiškinio pusės, atitinkančios du vadinamųjų vertybinių karų (culture wars) tipažus.
<…>
Bet grįžkime prie Naujojo Talibano ir jo apraiškų Lietuvoje. Viena jų – tai, kad kai kuriems politikams atrodo kur kas svarbiau ieškoti dar likusių sovietmečio paminklų ir klykti apie jų nugriovimo poreikį, nei, tarkime, sutvarkyti sostinei gėdą darantį, žmonių sveikatai bei turtui konkretų pavojų keliantį sovietų reliktą – Molėtų plentą.
Naujiesiems talibams daug labiau rūpi nugriauti kokį nors sovietinį stabą, simboliškai įžeidžiantį jų tikėjimą, nei sunaikinti ne tik gėdingą, bet ir grėsmę nacionaliniam saugumui keliantį sovietinį palikimą Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, kur iki šiol nėra modernių sutvarkytų kelių, užtikrinančių gerą susiekimą bei reikiamą kariuomenės mobilumą.
Lietuvos naujieji talibai, kaip ir jų bendraminčiai Afganistane, linkę drausti (Afganistane – dar ir griauti) kultūros paveldą, kuris, jų įsitikinimu, gali kaip nors užgauti tikinčiųjų jausmus.
Antai protu nepasižymintis Lietuvos kultūros ministras (jis dėl to nėra blogesnis už kitus; jis tiesiog kitoks) neseniai nusprendė, jog Lietuvoje reikia skelbti „karantiną rusų didiesiems klasikams“, tarp jų – Piotrui Čaikovskiui.
Dabartinei valdžiai apskritai būdinga skelbti perteklinius karantinus, bet karantinas kultūros klasikams – tai dar palyginti nesenos ir neištirtos politinės negalios simptomas arba ganėtinai iškalbinga politinio tikėjimo išraiška. Gal, ministre, pagerbkime nacių aukas ir pravalykime repertuarus nuo Bacho ir Beethoveno kūrinių?
Naujausia kultūrinio Talibano sudeginta „ragana“ – ledo šokėja Margarita Drobiazko, iš kurios prezidentas nusprendė atimti Lietuvos pilietybę. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas jau paaiškino žiniasklaidoje, kaip šis sprendimas blogai atrodo teisiniu požiūriu.
Bet mes gal pirmiausia esame ne teisinė, o religinė valstybė? Tuomet mums svarbu vadovautis credo. O pagal Naujojo Talibano credo, už neteisingą šokį iš žmogaus reikia atimti jo pilietybę, už neteisingą nuomonę – darbo vietą, už neteisingą kompozitorių – „Spragtuką“ ir „Gulbių ežerą“, už neteisingą veido išraišką – galvą.
Visas straipsnis – portale 15min. (prenumeratoriams).
