[…] Kaltinti Vašingtoną prorusiškumu ir cinizmu, nematant pirmiausia pačios Europos ilgamečio prorusiškumo ir dabartinio cinizmo, kai savo saugumo problemas ji sprendžia ne tik dangstydamasi Ukrainos karių gyvybėmis, bet ir gailėdama Ukrainai tiek prašomos ginkluotės (kur vokiečių „Taurus“ raketos?), tiek pinigų, ir vis dar nesugebėdama apsispręsti nei dėl boots on the ground (kur Emmanuelio Macrono ryžtas?), nei dėl įšaldytų Rusijos centrinio banko aktyvų, – kaip tik ir yra tikrasis, visų bjauriausias cinizmas.
Norėdama pamokslauti amerikiečiams taip, kad tai neatrodytų apgailėtina, Europa turi turėti visai kitokią bent jau pastarųjų 10–11 metų „ligos istoriją“ nei ta, kurią ji, deja, dabar turi. Jei ta liga būtų buvusi išties netikėta, kaip Covid’as, ir intensyviai gydoma, tai europiečiai gal ir būtų turėję moralinę teisę moralizuoti Vašingtonui. Bet dabar…
2016–2020 metais Trampo primygtinai raginti daug daugiau investuoti į savo gynybą, europiečiai tik dėl akių šiek tiek pajudino užpakalius, ko visiškai nepakako Rusijos 2022 m. pradėto karo akivaizdoje. Tą teko pripažinti ir skubiai taisyti padėtį, bet vėlgi – per lėtai ir labai vėluojant. Todėl Europa dabar beviltiškai atsilieka nuo realybės diktuojamo grafiko, siekdama turėti tokias kariuomenes ir gynybos pramonę, kurios galėtų įtikinamai atgrasyti Rusiją.
Tais pačiais metais to paties Trampo raginta nulipti nuo Rusijos iškastinio kuro adatos Vokietija net ne juokėsi, o žvengė, šaipydamasi iš JAV prezidento perspėjimų. 2022 m. tas juokas ūmai nutrūko, bet buvo jau per vėlu, ir prorusiškos energetinės politikos pragaištingi padariniai smarkiai juntami iki šiol.
Plataus masto karas Ukrainoje vyksta jau bemaž ketverius metus, bet per tokį nemenką laiką Europos gynybos reikalai pagerėjo ne itin apčiuopiamai. Turint omenyje Rusijos ginklavimosi dinamiką ir tolesnės agresijos Europoje riziką, apie kurią patys europiečiai daug ir atvirai kalba, vadinamasis Europos „pabudimas“ 2022 m. vasarį išliko tik pabudimu ir vis dar nevirto neatidėliotinų veiksmų rezultatais.
ES tik simboliškai saugo savo rytinį flangą, o investicijos į gynybą susiduria su tokiu pasipriešinimu, kad net ReArm Europe plano pavadinimas buvo atmestas iš grynai pacifistinių sumetimų. Kai Europą užgriuvo Covid’as, ES rado resursų sukurti kovai su šia negandą net 750 mlrd. eurų fondą, kurio didesnę dalį sudarė ne paskolos, o subsidijos. Ką matome Rusijos agresijos akivaizdoje? Nieko panašaus į Covid’o solidarumą nėra: skelbiami tik lengvatinių paskolų, kuriomis dalis valstybių net nepasinaudos, variantai.
Kai šitokia Europa žeria kaltinimus Amerikai ir kažką mykia apie Ukrainos pergalę, neskirdama tai pergalei reikalingų resursų, neužsiimdama aktyvesne diplomatija (aktyvus tik Witcoff’as) ir pati į savo gynybą investuodama vėžlio tempais, aišku viena: išlaikytinio – saugumo vartotojo – mąstymas iš Europos politikos niekur nedingo. Macronas kažkada sakė, kad NATO smegenys mirė. Ar jis kartais nesupainiojo NATO su ES?
Visas straipsnis – 15min.lt.
Tie kiti po WWII baisiausiai norėjo kad iš Europos nekiltų dar vienas karas, įtraukiantis ir kitus. Dėkui kovotojams už taiką, tokia Europa buvo sukurta. Ir ką? Ir vėl negerai
…siaip jau blaivaus proto Laucius sikart tokiu pasvarstymu nuklydo i lankas…kad ir kokia slyksti ta leftistine Europa – Geiropa,vis tik Ukraina dar tebesilaiko butent anos deka – ko nepasakysi apie glusa JAV ,atseit,pagalba.Trumpai tariant,slykstunai ir amoralai yra abu xa xa xa,sajungininkai.Vargsai ukrai,nepasiseke jiems.
Taip, deja, Europos sąjunga yra ištežusi. Bet tai yra tiesiog pats jos sumanymas: politinis korektiškumas, woke, klimatas, tos pačios lyties santuokos, gėlės ant Markso paminklo ir t.t. Kaip ji gali būti kitokia?
Iki išteždama Europa daug kariavo.