Pietų Afrikos Respublikoje į gatves išėjo vietos juodaodžiai, reikalaudami išvaryti iš šalies kitus juodaodžius. Taip sudūžta Vakarų kairiųjų aktyvistų pasaka, esą kiekvienas migracijos konfliktas kyla iš „baltųjų rasizmo“, kolonializmo istorijos ir kitų nuvalkiotų kaltės formulių.
Čia ta schema neveikia. Nėra baltojo skriaudėjo. Nėra patogios aukos, kurią būtų galima rodyti universitetų auditorijose ir televizijos studijose. Yra juodaodžiai Pietų Afrikos piliečiai, pykstantys ant juodaodžių atvykėlių iš Zimbabvės, Mozambiko, Malavio, Kongo ir Nigerijos.
Migracijos klausimas nėra odos spalvos klausimas. Tai valstybės, pilietybės, sienų, darbo rinkos ir viešųjų paslaugų klausimas. Kai valstybė nebesugeba atskirti, kas teisėtai gyvena jos teritorijoje, kas dirba legaliai, o kas turi būti deportuotas, šį klausimą anksčiau ar vėliau pradeda spręsti gatvė. O gatvė sprendžia grubiai – su įtūžiu ir minios „teisingumu“.
2026 m. birželio 30-ąją Pietų Afrikoje vyko masiniai mitingai prieš nelegalią migraciją. Juos telkė pieš migrantus kovojantis judėjimas „March and March“, greta veikė organizacija „Operation Dudula“ ir kitos panašios grupės. Protestuotojai buvo paskelbę ultimatumą: nelegaliai šalyje esantys užsieniečiai turi nedelsiant išvykti.
Vyriausybė šio ultimatumo nevykdė ir žmonės nebetiki, kad valdžia susitvarkys pati. Jie nebenori dar daugiau kalbų apie „įtrauktį“, „pakantumą“ ir „solidarumą“. Jie nori paprasto dalyko: kad jų šalis turėtų sienas, veikiančius įstatymus ir teiktų pirmenybę savo piliečiams.
Pagrindinė šalies liga yra korupcija, ekonominis sąstingis, nusikalstamumas ir valstybės negebėjimas atlikti elementariausių funkcijų. Nedarbas viršija 43 procentus. Tokioje šalyje nelegali migracija tampa ne abstrakčiu akademiniu „įvairovės“ klausimu, o ypač juntamu kasdieniu spaudimu paprastam žmogui. Vietinis gyventojas mato ne universitetų teoriją, o konkrečią tikrovę: darbų mažai, eilės ligoninėse ilgos, rajonai nesaugūs, o valstybė vis tiek nesugeba atskirti piliečio nuo nelegalaus atvykėlio.
Kairioji spauda šiuos protestus vadina net „afrofobija“. Šiame kontekste „afrofobija“ yra tipiškas „progresyvios“ kalbos triukas. Pažodžiui tai reikštų „afrikiečių baimę“. Vadinasi, turėtume tikėti, kad juodaodžiai pietų afrikiečiai staiga ėmė bijoti kitų juodaodžių afrikiečių, tarsi patys nebūtų afrikiečiai.
Tai absurdiška. Tikrovėje jie protestuoja ne prieš odos spalvą, o prieš nelegalią migraciją, šešėlinę darbo rinką, viešųjų paslaugų sistemos griūtį ir valstybę, kuri nebesugeba ginti savo piliečių.
Pykčio prieš imigrantus banga reiškėsi dokumentų tikrinimu prie ligoninių ir mokyklų, migrantų gaudymu gatvėse ir jų perdavimu policijai, kai kur kilo masinės riaušės.
Iš čia pamoka: ir Afrikoje gailestingumas be tvarkos virsta kvietimu piktnaudžiauti. Silpna valstybė, kuri visiems žada teises, bet neturi jėgų vykdyti pareigų, apgauna ir savus, ir svetimus – leidžia atvykti, bet negali integruoti, žada paslaugas, bet neturi išteklių.
Todėl kairuoliškas moralizavimas čia skamba ypač tuščiai. Moralizuoti lengva, kai nereikia gyventi perpildytame rajone, stovėti eilėje klinikoje ir auginti vaikų nesaugioje gatvėje.
Ofisinis humanizmas pigus, nes jo sąskaitą apmoka ne tie, kurie jį sugalvojo, o tie, kurie gyvena realiame pasaulyje su visais praktiniais padariniais.
Pietų Afrikoje aiškiai matome ne rasizmo apraiškas, o valstybės griūties dramą. Juodaodžiai protestuoja prieš juodaodžius, nes pilietybė, tvarka ir valstybė pasirodė svarbesni už odos spalvą.
Kairioji ideologija to paaiškinti nemoka, nes per ilgai gyveno supaprastintame pasaulyje, kur viskas suvedama į rasę, kaltę ir aukos kultą.
Tikrovė grubesnė. Bet kuri šalis nėra nemokami nakvynės namai visiems. Šalis yra politinė bendruomenė, privalanti saugoti savo sienas, savo žmones ir savo ateitį.
Net ir Afrikoje.
…keliu skrybliu Autoriui.Seniai begirdejau proto sneka.