„Lietuviai kitas baltų gentis aplenkė tuo, kad spėjo sukurti savo galingą valstybę“, – rašo prof. Zigmas Zinkevičius savo knygoje „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ (2014).
Mindaugo karūnavimo dieną verta kai ką iš šios knygos prisiminti, nes pastangos klastoti Lietuvos istoriją dabar yra aktyvios kaip niekada anksčiau.
Nekalbant apie XX a. istorijos klastotes (partizaninio pasipriešinimo, antisovietinio 1941 m. sukilimo, 1919–1921 m. nepriklausomybės kovų, etc.), pastaruoju metu išryškėjo tendencija neigti jau ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikų istoriją, nes tai esą buvusi „baltarusių“, ne lietuvių valstybė.
„Aptariamu laikotarpiu nei Lietuva, nei Ukraina neegzistavo kaip nepriklausomos valstybės. Todėl kalbame apie teritorijų istoriją, apie tai, kas vyko šiose žemėse“, – pristatydamas propagandistų Maskvoje parengtą „Lietuvos istoriją“ (2025) aiškino Maksimas Grigorjevas, rusų politologas, vadovavęs devynių autorių kolektyvui knygos, kurios įvadą parašė Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas.
Kai kalbame apie senąją Lietuvą, kalbininkų argumentai yra itin svarbūs, siekiant nustatyti to meto valdovų tautinę tapatybę, etnines valstybės ribas.
Ką sako Z. Zinkevičius apie Mindaugo laikų Lietuvą? Cituoju: „Lietuvos valstybės kūrimosi epochoje lietuviai tebebuvo gamtmeldžiai ir tebevartojo savo senuosius vardus. Slavakalbiai (tikrieji slavai ir suslavėję lietuviai) tada jau buvo pakrikštyti ir vartojo krikščioniškus vardus: Borisas, Danyla ir kitokius. Tarp Lietuvos valstybės kūrėjų – didžiųjų kunigaikščių – nebuvo asmenų, vadintų krikštavardžiais; visi turėjo senuosius tautinius lietuviškus vardus, taigi jie be jokios abejonės buvo lietuviakalbiai. Slavakalbiuose istorijos šaltiniuose lietuviškos vardų formos yra suslavintos, tačiau jos lengvai išvedamos iš lietuviškų, bet ne atvirkščiai. Apie visa tai čia ir bus kalbama: aptariami tik tie senosios Lietuvos valstybės kūrėjų vardai, dėl kurių kilmės ginčijamasi, iškeliamos tų vardų darybinės ypatybės, leidžiančios neklystamai nustatyti jų kilmę.“
Pasak Zinkevičiaus, „Lietuvos valstybės įkūrėjo ir karaliaus Mindaugo vardas be jokios abejonės yra senovinis lietuviškas dvikamienis asmenvardis, turėtas dar prieš krikščionybės laikus. Jį sudaro du dėmenys: Min-, sietinas su bendriniais žodžiais min-ti, min-ėti ir daug- – su prieveiksmiu daug, veiksmažodžiu daug-ėti. Abu dėmenys gausiai paliudyti lietuvių vardyne. Dėmenį Min- turime senuosiuose dvikamieniuose asmenvardžiuose Min-gaila, Min-gaudas, Min-tautas, Min-vydas ir kt., kaip antrasis dėmuo jis vartojamas asmenvardžiuose Bil-minas, Eit-minas, Gal-minas, Kant-minas, Taut-minas, Vis-minas ir kituose. Pavyzdžiai su antruoju dėmeniu -daugas: Jo-daugas, Rin-daugas, Sy-daugas ir kt.; gali būti ir pirmuoju dėmeniu: Dau-baras < *Daug-baras, Dau-mantas < *Daug-mantas, Daug-vydas, Daug-vinas…
Šaltiniuose Mindaugo vardas svetimkalbių raštininkų gerokai iškraipytas. Kalavijuočiai, kurie su šiuo vardu iš nelietuvių susidūrė pirmieji, lotyniškuose tekstuose rašė Mindowe, vokiškuose – Mindouwe. Vardo baigmenį, matyt, priderino prie Littowe, Littouwen ‚lietuvis‘. Rusios šaltiniuose kunigaikščių vardai perduodami tiksliau negu vokiečių. Rašoma Миндовгъ, Meндовгъ, Миндогъ ir panašiai. Slavams nebūdingas dvibalsis au pakeistas ov arba o, vietoj in pasitaiko en galbūt dėl atviro i tarimo. Yra ir forma su minkštinamuoju ženkleliu (jeriu) po priebalsio n, o tai, Kazimiero Būgos nuomone, rodą tarimą Mindaugas iš *Mini-daugas.
Daugelis gudų tyrėjų Mindaugą laiko lietuviu, nors yra ir kitaip manančių. Antai viename puošniame dokumentų leidinyje (Алесь Жлитка, Мiндоy каполь Лiтовii y дaкументах i съведчаньях: Mindowe rex Lithowiae in literis et testimonis, Miнск: Texналогiя, 2005) Mindaugo vardas traktuojamas kaip slaviškas: dėmuo Min- kildinamas iš slavu *mьn- (*mьneti ‚manyti‘) o apie dėmenį daug- visai nekalbama. Šaltiniuose pasitaikanti trumpa forma Mindow (iš Mindowe) laikoma pirmykšte, net sukuriamas tariamas jos dabartinis gudiškas atitikmuo Miндау, kuris puikuojasi leidinio pavadinime. Kitas gudų „mokslininkas“ pseudokalbininkas Paula Urbanas, susiejęs šaltiniuose randamus Mindaugo vardo užrašymus su panašiais germanų, graikų, lotynų, keltų kalbų vardais (baltiškus „užmiršo“), nustato nebūtą šio vardo reikšmę ‚garbingas geradaris‘. Žinoma, tai pseudomoksliniai samprotavimai. Jeigu Mindaugas būtų kilęs iš slavakalbių kunigaikščių, būtų buvęs rytų apeigų krikščionis ir turėtų krikščionišką vardą. Jo nebūtų reikėję krikštyti, nes buvo krikštijami tik gamtmeldžiai lietuviai.
Mindaugo jaunesniųjų sūnų vardai irgi lietuviški. Jie šaltiniuose užrašyti neaiškiai: Gerstuten ir Replen, Rukle. Galbūt tai svetimųjų iškraipyti lietuviški vardai Girstutis, plg. Girs-tautas (iš-girs-ti) ir Replys, Ruplys ar Ruklys, plg. dab. pavardes Repl-evičius (rėplioti ‚šliaužti‘) Ruplys (rupl-ėtas ‚šiurkštus‘) ir Ruklys (ruklūs ‚niūrus‘). Bandymai įrodyti slavišką šių vardų kilmę nėra įtikinami.
Tą pati reikia pasakyti ir apie vyresniojo Mindaugo sūnaus, vėliau – didžiojo Lietuvos kunigaikščio (toliau bus trumpinama dLk.) Vaišvilko, vadinto ir Vaišelga, vardą. Variantas Vaišvilkas gali būti iškraipytas ir perdirbtas iš Vaišvilas, kuris išliko dabartinėse pavardėse Vaiš-vilas, Vaiš-vila, Vaiš-vilaitis. Tai būtų dvikamienis asmenvardis, siekiąs laikus prieš krikščionybės įvedimą. Dėmenį Vaiš- (vaišės, vieš-ėti) turime asmenvardžiuose Vaiž-gantas < *Vaiš-gantas, Vaiš-tautas, Vaiš-vydas… ir Jo-vaišas, Taut-vaišas, Tol-vaišas ir kt. Dėmuo -vilas (vil-tis) slypi daugybėje senųjų asmenvardžių, pvz.: Daug-vilas, Eid-vilas, Kant-vilas, Taut-vilas ir kt., taip pat Vil-butas, Vil-gaila, Vil-mantas, Vil-tautas… Antrasis Mindaugo vyresniojo sūnaus vardas Vaiš-elga turi tą pati dėmenį Vaiš- ir neaiškios kilmės elg- (alg-?). Abiejų vardų lietuviškumas nekelia abejonių, nors kai kurie gudų tyrėjai antrajame iš jų (Vaišelga) įžūri slavų kilmės asmenvardį, o Paula Urbanas rekonstruoja tariamą slavišką jo reikšmę ‚pasiaukojąs karys‘. Tai lakios fantazijos, o ne mokslo, padaras.“
„Dauguma Mindaugo sukurtos valstybės gyventojų buvo lietuviakalbiai, – rašo Zinkevičius. – Tos valstybės didesnis suslavėjimas – vėlesnių laikų padarinys. Tai rodo gyvenviečių pavadinimų analizė ir kai kurie istorijos faktai, pavyzdžiui, kad didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras, praėjus daugiau kaip dviem šimtmečiams nuo Mindaugo mirties, 1501 m. rugsėjo 18 d. raštu suteikė teisę Vilniaus vyskupui Albertui Taborui lietuvių kalbą mokančius kunigus skirti į Molčadę (tarp Naugarduko ir Slanimo), Kaidanavą (40 km pietvakarius nuo Minsko) ir kitas vietoves, kur dabar niekas lietuviškai nebekalba, bet išliko daug lietuvių kilmės vietovardžių. Mindaugo laikais tokių lietuviškų vietovių buvo dar daugiau. Rytinėje Mindaugo valstybės dalyje pramaišiui su lietuviakalbiais gyvenę slavakalbiai tokiais buvo tapę dar neseniai ir, matyt, tebesivadino lietuviais.“
Dabar Kremliaus propagandoje viskas verčiama kojomis aukštyn – bandoma įrodyti, kad lietuvių istorijoje „išvis nebuvo”: buvo tik „žmudzinai” (žemaičiai), o tikrieji „lietuviai“ buvo baltarusiai. Taigi, ir visas LDK paveldas priklausąs baltarusiams.
Vienas iš devynių „Lietuvos istorijos“, parengtos pagal Kremliaus politinę matricą, autorių yra Aleksandras Diukovas, Rusijos fondo „Istoričeskaja pamiatj“ vadovas, kurį Lietuva yra įtraukusi į nepageidaujamų šalyje užsieniečių sąrašą ir neįsileidusi į šalį dėl priešiškai orkestruotos propagandos ir šališkai interpretuojamos istorijos. Jis yra prirašęs daugybę Lietuvą juodinančių paskvilių: „Ugnimi, durtuvu ir melu. Pasauliniai karai ir jų nacionalistinės interpretacijos Pabaltijy“ (2015), „Pabaltijo placdarmas (1939–1940). Sovietų Sąjungos sugrįžimas prie Baltijos krantų“ (2014), „Protektoratas Lietuva. Slaptas bendradarbiavimas su naciais ir nerealizuotas valstybingumo praradimo scenarijus“ (2013), „Holokausto išvakarės: Lietuvių aktyvistų frontas ir sovietinės represijos Lietuvoje 1940–1941“ (2012), „Malonė žuvusiems: sovietinės represijos prieš nacių parankinius Pabaltijy“ (2011), „Stalino Pabaltijo divizijos“ (2010). Ir tai tik maža dalis šio fondo propagandinių leidinių, kuriuose lietuviai, taip pat ir latviai bei estai, daugelyje kitų – taip pat ir ukrainiečiai, vaizduojami kaip žvėriški fašistai, akli rusofobai, kerštingi antisemitai.
Prieš Baltijos šalis nukreipta Rytuose orkestruota propaganda selektyviai preparuojama ir priderinama trim skirtingoms auditorijoms: Vakarų, Baltijos šalių ir vietinei Rusijos rinkai.
Vakaruose bandomas platinti „nepavykusių valstybių“ – ekscentriškų išsišokėlių, nepajėgių sugyventi su savo kaimynais, persekiojančių ir prievartaujančių vietos mažumas, homofobiškai ir antisemitiškai nusiteikusių provincialių, nepabaigiamais reikalavimais šantažuojančių ES ir NATO sąjungininkes – mitas.
„Vietiniam vartojimui“ Baltijos šalyse pakišinėjamos gilumines kontroversijas ir visuomenės susipriešinimą gilinančios temos. Pradėta nuo antisovietinės rezistencijos diskreditavimo ir partizanų kulto demontavimo. Tada imtasi nusipelniusių kultūros veikėjų ir pasižymėjusių valstybininkų diskreditavimo, kad deherojizuota visuomeninė atmintis nepaliktų istorinių pavyzdžių, nusipelniusių bendruomenei, todėl vertų pagarbaus atminimo. Pastaruoju metu išvystytas stiprus spaudimas priešinti latvius ir estus su vietiniais rusais, lietuvius – su lenkais ir žydais.
Tuo metu Rusijos žmonėms Baltijos šalys vaizduojamos kaip rusofobijos bastionai, agresijos prieš Rusiją placdarmai, piktos, fašistinio nusistatymo visuomenės, skriaudžiančios vietines slavų mažumas ir besišaukiančios sudrausminimo.
Rusija „žinotų“ kaip tai padaryti…
Visi okupantai klastoja istoriją, nes tai jiems naudinga.
Vidmantas Valiušaitis savo – „Pastangos KLASTOTI Lietuvos ISTORIJĄ dabar yra aktyvios kaip niekada anksčiau”-, Edvardo Gudavičiaus mums padovanotos Mindaugo karūnavimo datos Liepos 6 proga „demaskuoja istorijos klastotes” ( „Aptariamu laikotarpiu nei Lietuva, nei Ukraina neegzistavo kaip nepriklausomos valstybės. Todėl kalbame apie teritorijų istoriją, apie tai, kas vyko šiose žemėse“, – pristatydamas propagandistų Maskvoje parengtą „Lietuvos istoriją“ (2025) aiškino Maksimas Grigorjevas..)-, sekančia „nenuginčijama istorine argumentacija”:
-„„Lietuviai kitas baltų gentis APLENKĖ (cha cha „patriotinis” teiginio papildymas būtų – ” tuometiniame socialistiniame lenktyniavime..”) tuo, kad SPĖJO SUKURTI SAVO GALINGĄ VALSTYBĘ“, – rašo prof. Zigmas Zinkevičius savo knygoje „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“ (2014).”
-„Kai kalbame apie senąją Lietuvą, KALBININKŲ ARGUMENTAI YRA ITIN SVARBŪS, siekiant nustatyti to meto valdovų tautinę tapatybę, etnines valstybės ribas.”..
-„Pasak Zinkevičiaus, „Lietuvos valstybės įkūrėjo ir karaliaus Mindaugo vardas BE JOKIOS ABEJONĖS YRA senovinis lietuviškas dvikamienis asmenvardis, TURĖTAS DAR PRIEŠ KRIKŠČIONYBĖS LAIKUS.”…
Ką pasakytų ne šiandieną „intelektualų išmąstomą”, rašomą, „tikslinimamą istoriją” skaitęs, o prisimenantis ką mokykloje yra girdėjęs ką rašė ..XIX, XX a. istorijos, „istorinių klastočių ryškintojui” Valiušaičiui su „Zinkevičiais” pasakytų, kad pacituoti didžiosiomis raidėmis Zinkevičiaus „istoriniai argumentai” gali „sužavėti” nebent vaikučius, ar iš vaikų proto neišaugančius šiuolaikinius „intelektualus”
Žinant, kad Lietuvos „didinga kultūra pagimdė lietuvišką” raštą tik XVIa., bet koks užsilikęs beraštis ir mažaraštis kaimo šiandieninis „išminčius” patvirtintų – ” KALBININKŲ ARGUMENTAI YRA ITIN SUPER PUPER SVARBŪS”.. O kur dar „LIETUVIŠKŲ KALBININKŲ” lietuviškos gramatikos „išlenkinimas”padedant Rusijos caro kalbininkams.. Jablonskio lietuviams, žinantiems daiktus ir jų pavadinimą „užsienietiškai”, trūkstamų lietuviškų žodžių kaip „degtukas” sukūrimas.. Taip kad „KALBININKŲ ARGUMENTAI NUSTATANT iš LIETUVIŠKŲ ŽODŽIŲ ISTORINES TIESAS” yra „DAUGIAU NEI ITIN, SUPER PUPER SVARBU KARTU SUDĖJUS”…
Na o kad LIETUVIAI APLENKĖ TUOMETINIAME SOIALISTINIAME LENKTYNIAVIME KURIANT SAVO VALSTYBĘ kitas Baltų gentis, kai jos dar nebuvo Baltų gentys (pavadinimą „Baltai” davė ir užrašė gal XIX a. kažkoks vokietukų „išminčius”,kaip ir po vienuolio Brunono nužudymo tuometiniai slavai Vakarų vienuoliams pasakė, kad jų misionierių nužudė pelkėtuose, nepražengiamuose miškuose gyvenantys laukiniai „litvai…”, tokiu būdu „pagimdė” dabartinius ” lietuvius”)…
Šiandieniniams „valiušaičiams” belieka dėl savo „ISTORIJOS DIDINGUMO PASITIKSLINTI” su Ukrainos teritorijoje gyvenančiais šiandieniais „senovės ukrų palikuonim”, kurie pagal jų „PATIKLINTĄ DIDINGĄ ISTORIJĄ” atsikraustė į Europos žemyną prieš 40000 metų, iš jų kilo visa baltoji rasė, iš „senovės ukrų kalbos atsirado” visos Europos tautų kalbos.. Šiandieninia „ukrų kalbininkai randa visose kalbose ukriškų žodžių”, „senovės ukrai iškasė” Juodąją Jūrą…
Tiesa, „GAUNASI ISTORINIS KONFŪZAS” su šiandieniniais „broliais ukrainiečiais dėl „GARANTUOTO LIETUVIŲ PIRMAVIMO tarp Baltų genčių , KURIANT SAVO VALSTYBĘ”.. Būtų gerai šį „VALSTYBĖS KŪRIMO PIRMAVIMO” klausimą pasitvirtinti pas šiandieninius „brolius-senovės ukrų palikuonis” iš Ukrainos…..