Prof. Jonas Grigas. Kvantinė fantazija

Kodėl viskas skamba protingiau, vos tik pabarstome žodžiu „kvantas“? Kvantinė sąmonė. Kvantinis gydymas. Kvantinis internetas. Kaip techninis terminas iš XX a. pradžios fizikos tapo universaliu prieskoniu kiekvienai idėjai, kuri nori atrodyti gili, paslaptinga ar intelektualiai pagrįsta? Šiais laikais net ir aršiausias mokslo skeptikas pasiduoda paminėjus kvantinę fiziką. Bet kas gi yra tas kvantas? Ir ką reiškia to kvanto fizika?

Terminą „kvantas“ vokiečių fizikas Maksas Plankas įvedė, norėdamas apibūdinti energiją kaip atskirus paketus. Kvantas buvo traktuojamas kaip nežinomybės metafora. Jis nebuvo skirtas idėjoms papuošti.

Tad kodėl šis žodis dabar rodo tokią galią? Žmonės jaučiasi nejaukiai dėl neapibrėžtumo, tačiau juos traukia autoritetai. Kai paprastas žmogus išgirsta mokslininką sakant: „Kvantinė fizika yra keista, prieštaraujanti intuicijai ir sėkminga; ji numato realybę“, žmogus tampa pažeidžiamas ir gali patikėti bet kuo, kas įvyniota į tą pojūtį. Kai trūksta paaiškinimo, mes iškeliame paslaptį į viršų. Paprasčiausią idėją paverčiame kažkuo giliu vien pavadindami ją kvantine. Painiava virsta sėkmės istorija.

Kultūriškai kvantas tapo intelektualinio teisėtumo ženklu. Jei kažkas yra kvantinis, tai turi būti pažangu, moksliškai gilu ir filosofiškai apšviesta. Mes perkeliame fizikos autoritetą į kažką, kas skolinasi jos žodyną, panašiai kaip pasitikėdami laboratoriniu chalatu, net kai jis parduoda dantų pastą. Tačiau neuronas nesuveikia, kai kas nors ištaria žodį kvantas. Kvantinė fizika neapibūdina magijos – ji apibūdina mūsų spėjimo ribas. Visata nelaukia madingo žodžio, kol atsiskleis.

Kvantas dabar yra kasdienis žodis, tačiau jo atradėjai labai nerimavo dėl to, ką jis iš tikrųjų reiškia. Plankas kvantą pristatė nenoriai, nežinodamas jo fizinio mechanizmo. Einšteinas prisipažino, kad nežino, kas yra kvantas. Lygtys išliko, tačiau prasmė liko nepilna.

Kvantinės fizikos pradininkas Paulas Diracas pasakė, kad Dievas yra labai aukšto lygio matematikas. Jis tikėjo, kad Visata buvo sukurta naudojant pažangią matematiką, rodančią paslėptą tikrovės tvarką. Jo požiūriu kosmosas nėra atsitiktinis. Net mažiausios dalelės paklūsta formulėms, o tai rodo, kad Visata turi logiką, laukiančią, kol ją atras žmogaus protas. Idėja, kad Dievas yra matematikas ir toliau įkvepia mokslininkus ir mąstytojus. Ji skatina tyrinėjimą, smalsumą ir žinių siekimą.

Realybė kuriama ne iš madingų sąvokų. Laikas, sąmonė, Visata ir kosmoso priežastingumas nėra kvantinės paslaptys, prašančios egzotiškų etikečių; jie reikalauja geriausių interpretacijų. Kvantinis pasaulis yra žavus, bet kvantinė fantazija yra mūsų. Kaip ir visos fantazijos, ji nesugriūva atidžiai stebint.

Žymūs fizikai teigia, kad realybė yra kvantinė, o kasdienė fizika gali būti tik iliuzija. Dauguma žmonių užauga mokydamasi, kad pasaulį valdo tvirtos, nuspėjamos taisyklės. Objektai krenta, laikrodžiai tiksi, o priežastis veda prie pasekmės. Tačiau šis pažįstamas paveikslas tėra paviršinis sluoksnis. Po juo slypi gilesnė realybė, kurioje viską tyliai valdo keistos taisyklės.

Klasikinė fizika nėra fundamentali. Ji kyla iš daug gilesnės, kvantinės, kuri valdo daleles, jėgas ir pačią erdvę. Tai, kas atrodo stabilu, gali būti sukurta iš mažyčių įvykių, vykstančių už žmogaus pojūčių ribų. Realybė labiau panaši į modelį, o kasdienis elgesys atsiranda tik todėl, kad nesuskaičiuojama daugybė mikroskopinių sąveikų susikaupia į kažką, kas atrodo paprasta. Tai panašu į tai, kaip vandens molekulės sukuria bangas. Ramus paviršius slepia nuolatinį judėjimą. Mūsų pasaulis veikia taip pat, jis atrodo įprastas, o gilesni procesai lieka paslėpti.

Ši perspektyva keičia egzistencijos supratimą. Erdvė, laikas ir materija gali būti gilesnių dėsnių rezultatas. Net priežastis ir pasekmė gali atsirasti iš kažko daug keistesnio, o tai, kas atrodo tikra, tėra turtingesnės struktūros šešėlis.

Kvantinė fizika teigia, kad tai, ką suvokiame kaip kietus objektus, iš tikrųjų yra energijos ir tikimybės virpesiai. Kvantiniame lygmenyje nėra atskirų dalelių, tik tarpusavyje susijusios potencialo bangos. Realybė sudaryta iš ryšių, sąveikų ir tikimybių. Kietasis pasaulis yra iliuzija, sukurta mūsų makroskopinio požiūrio į kvantinį pasaulį.

Jei tai tiesa, realybė tampa panaši į gyvą tikimybių ir ryšių sistemą. Tvirtas pasaulis gali būti istorija, pasakojama smegenų. Gilumoje viskas gali būti susiję nematomomis taisyklėmis, kurios tyliai formuoja kiekvieną akimirką. Žmogiškoji patirtis gali sekti iš daug gilesnės Visatos, kur iliuzija ir realybė susilieja taip, kad vis dar laukia, kol bus iki galo suprasta.

Kvantinės fizikos pažanga labiau primena senovės mistiką, nei mokslą: žmonija gali būti užprogramuota universaliame superintelekte, kuris kuria realybę. Kvantinės susietos dalelės akimirksniu bendrauja per neįmanomus atstumus. Vis daugiau fizikų klausia: o kas, jeigu Visata yra sąmoninga? O kas, jeigu žmonių protai tėra prieigos prie kosminio intelekto taškai? Pasekmės stulbinančios – nuo laisvos valios prigimties iki galimybės, kad realybė yra daug lankstesnė, nei kada nors įsivaizdavome. Tai ne pseudomokslas; tai kyla kvantinės fizikos ir verčia mus persvarstyti žmonijos vietą Visatoje, kuri gali būti daug sąmoningesnė, nei drįsome įsivaizduoti. Klausimas, kaip ir kodėl sąmonė ir fizinis pasaulis sąveikauja ir daro įtaką vienas kitam, lieka paslaptimi.

Jonas Grigas yra akademikas, profesorius, fizinių mokslų daktaras, tikrasis LMA narys.