Kvailumas pats iš savęs nebūtų tokia jau didelė problema ar iššūkis, jei taip aktyviai nedalyvautų Lietuvos politiniame gyvenime. Deja, susiduriame su juo visais lygiais – nuo vietos cirkų, apie kuriuos žadėta, kad jų nebus, iki nacionalinio lygmens klounados.
Paskirtoji premjerė Inga Rugininenė jau bando po truputį tvarkyti korupcijos ir kvailumo dešimtmečių suneštas nesąmones ir naikinti tas priverstines ėdžias, prie kurių mus, kaip gyvulius, buvo suvarę ir išrikiavę kažkieno finansiniai interesai. Tarp tokių priverstinių ėdžių – antroji pensijų pakopa ir atostogų santykis su priverstinai švenčiamų nedarbo dienų gausa.
Po to, kai 2016 m. Investuotojų forumo pakuždėta Lietuvos vyriausybė sutrumpino atostogų skaičių iki 20 darbo dienų ir nustūmė mus į mažiausiai atostogų turinčių Europos Sąjungos (ES) šalių būrį, Lietuvos situacija tapo tiesiog tragikomiška. Nes nuo tada atostogų mes turime tik tą minimumą, kurio reikalauja ES direktyva, bet užtat pagal privalomai švenčiamų nedarbo dienų skaičių esame pirmoje vietoje – tiksliau, dalijamės ją su Kipru ir Slovakija.
Mes turime net penkiolika – penkiolika, Karlai! – dienų, kai žmonėms tiesiog liepiama nedirbti, kai jie tarsi verčiami kažką švęsti, o verslo įmonės ta proga priverstos stabdyti savo gamybą ir skaičiuoti „šventinius“ nuostolius.
Kitaip tariant, mūsų puikioji politinė vadovybė, pasikrapščiusi savo homo erectus storio pakaušius, nusprendė už mus, kad ilsėtis kasmetinių atostogų sąlygomis privalome mažiau, o nedirbti ir švęsti privalome būtent tomis dienomis, kai mums liepia, kalbant sovietiniu žargonu, visažinė partija ir vyriausybė.
Net pats skaičių santykis yra tragikomiškas: tik 20 dienų – per visus metus užtarnautam darbuotojo poilsiui, ir net 15 dienų – privalomam, nuleistam iš dangaus ir politikų pagrūmotam švenčių šventimui.
Kai kas net dorai nesuvokia, apie ką tos šventės. Vienas bičiulis ilgai tikėjo, kad Žolinės yra šventė, kai pagonys laksto nuogi žolynais ir mylisi šen bei ten. Jis niekaip negalėjo suvokti, kam reikia dviejų vienodų erotinių švenčių – juk lygiai tam pat skirtos Joninės, kai visi šokinėja nuogi ir ieško paparčio žiedo.
Užsiminiau jam, kad jis greičiausiai supainiojo Žolines su senovės keltų Beltainu – Valpurgijos naktimi. Bet jo tai nenuramino. Manęs, tiesą sakant, irgi nenuramino, nes nenustebsiu, jei Valpurgijos naktį Lietuvoje sujungsime su Gegužės 1-ąja į Darbo Žmonių nedarbo dienų šventes ir turėsime kažką panašaus į lapkričio 1-osios bei lapkričio 2-osios nekrikščionišką atitikmenį.
Jau ir tarp dabartinio Seimo politikų atsirado norinčių paversti Lietuvą vienasmene rekordininke nedarbo švenčių dienų srityje ir paskelbti 16-tą privalomą šventę, idant jau niekam Europoje maža nepasirodytų. Yra tame sveiko proto? Ne, bet ką padarysi.
(Visą straipsnį skaitykite 15min.lt)
…Pačios straipsnio mintys yra subjektyvios ir peršamos su per dideliu įkarščiu tikros tiesos žinovui. Pvz gamybos stabdymas dviem dienom (su neišvengiamais nuostoliais!) vyksta kiekvieną penktadienį. O pats esu dar didesnis radikalas už Autorių ir siūlau vėlų rudenį, žiemą ir ankstybą pavasarį panaikinti laisvus šeštadienius (bent kas antrą) ir atitinkamai prailginti atostogas ir kai kurias šventes geru oru..
„penkiolika, Karlai!“
Tas posakis „Karlai“, paskleistas pirmiausia Tapino, yra iš kažkokio seno rusiško filmo. Sarmata.
Pačios straipsnio mintys yra teisingos.