Vidas Rachlevičius. Taikiausia pasaulio religija apnuogino savo esmę (1)

Kraujuojantis Iranas ir kairuoliškos tolerancijos pasekmės

Pasaulis visiškai pasyviai stebi liepsnojantį ir kraujyje paskandintą Iraną, kuriame, įvairiais duomenimis, dešimtys tūkstančių žmonių jau krito nuo režimo kulkų. Įvykiai Irane apnuogino dar neregėtą Vakarų pasaulio moralinį nuosmukį ir tų, kurie deklaruoja „vertybinę“ politiką, veidmainystę.

Tuo tarpu JAV prezidentas Donaldas Trumpas ragino protestuotojus nepasiduoti, nes „pagalba jau pakeliui“. Taip, JAV sutelkė regione ugnies galią, kuri ekspertų teigimu, jau gerokai viršija ugnies galią, kurią JAV turėjo prieš Irako kampaniją, bet kol kas niekas nevyksta.

Tiesa, tos galios struktūra yra kitokia. Pradžiai pateiksiu pagrindinius politinius ir karinius niuansus.

Persijos įlankos valstybės, pavyzdžiui, Jungtiniai Arabų Emyratai, Saudo Arabija ir kitos regiono monarchijos Iraną dažnai vadina egzistencine grėsme, bet pastarosiomis savaitėmis ragina JAV susilaikyti nuo tiesioginio karinio smūgio. Tokia laikysena atskleidžia tikrąją geopolitinę logiką. Šių valstybių strateginis interesas nėra Irano režimo nuvertimas ar jo transformacija į stiprią, provakarietišką ir pasaulietinę valstybę, joms yra naudingas visomis prasmėmis silpnas ir izoliuotas bei sankcijų supančiotas Iranas.

Galimi įvairūs scenarijai, bet svarbus veiksnys yra nežinomybė dėl pokario ateities, nes Irako, Libijos ir Afganistano patirtys parodė, kad Vašingtonas gali sėkmingai nuversti režimus, tačiau dažnai nesugeba arba nenori užtikrinti ilgalaikio politinio stabilumo.

Nereikalingas pasaulietinis Iranas

Be to, šioms valstybėms nereikalingas stiprus, provakarietiškas ir pasaulietinis Iranas. Šalis, turinti beveik šimtą milijonų gyventojų, didelę pramoninę bazę, išsilavinusią visuomenę ir milžiniškus energetinius resursus, normalizavusi santykius su JAV ir Vakarais, galėtų tapti pagrindine regiono ekonomine ir politine galia.

Tokiu atveju Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, taip pat ir didelių pretenzijų turinti Turkija prarastų savo išskirtinį statusą. Sėkmingas ir pasaulietinis Iranas keltų rimtą ideologinę grėsmę paveldimoms monarchinėms sistemoms. Jis taptų pavyzdžiu, kad ir musulmoniška valstybė gali būti politiškai stabili, ekonomiškai klestinti bei moderni be monarchijos ar teokratijos.

Tačiau palikime regiono reikalus nuošalyje ir imkimės temos, kurios daugelis vengia. Pernai matėme milžiniškas demonstracijas su Palestinos vėliavomis, kairieji liberalai ir įvairaus plauko aktyvistai iki šiol svaičioja apie genocidą Gazoje, tuo tarpu dėl Irano pasaulyje tvyro kurtinanti tyla. Ir visi tyli net dabar, kai jau išaiškėjo, kad Teherano režimas į šalį iš užsienio atsivežė savo išlaikytinius „Hezbollah“ smogikus, kurie žudo taikius demonstrantus.

Dėl masinių demonstrantų žudynių tyli ir islamo pasaulis, ir Europos politikai, ir įvairūs aktyvistai – nėra jokios politinės valios ir griežto žodžio.

Gilindamiesi toliau, mes susidursime su nepatogiomis tiesomis ir išsiaiškinsime, kodėl tyli ir musulmonų bendruomenės Vakaruose, ir Vakarų politikai bei visuomenės. Taigi, tradiciškai ieškome atsakymų į nepatogius klausimus.

Savo rašiniuose dažniausiai vengiu pasakojimų iš savo gyvenimo, nes memuarai – visai kitas žanras, bet šįkart darau išimtį, nes asmeninės patirtys, manau, padės geriau atskleisti šią subtilią temą. Be to, tai turbūt parodo ne tik mano, bet ir didelės dalies mąstančios visuomenės požiūrio evoliuciją.

Ne visi musulmonai yra teroristai

Pirmą kartą su islamu susidūriau 1989 m. lankydamasis JAV. Tuomet tai buvo tolima ir nereikšminga tema. Vienas lietuvis konfidencialiai man padovanojo ką tik ten pasirodžiusį ir triukšmą jau sukėlusį Salmano Rushdie romaną „Šėtoniškos eilės“. Jis dirbo civilinės aviacijos sektoriuje ir man tyliai patarė labai nesigirti, ką vežu lagamine.

Tas romanas kartu su Romualdo Misiūno ir Reino Taageperos „The Baltic States: Years of Dependence, 1940-1990“, Nijolės Sadūnaitės „A Radiance in the Gulag“ ir kita „antitarybine“ kontrabandine literatūra anglų ir lietuvių kalbomis per Maskvos muitines sėkmingai prasmuko į Lietuvą.

Irano „aukščiausiasis lyderis“ S. Rushdie nuteisė mirties bausme. Tai buvo pirmas skambutis, kad čia kažkas ne taip. Po to buvo 2001 m. rugsėjo 11-oji. Tądien nusiunčiau SMS gerai pažįstamam Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų karininkui ir pasiūliau patobulinti jų išgyvenimo kursą: karys turi užsidėti palestinietišką „arafatkę“, juodus „Ray-Ban aviator“ akinius ir pėsčiomis, nesinaudojant jokiu transportu įveikti Manheteną nuo pietinio iki šiaurinio taško, iš viso maždaug 22 km.

Jo atsakymas buvo trumpas: „Per žiauru“. Po to buvo Balis, Kasablanka, Rijadas, Madridas, Mančesteris, Briuselis, Londonas ir dešimtys kitų islamistinio teroro atakų. Daugelis, be abejo, prisimena ir „Je suis Charlie“.

Žmonės buvo žudomi už politiką, satyrą arba todėl, kad vyksta „šventasis karas“. Tuomet viešojoje erdvėje plačiai pasklido posakis, kad ne visi musulmonai yra teroristai, bet visi teroristai yra musulmonai.

Kiekvieną kartą ore aidėjo šūksniai „Allahu Akbar“, o Gazos gyventojai entuziastingai sveikino ir džiaugsmo šūksniais palydėdavo kiekvieną į Izraelį paleistą raketą. Po masinių žudynių musulmonų bendruomenėse vyko šventės, taip pat ir po 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ išpuolio, kai buvo nužudyta 1200 žmonių ir paimtas 251 įkaitas.

Tuo tarpu Vakaruose visi išpuoliai prieš nemusulmonus buvo traktuojami kaip apgailėtini šalutiniai reiškiniai, o ne ideologinės kovos pasekmės. Vėl ir vėl buvo tikinama, kad „tai nėra islamas“, nes islamizmas, kaip nuolat viešai tvirtinama, neturi nieko bendra su islamu. Ekstremistai esą yra apsimetėliai, o jų teroras ir smurtas yra taikiausios pasaulio religijos iškraipymas. Vakarų liberalai bei lyderiai – nuo George‘o W. Busho iki Baracko Obamos, Theresos May ir Emmanuelio Macrono nuolat kartojo šią mantrą.

Patikslinsiu sąvoką. Islamizmas yra religinė-politinė ideologija, teigianti, kad islamas turi būti pagrindinis visuomenės, politikos ir asmeninio gyvenimo pagrindas, taikant Šariatą (islamo įstatymą) visose srityse. Siekiama, kad islamas taptų visaapimančia sistema, kuri valdo ir socialinius, ir politinius procesus, priešintųsi sekuliarizmui ir Vakarų įtakai.

Puikiai matoma, kad islamizmas skverbiasi ir įsitvirtina įvairiuose žemynuose ir šalyse, kultūrose ir kartose, diktatūrose ir demokratijose.

Jis automatiškai atsiranda ten, kur susiburia bent kiek didesnės musulmonų bendruomenės. Taip bus ir Lietuvoje, kai čia susiburs didesnė bendruomenė ir bus pastatytos mečetės.

Retoriniai pasmerkimai musulmonų bendruomenėms visiškai nerūpi

Retoriniai pasmerkimai jam visiškai nerūpi. Vakarų lyderių aiškinimai, kad tie teroro pasikartojimai yra atsitiktiniai, švelniai tariant, mažai ką neįtikina. Sveikas protas kužda akivaizdžias, bet Vakarų liberalams visiškai neparankias išvadas.

Beje, pačių musulmonų ideologų vertinimai yra gana skirtingi. Vieni visai atvirai teigia, kad islamas pirmiausia nėra dvasinis tikėjimas, bet politinė ir teisinė sistema, ir kad tokie judėjimai kaip „Hamas“ arba Irano režimas jo neiškraipo, bet nuosekliai įgyvendina.

Kiti teigia, kad islamizmas natūraliai atsiranda musulmonų bendruomenėse ir veikia kaip fašizmas: yra disciplinuotas, transnacionalinis ir sumanus užgrobiant institucijas ir moralinę kalbą. Jis remiasi islamo simboliais, nes tie simboliai mobilizuoja lojalumą, net jei tikrasis religinis raštingumas žlunga.

Tačiau dauguma tyrinėtojų – tiek musulmonų, tiek ir nemusulmonų – sutaria, kad islamizmas yra tiesiogiai susietas su islamu, jis yra realus, organizuotas ir pavojingas.

Dauguma žmonių dažnai daro klaidą ieškodami „Islamo Popiežiaus“, kuris oficialiai pasmerktų terorą ar Irano teokratijos žiaurumus. Islamas yra visiškai decentralizuotas, todėl nėra kažkokio tiesos ar pagrindinės žinios monopolio. Tuo dažnai grindžiamas paaiškinimas naiviesiems, kodėl masinio smurto ar teroro atvejais musulmonų bendruomenės tyli – esą „nėra kas pasmerkia“.

Tačiau dar stipresnis už decentralizaciją yra ummah – pasaulinės musulmonų bendruomenės solidarumo naratyvas. Jį galima palyginti su omerta, arba tylėjimo įstatymu, kuris yra griežta Sicilijos mafijos garbės kodekso taisyklė, draudžianti bendradarbiauti su teisėsauga ir atskleisti mafijos paslaptis, o jos sulaužymas baudžiamas mirtimi. Tai reiškia absoliutų tylėjimą apie šeimos narius, veiklą ir nusikaltimus.

Viso pasaulio musulmoniškoje spaudoje ir bendruomenėse dominuoja apsupties mentalitetas. Bet kokia vidinė kritika suvokiama ne kaip apsivalymas ar atgaila, o kaip išdavystė.

„Mes negalime kritikuoti savų, kol mus puola Vakarai“, – toks yra neoficialus, bet visuotinis susitarimas. Šis kolektyvinis požiūris neleidžia pripažinti, kad didžiausias islamo priešas šiandien nėra išorinis, o vidinis – radikalizmas, ryjantis pačią religiją iš vidaus.

Islamo teologijoje ir praktikoje kritika suvokiama ne kaip būtina moralinės higienos dalis, o kaip grėsmė bendruomenės vienybei. Viešas „saviškių“ smerkimas laikomas silpnumu, kurį gali išnaudoti „išorės priešai“, todėl net ir akivaizdžiausias smurtas ir masinės žudynės yra nutylimos.

Ryškiausias dabar matomas pavyzdys – Iranas. Islamo Respublika ne tik naudoja religiją valdžiai legitimuoti, bet ir represijas pateikia kaip religinę pareigą. Viešos protestuotojų egzekucijos, kankinimai, masiniai suėmimai ir žudynės vykdomos „Dievo tvarkos“ vardu.

Ir čia išryškėjo viena pavojingiausių tylos formų: ne tik Irano dvasininkai, bet ir platesnis islamo pasaulis bei jo elitas šių Teherano veiksmų viešai nepasmerkia.

Kodėl?

Atsakymas paprastas: pasmerkti Teherano ajatolas bei mulas reikštų pripažinti, jog problema slypi ne „neteisinguose politikuose“, bet pačioje teokratinėje sistemoje. Tai reikštų kelti klausimą, ar religinė valdžia apskritai turi teisę spręsti, kas gyvens, o kas mirs. Tokia diskusija būtų mirtinai pavojinga visiems režimams, kurie savo legitimumą grindžia religija.

Irano pavyzdys apnuogino dar vieną nepatogią tiesą: islamo dvasininkija daugelyje šalių tapo ne dvasine atrama, o valstybės represinio aparato dalimi. Kai religija tampa politinės galios pamatu, savikritika tampa valstybės išdavyste.

Dvasininkai Rijade, Bagdade ar Kaire tyli apie egzekucijas Teherane ne todėl, kad jiems trūksta informacijos, o todėl, kad bet koks religinės valstybės autoriteto kvestionavimas gali atsisukti prieš juos pačius.

Tiesos, kurių nenori girdėti kairieji liberalai ir Europos lyderiai

Islamo jurisprudencijoje egzistuojanti fitna (sumaišties) baimė istoriškai buvo naudojama pateisinti tironiją. Geriau žiaurus sultonas ar emyras nei chaosas bendruomenėje. Ši archajiška nuostata šiandien tarnauja kaip skydas režimams – kol religiniai autoritarai skaito pamokslus apie taiką, jų parankiniai savo piliečius žudo Dievo vardu.

Kai dėl Irano ar musulmoniškų šalių – viskas tarsi ir aišku, bet juk didelės musulmonų bendruomenės yra Europoje, Didžiojoje Britanijoje. Jei nuolat teigiama, kad islamas yra „taikos religija“, kodėl Vakarų šalių musulmonai neina protestuoti prieš masines jų tikėjimo brolių žudynes Irane? Atsakymai – nepatogios tiesos, kurių nenori girdėti kairieji liberalai ir Europos lyderiai.

Tai nėra unikalus socialinis reiškinys, tokia laikysena nėra nauja, tos bendruomenės visuomet tylėjo, nes islamo esmė – paklusnumas, nuolankumas ir baimė. Jokios erdvės diskusijai ar klausimams ten nėra. Tai aš akivaizdžiai matau kiekvieną dieną.

Atmetus filosofines kategorijas, kasdieniame gyvenime vyrauja visiškai aiškus mentalitetas „mes“ ir „jie“, ir bet kokie protestai, vieša kritika ar net menkiausios abejonės jiems reiškia skalbti nešvarius skalbinius svetimų akivaizdoje. Tokia logika sukuria uždarą ratą, kuriame jokia su islamu siejama problema niekada viešai, autoritetingai ir iš esmės neaptarinėjama.

Kaip toks savikritikos vakuumas atrodo eiliniam vakariečiui? Tai atrodo kaip tylus pritarimas. Vakariečio sąmonėje tylėjimas traktuojamas kaip solidarumas su agresoriumi. Jei musulmonas sako, kad islamas yra „taikos religija“, tačiau išeina į gatves protestuoti tik prieš karikatūras arba prieš Izraelio veiksmus Gazoje, bet niekada – prieš masines žudynes, kurios vykdomos islamo vardu, vakariečiui kyla kognityvinis disonansas. Tai skatina ne tik įtarumą, bet, nereikia būti naiviems – ir tiesioginį priešiškumą.

Matydami, kaip musulmonų bendruomenės Vakaruose itin vangiai solidarizuojasi su laisvės trokštančiais iraniečiais, europiečiai ir amerikiečiai daro išvadą, kad lojalumas religinei dogmai yra aukščiau už universalias žmogaus teises.

Be viešo radikalizmo išsižadėjimo, islamas Vakarų akyse galutinai tampa ne tikėjimo sistema, o uždara, neprognozuojama ir grėsminga politine ideologija. Įvykiai Irane dar labiau paskatino šį suvokimą.

(Bus daugiau)

Šaltinis