Vladimiras Laučius. Ar Rusija netrukus puls NATO rytinį flangą?

Rusijos supratimas (bei juo grindžiama Vakarų vyriausybių ir partijų politika) pastaruoju metu iš trimačio ir spalvoto virsta plokščiu ir juodai baltu. Arba – Fico ir Orbano buki prorusiški naratyvai, arba – Rusijai dar palyginti neseniai pataikavusių liberalų atsivertimas į tikrą tikėjimą (o jų tikėjimas juk visada „tikras“). Atsivertėliai dažnai būna patys aršiausi. Vanagiški.

Šis Vakarų politikos bipolinis sutrikimas trunka nuo pat 2022-ųjų ir nerodo jokių remisijos ženklų. Vieni toliau skiedžia apie būtinybę bet kokia kaina (kurią pirmiausia sumokėtų Ukraina) taikstytis su Vladimiru Putinu, o kiti gąsdina karu su NATO, kuris esą prasidės jau visai netrukus ir pareikalaus iš Aljanso rytinio flango valstybių priešinimosi Rusijai be JAV paramos.

Puls greičiau, nei manyta?

Kai 2022–2023 metais Vakaruose pradėtas rimtai svarstyti Rusijos galimo karo su NATO scenarijus, vyravo svarstymai ir prognozės, jog Kremliui gali prireikti 5–7 metų tokiam karui pasiruošti, ir tai – tik tuo atveju, jei Putinui pavyktų pasiekti savo tikslų Ukrainoje bei atlaisvinti didžiąją dalį šios karo frontuose klimpstančios rusų kariuomenės.

Bet jau 2023-aisias ėmė vis drąsiau reikštis tie, kurie teigė, jog rusams tų prognozuotų 5–7 metų gali ir neprireikti. Maža to, po Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose Europoje ėmė plisti „pasaulis griūva“ ir „Amerika mums nepadės“ retorika bei mąstysena, sustiprinusi minėtų pesimistų balsus. Iš viso to plaukė, kad Putinui jau dabar – rytoj, jei ne šiandien, 2026-aisias, jei ne 2025-aisiais – bus palankiausias metas pulti Baltijos valstybes ir demonstruoti, kad NATO penktasis straipsnis neveikia.

Šitaip mąstančių analitikų ir politikų logika iš pirmo žvilgsnio atrodė grindžiama teisingomis prielaidomis: Rusijos agresijos akivaizdoje NATO plečiasi ir stiprėja, didina valstybių narių biudžetų asignavimus ir įsipareigojimus gynybai, o Rusija, jei kiek sustiprėja, tai kone tiek pat praranda kare. Vadinasi, Kremlius turi suprasti, jog delsti jam nenaudinga: Aljanso narės Europoje šiuo metu dar silpnos, bet po 6–7 metų bus gerokai stipresnės. Vadinasi, puls ne po 6–7 metų, o kur kas anksčiau.

Šlubuojanti mąstymo logika

Paskelbę šią rimtai susirūpinti arba net panikuoti verčiančią žinią, jos apaštalai galėjo jaustis atlieką išties gerą darbą, budindami ir skatindami greičiau ginkluotis išglebusią, vis dar nenorinčią pripažinti niūrios realybės, sunkiai pajudančią iš vietos, kai sprendžiami ginklavimosi ir karo klausimai, Vakarų (ir ne tik Vakarų) Europą.

Jie piešė juodą scenarijų, kuris nebūtinai turėjo virsti tikrove, bet – bent jau jiems taip atrodė – galėjo pažadinti vis dar miegančias Europos visuomenes arba jų pacifistinius ir aukoti savo gerovės lygio nė už ką nenorinčius segmentus. Jie tikėjosi, kad išgąsdins rinkėjus; atsiradusi baimė išjudins jų savisaugos jausmą, o savisauga, savo ruožtu, vers galvoti ne tik apie gerovę, bet ir saugumą, gynybą, priešinimąsi Rusijos užmačioms.

Deja, jie klydo. Klydo todėl, kad Europos visuomenės per gana ilgai trukusį indoktrinacijos (karo neigimo, geopolitikos atsisakymo, kolonijų ir kartu – pasaulinės įtakos praradimo, kairiojo liberalizmo išpažinimo ir kitaminčiams nepakantaus žmogaus teisių kulto, islamizacijos ir „šliaužiančio“ demografinio perversmo) laikotarpį, trukusį nuo maždaug XX a. šeštojo (Sueco krizė) ar septintojo dešimtmečio iki Rusijos agresijos Ukrainoje, iš politinių subjektų visumos virto JAV, SSRS ir (dabar) Kinijos geopolitikos ir geoekonomikos objektu.

Romos erelis virto višta dedekle. Pax Romana išdidūs įpėdiniai, garsiai kudakuodami apie multikultūriškumą, šešis šimtus šešiasdešimt šešias lytis, visuotinę taiką ir (nematydami prieštaravimo) Palestiną nuo upės iki jūros, nubindzino dėti kiaušinių.

Kaip tik čia mūsų gąsdintojų argumentacija sušlubuoja, ir visas jų drąsia retorika grindžiamos vertybinės politikos rūmas griūva.

Taip, rašau „vertybinės politikos“, nes šią sąvoką propagavęs Gabrielius Landsbergis irgi yra gąsdintojų atstovas. Jie daro prielaidą, kad europiečių gąsdinimas privers juos atsitokėti ir priešintis Rusijai. Bet vištos gąsdinimas artėjančia lape nepadaro iš jos erelio. Atvirkščiai: ji, panikuodama, sprunka, ir mažų mažiausiai naivu tikėtis, kad ji, prigąsdinta, kvies vištidę stoti į žūtbūtinę kovą.

Priešinsimės vienui vieni?

Po Trumpo pergalės Amerikos prezidento rinkimuose gąsdinimo politikos adeptai ir akolitai atrado dar vieną argumentą: esą JAV mums nebepadės, tad mes, europiečiai, turime sustiprėti ir gintis patys.

Čia jų laukė kontrargumentas: be JAV Europa sėkmingai kariauti nepajėgi; didžiosios Europos valstybės, tokios, kaip Vokietija ir Britanija, turi per menkas ginkluotąsias pajėgas, kad apgintų NATO rytinį flangą; tokios, kaip Ispanija, apie ginklavimąsi ir kariuomenės stiprinimą net nenori girdėti, o Prancūzija savo įsipareigojimų sąjungininkėms suvokimą pademonstravo 1939-aisias, kai naciai užpuolė Lenkiją.

Ką į tai atsakydavo gąsdintojai? Jų atsakymas pernai nuskambėjo vieno iš Lietuvos televizijos kanalų eteryje: turime ruoštis apsiginti patys.

Ši kai kam išsprūdusi nuostata, kuri dažniau lieka tarp eilučių nei pasakoma viešai, reiškia vieną labai paprastą ir baisų dalyką: visa mūsų saugumo koncepcija tėra kortų namelis. Nes jos ašis – tai mūsų narystė NATO ir iš jos plaukiantis kolektyvinis saugumas. O dabar skelbiama, kad Amerika nusišalins, Vakarų Europa padės tik simboliškai, nes neturi kariuomenių, kurios galėtų atremti Rusiją, ir viso to rezultatas – turėsime gintis patys.

Šioje vietoje gąsdintojų logika apsigręžia prieš save ir duoda priešingą efektą, nei tikisi jos adeptai. Mažos valstybės, esančios Rusijos pašonėje, visuomenė, išgirdusi, kad mūsų narystė NATO – tik saugumo iliuzija ir kad turime didinti gynybos finansavimą, idant gebėtume gintis patys, vienui vieni, pradės galvoti panašiai kaip slovakai ir vengrai, išsirinkę Fico ir Orbaną.

Nes keletą metų aukoti socialinės gerovės tikslus vis brangesnės gynybos poreikiams ir galiausiai vieniems kariauti su Rusija – toli gražu ne ta perspektyva, už kurią rinkėjai norės balsuoti.

Gerokai blaivesnis požiūris į Rusijos galimybes ir tikslus

Tai nereiškia, kad visuomenę reikia raminti melu ir sakyti, kad Rusija greičiausiai nepuls, jei tai – iš tikrųjų tik melas. Bet ar tai iš tiesų tik melas – rožinis optimizmas ir nenoras matyti tikrovės? Gal tai kaip tik daug arčiau tikrovės nei atvirkštinis – pesimistinis scenarijus? <…>

Visą straipsnį skaitykite 15min.lt.