Romaldas Abugelis. Dėmesio! Maistas!?

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) tvirtina, kad apie 60 proc. žmogaus sveikatos nulemia mityba. Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai leidžia daryti išvadą, kad mitybai turėtume skirti daugiau dėmesio, juolab, kad išlaidos maistui Lietuvoje sudaro daugiau kaip ketvirtadalį visų namų ūkio išlaidų. Deja, surasti visavertį maistą vis sunkiau. Priežasčių tam yra daug, bet paminėsiu tik, mano požiūriu, svarbesnes.

Codex Alimentarius – tarptautiniu mastu pripažintų standartų rinkinys, reglamentuojantis maisto saugą ir maisto gamybą yra labai liberalus. Štai kaip skamba maisto sąvoka: „Maistas – perdirbtas, perdirbtas iš dalies arba neperdirbtas produktas ar medžiaga, skirta žmogui nuryti arba pagrįstai tikintis, kad ji bus nuryta. Maistui taip pat priskiriami gėrimai, kramtomoji guma ar bet kuri kita medžiaga, įskaitant vandenį, apgalvotai įdėta į maistą jį gaminant, ruošiant ar apdorojant“.

Vartotojus ypač stebina maisto priedų gausa. O juk tai medžiagos, kurios nėra maisto produktai. Maisto sudėtine dalimi jos tampa tik įdėtos į jį technologijos tikslais (gamybos, pakavimo, gabenimo ir laikymo). Kai kurie priedai turi toksinį poveikį. Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) tyrimų pagrindu vien tik 2022–2024 metais uždrausta naudoti titano dioksidą ir stearilo tartratą, taip pat aštuonias kvapiąsias medžiagas. Net šešios iš jų, kurių sudėtyje yra tiazolio, nenaudojamos dėl genotoksiškumo. Jos gali pažeisti genų informaciją, kas kelia ilgalaikių sveikatos rizikų.

Sveiko gyvenimo būdo tinklalapis „EasyHealthyFoods“ skelbia, kad Europos Sąjunga (ES) uždraudė arba nepatvirtino naudoti apie 200 maisto priedų, kurie anksčiau buvo naudojami arba vis dar yra leidžiami naudoti ne ES šalyse. Yra kai kurių maisto priedų uždraudimo atvejų ir kitose šalyse: Australijoje, JAV, Japonijoje, Jungtinėje Karalystėje, Šveicarijoje ir kai kur kitur.

Tikrą perversmą mityboje padarė maisto pramonė, pradėjusi diegti naujas technologijas. Giluminis perdirbimas pagimdė daugybę rafinuotų produktų – balti miltai, cukrus, aliejus, margarinas, gėrimai ir kai kurie kiti produktai. Dėl gilaus perdirbimo maiste prarandama daug vertingų maistinių medžiagų – mineralų, vitaminų, skaidulų. O kur dar švitinimas, hidrinimas ir daug kitų naujovių. Beje, dėl švitinimo prarandama daug vitaminų, keičiasi produkto tekstūra ir skonis, o hidrinimas sukuria žalingus transriebalus, kurie didina „blogojo“ cholesterolio kiekį, skatina uždegimus, kenkia kepenims.

Dar viena problema – dirvožemio kokybės prastėjimas dėl intensyvaus ūkininkavimo. Juk mūsų organizmui reikia ne apskritai maisto, bet konkrečių mikroelementų, vitaminų ir daug kitų medžiagų. Jų dirvožemyje randama vis mažiau. Šveicarijos federalinio žemės ūkio tyrimų instituto (NABO) atlikti tyrimai atskleidė, kad per du dešimtmečius magnio daržovėse sumažėjo 48–75 procentais. Nustatytas reikšmingas ir cinko bei vario sumažėjimas. Gyvename „paslėpto bado“ sąlygomis. Atėjo metas, kai klausimas „kaip pamaitinti pasaulį“, keičiasi į klausimą „kaip pamaitinti dirvožemį“.

Be to, ūkininkavimui skirti plotai sparčiai mažėja. Antai 1960 m., kai pasaulyje gyveno tik 3 mlrd. žmonių, vienam gyventojui teko pusantro hektaro žemės ūkio naudmenų, o šiuo metu jau tik 0,2 hektaro. Išlaikyti ar padidinti derlingumą iš esmės galima tik gausiau naudojant chemines medžiagas – trąšas, herbicidus, pesticidus, fungicidus, nes humuso (organinių medžiagų) kiekis dirvožemyje sumažėjęs, o kitų derlingumo didinimo priemonių (sėjomaina, sėklos, drėgmės režimas ir pan.) jau nepakanka ženkliai didesniam derliui gauti.

Didžiuliai pokyčiai įvyko žemės ūkyje – šalia įprastinio ir ekologinio ūkininkavimo nuo 1990 m. paplito genetiškai modifikuotų augalų auginimas. Tarptautinės žemės ūkio biotechnologijų programų įsigijimo tarnybos (ISAAA) duomenimis tokių augalų plotai jau apie dešimt kartų didesni už ekologiškų pasėlių. Tiesa, pirkėjai produktų etiketėse informuojami, kad maistas pagamintas iš genetiškai modifikuotų žaliavų. Bet reikalavimo ženklinti genetiškai modifikuotais pašarais šertų gyvūnų produktus (mėsos, pieno ar kiaušinių) nėra. Be to, mūsų maistą neigiamai veikia ir antibiotikų naudojimas gyvulininkystėje.

Tarptautinės tvarių maisto sistemų ekspertų grupės (iPES FOOD) pateikti duomenys rodo, kad pasaulinėje su žemės ūkiu susijusioje sferoje įsivyravo didžiulė koncentracija. Todėl didžiosios kompanijos diktuoja ką ir kaip auginti, kur ir už kiek parduoti. Dešimt stambiausių prekybos žemės ūkio produktais kompanijų kontroliuoja 90 proc. šių produktų rinkos. Tokia pati padėtis yra ir maisto bei gėrimų pramonėje. Tik penkios agrochemikalų kompanijos užima net 85 proc. visos jų rinkos. Dešimt didžiausių sėklas tiekiančių kompanijų valdo 75 proc. rinkos. Panaši koncentracija žemės ūkio technikos, veterinarinių preparatų rinkose.

Vis labiau laisvėjanti prekyba maisto produktais pasaulyje taip pat menkina jų kokybę dėl gerokai pailgėjusios tiekimo grandinės. Juk šviežesni produktai yra ir maistingesni. Ilgalaikis transportavimas, sandėliavimas, rūšiavimas ir kiti logistikos proceso žingsniai verčia apdoroti produktus, ypač daržoves ir vaisius, cheminėmis medžiagomis, kurios apsaugo juos nuo puvimo, pelėsinių grybų atsiradimo, padeda ilgiau išlaikyti šviežumą ir prekinę išvaizdą. Net apie 80 proc. į JAV importuojamų maisto prekių yra tokios, kurių gamyba vykdoma ir pačioje šalyje. Panaši padėtis ir Europos Sąjungoje.

Akivaizdu, kad vietinis maistas yra sveikesnis. Kai kuriose šalyse (Italija, Ispanija, Prancūzija, Brazilija ir kt.) nustatyta, kad mokyklose vaikams privalu tiekti tam tikrą tik vietinių maisto produktų dalį. Ši patirtis pamažu skinasi kelią ir pas mus. Vartodami vietinių ūkininkų išaugintus produktus mes turėtume ir kitos naudos. Paremtume savo ūkininkus, taigi, ir savo biudžetą, prisidėtume prie kaimo gyvybingumo išsaugojimo ir klimato kaitos padarinių švelninimo. Be to, apsirūpinimas savo maisto produktais yra svarbus nacionalinio saugumo elementas.

Vis greitėjantis gyvenimo tempas skatina ir greito maisto perteklinį vartojimą. PSO duomenimis antsvorį turinčių žmonių pasaulyje kur kas daugiau negu gyvenančių maisto stygiuje. Ši organizacija skelbia, kad didesnį pavojų žmonių sveikatai kelia ne maisto trūkumas, o persivalgymas. Beje, ir mūsų šalyje, kaip tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija, net 52 proc. gyventojų turi antsvorį.

Sveikos mitybos pagrindai turi būti pakloti kuo anksčiau. Deja, dabar mokyklose iš esmės apsiribojama tik žinių perdavimo paslauga, o fizinės ir dvasinės sveikatos išsaugojimo, sveikų santykių su kitais užtikrinimo mokymas baigia išnykti. Anksčiau daug mokyklų turėjo savo daržus, sodus. Dabar kai kuriose mokyklose pradinukai gauna užduotį piešti mėsainius, bet ne daržoves ar vaisius, jau nekalbant apie jų auginimą mokyklos kieme. Moksleiviai turėtų būti mokomi skaityti ir maisto produktų etiketes. Jie turėtų žinoti ne tik Egipto ar Merkinės piramides, bet ir Sveikos mitybos piramidę.

Paminėtini ir mūsų sveikatos sistemos veikimo paradoksai. Nors ministerija vadinasi Sveikatos apsaugos, bet daugiausia lėšų, žmogiškųjų ir kitų resursų skiriama ne sveikatos išsaugojimui, ligų prevencijai, bet ligų gydymui, ligonių priežiūrai ir su tuo susijusioms priemonėms. Kažkada gydytojų atlygis priklausė nuo sveikųjų skaičiaus, dabar – nuo sergančiųjų kiekio.

Kai kurie gamintojai ir prekybininkai, vaikydamiesi pelno, imasi įvairių manipuliacijų. Kas slypi po daugumai vartotojų pasitikėjimą keliančių pavadinimų? „Sodžiaus“, „Tėviškės“ aliejus su GMO, „Naminė“ dešra su šešiais maisto priedais, „Šeimininkės“ duona su pieno milteliais, guaro derva ir kitais priedais, „Autentiška“ duona su išrūgų milteliais, rapsų aliejumi ir bulvių dribsniais, „Avižiniai“ sausainiai, kurių pagrindinė sudedamoji dalis cukrus, o avižinių miltų tik 13 procentų. O kur dar Extra aukščiausios rūšies dešra su 15 maisto priedų, įskaitant ir augalų parazitų skydamarių miltelius, pomidorų padažas su 23 proc. cukraus, „Tradicinis“ šakotis su margarinu, emulsikliais, dažikliais ir kvapiąja medžiaga, kibinai su 12 maisto priedų ar „Aukščiausios rūšies“ balti miltai be grūdų luobelių.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nepalankias sveikatai permainas mityboje skatina ir pats vartotojas. Kokio maisto paprastai nori dažnas iš mūsų? Pigaus, skanaus, gražaus, kvapnaus, spalvingo, ilgai galiojančio, transportabilaus, patraukliai supakuoto. Taigi, ko norime, tą ir gauname: greitasis maistas, maistas į namus, nevietinio maisto plitimas, nacionalinių virtuvių nykimas, produktų „mutantų“ atsiradimas, restoranų „pusfabrikatėjimas“ ir kiti pokyčiai. Ar ir ateityje nusiteikę mokėti vis daugiau už nuolat prastėjantį maistą?

Nepaisant visų minėtų ir neminėtų poslinkių mūsų mityboje, mes turime puikią galimybę padėti sau – sąmoningo, atsakingo pasirinkimo galimybę. Juk pagrindinis veikėjas maisto grandinėje yra vartotojas. Metų pradžia – puikus metas pradėti gyventi sveikiau.

Romaldas Abugelis yra publicistas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos narys.