Paminklas Karaliui Mindaugui Vilniuje | govilnius.lt nuotr.
Kai kalbama apie Vilniaus pradžią, dažniausiai kartojama ta pati „muzika“: 1323 m. sausio 25 LDK Gedimino laiškas Hanzos miestams, Gedimino sapnas, Geležinis vilkas, Lizdeika, etc…
Nenoriu, žinoma, nieko užgauti, bet man asmeniškai šiek tiek žiovulį kelia besaikis tų amžių ūkuose skendinčių dalykų kartojimas. Man regis, kur kas svarbiau, ypač dabartiniu metu, prisiminti kaip lietuviai kovojo už Vilnių ir Lietuvą jau naujaisiais laikais, t. y. XX a. pradžioje.
Prisiminti tai svarbu, nes šita istorija daug kam jau irgi ima paskęsti miglose, palaipsniui pereina į „legendų ir padavimų“ žanrą, nors tai toli gražu nėra legendos ir nėra pasakos, o mūsų senelių ir prosenelių krauju apmokėta istorija.
Čia tik keletas būdingesnių iškarpų iš mano archyve turimų žinių apie ginkluotą kovą už Vilnių ir Lietuvos nepriklausomybę 1919–1920 metais. Apie 2000 Lietuvos savanorių, jaunų vyrų, kurie nemažiau už mus norėjo gyventi, bet stojo prieš daug stipresnį priešą ir padėjo galvas, kad gyventume mes.
Turime juos prisiminti, gerai žinoti istoriją ir suprasti kainą, kuri už Vilnių ir Lietuvą sumokėta. Nors kiekviena netektis yra be galo skaudi, bet 1991-aisiais atsipirkome, santykinai, nedideliu krauju, lyginant su tuo, ką teko išlieti Lietuvos valstybei kuriantis 1918–1921 m.
Čia yra iškarpos iš 1919 m. Čikagos dienraščio „Draugas“. 1919-01-11 žinutė praneša, kad vos įžengus bolševikams į Vilnių, tuojau prasidėjo skerdynės ir žudymai.
Po šimtmečio istorija kartojasi Ukrainoje. Lietuvos kariuomenė buvo dar tik pradinėje kūrimosi stadijoje, vos 1918 m. lapkričio 23 d. paskelbus ministro pirmininko A. Voldemaro įsakymą dėl kariuomenės kūrimo. Sulaikyti bolševikų antplūdžio Lietuva dar nebuvo pajėgi.
1919 m. sausio 2 d. anksti rytą su paskutiniu ešelonu Kaunan išvažiavo M. Šleževičiaus vyriausybė. „Ko jūs čia atvykote? Vis vien nieko gero nebus, – pasakė M. Sleževičiui sutiktas pažįstamas. – Komunistai visur ginkluojasi. Vokiečiai ruošiasi jau sausio 8-ąją visai apleisti Kauną. Mūsų kariuomenės nėra… Tiesa, p. Glovackis Panemunėje turi keliasdešimt kareivių, bet jiems nevalia net mieste rodytis su ginklais.“
Tokia buvo padėtis ir tokios nuotaikos. Ir vis dėlto Lietuva – ūkininkų kraštas – atsilaikė! Tie patys ūkininkai gausiai atsiliepė į M. Sleževičiaus kvietimą:
Vyrai! Rusų bolševikai peržengė Lietuvos sienas. Lietuvių kariuomenės pirmieji būriai jau stojo į kovą su jais. Rusai eina mus pavergti, <…> padaryti tokio bado, koks yra dabar Rusijoje. Ūkininke! Jei tu nori, kad Tavo namai nesupleškėtų, kad iš tavęs neatimtų paskutinių gyvulių ir sėklos, kad nepaliktum ubagas – STOK Į LIETUVOS KARIUOMENĘ! <…>
Jau po mėnesio, sausio pabaigoje „Draugas“ pranešė apie pirmuosius bolševikų pralaimėjimus, lietuvių nelaisvėn patekusius bolševikus, o rudenį – apie Anglijos pripažintą Lietuvos nepriklausomybę.
Nepriklausomybę buvo paskelbusios 9-ios respublikos, buvusios Rusijos imperijos dalys: Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Ukraina, Gruzija, Azerbaidžanas, Kubanė ir Šiaurės Kaukazas. Deja, tik 4-ioms iš jų sunkiose kovose, pareikalavusiose nemaža kraujo, pavyko ją apginti. Kitos 5-ios – žlugo.
Išvijus bolševikus, karas Lietuvoje nebuvo pasibaigęs. Dar reikėjo įveikti bermontininkus šiaurėje, atsilaikyti prieš lenkus pietryčiuose. Ne be nuostolių, bet Lietuva atsilaikė.
O šiandien – esam ir su sostine Vilniumi!
Tegyvuoja Vilnius ir Lietuva su Vilniumi!
