Aplankiau Seimo II rūmų foje eksponuojamą Jurgitos Nakos tapybos darbą parodą. Jei pasitaikys kam eiti pro šalį – stabtelėkite, užmeskite akį. Leidimų nereikia, prieiga atvira.
Tikriausiai esu „senamadiškas”, bet man patinka menas, kuris perduoda mintį, žadina jausmus, atliepia tai, kas jaudina žmogų, kas teikia prasmės ir dėl ko verta gyventi. Aplinkui tiek neprasmės, tuštybės, savimeilės ir brovimosi su visu tuo į svetimas sielas, kad, rodos, nebėra kito kelio, kaip vėl statyti dvasioje Nojaus laivą.
Daug kas šiandien sako: „Tai buvo seniai, mes to nežinome, mums tai nė nesvarbu. Laikai pasikeitė, pasikeitė ir žmogus.”
Bet tai nėra tiesa. Žmogus nepasikeitė iš esmės. Nuo Adomo laikų jis tebemyli. Nuo Kaino laikų jis neapkenčia brolio ir jį žudo. Nuo Nojaus laikų vaikai su pašaipa žiūri į savo patyrusį tėvą ir nesupranta, kodėl jis konstruoja laivą. Nuo Dovydo laikų, galbūt Aukščiausiojo lėmimu, vis kyla naujų dovydų, kurie partrenkia galijotus ir suniekina oportunistus, tvirtinančius, kad reikia nusilenkti prieš dienos galijotus.
Žmogus liko toks pat mylįs, toks pat žudikas, toks pat pašaipūnas ir patyčia, bet ir toks pat herojiškas bei šventas.
Todėl menas, kuris kalba apie tai, man yra geriausiai suprantamas ir artimas. Ir tai liečia absoliučiai visas meno rūšis: nuo muzikos, šokio, teatro, architektūros, dailės, skulptūros, iki juvelyrikos dirbinių imtinai.
Kaip gali nesižavėti, pavyzdžiui, Jurgos Lago aukso ir sidabro dirbiniais, kurių kievienas yra šedevras ne vien savo forma, spindinčia elegancija, lengvumu, išraiškos grakštumu, bet ir kupinas giliausios prasmės, atliepiančios konkrečiam asmeniui reikšmingus gyvenimo ženklus, taigi, virstantis, faktiškai, žavingu amuletu, perduodamu iš kartos į kartą, nelyginant ant aukšto stiebo iškelta Nojaus laivo vėtrungė.
Arba kitas tylus talentas – Albina Žiupsnytė. Jos vaizduotė tokia plati ir galinga, siela – tokia lengva, o ranka – tiek kruopšti, kad ant pienės pūko sėklos ji lengvai sutalpina visą čiurlioniškąją Karalių pasaką.
Nukrypau šiek tiek nuo to, apie ką čia pradėjau rašyti – parodą Seimo vestibiulyje. Man ji patiko tuo, kad autorė neatitrūksta nuo žmogaus būties ir reflektuoja jo būseną dabarties pasaulyje. Ji rodo žmogų, kuris neranda savęs, kuris bijo būti savimi, kuris slepia savo veidą ir vietoj jo rodo kaukę, kurio kūnas, atitrūkęs nuo sielos, blaškosi pasaulyje ir neranda vietos.
Nepaisant to, kad vis tiek ilgisi jį palikusios sielos. Bet negali net ir to pripažinti.
Negali, nes įsėdęs į Aukščiausiojo sostą nebegali prispažinti klystąs. Net ir klaidoje jis pasilieka „teisus”.
Aplankykite. Sukels minčių.
AČIŪ už Tamstos nuostabias mintis, už pristatymą.