Vidas Rachlevičius. Naujas politinis kontraktas su rinkėjais?

Manau, kad visi, turintys sveiko proto sutariame, kad Lietuvos politinės partijos yra bankrutavusios – galutinai ir negrįžtamai, ir nėra jokių objektyvių prielaidų, kad jos galėtų atsitiesti ir tapti normaliomis bei demokratiškomis politinėmis jėgomis, kurios realiai tarnauja visuomenei ir jos grupėms – liberalesnei, ar konservatyvesnei.

Šalis yra moralinio, vertybinio bei kompetencijų laisvo kritimo būsenoje ir, nesimušdami kumščiais į krūtines bei atmetę tuščius propagandinius lozungus (pavyzdžiui, Lietuva dar niekada taip gerai negyveno), turime sąžiningai pripažinti rūsčią tiesą: ši valstybė funkcionuoja tik dėl vienos ir vienintelės priežasties. Kokios? Todėl, kad yra įsprausta į ES biurokratinio reguliavimo sferą. Jei to nebūtų, ši valstybė jau senokai būtų žlugusi, nes savarankiškai tvarkytis ji nesugebėtų.

Pasižiūrėkite į Seimą, jau nebėra jokios prasmės komentuoti ar rimtai analizuoti to, kas ten vyksta. Teoriškai, situaciją gal ir galėtų pakeisti koks nors didžiulis geopolitinis sukrėtimas, pavyzdžiui, ES žlugimas, bet tai – nerealus scenarijus. Tokiomis aplinkybėmis vienintelė reali išeitis yra nauja trečioji jėga, visiškai atsiribojusi ir nepriklausoma nuo esančių tradicinių partijų, ir išsivadavusi iš nieko nebereiškiančių kairės-dešinės šablonų. Esančios bankrutavusios sistemos dalyviai, naudos gavėjai bei propagandistai iškart pradės šaukti ir rodyti pirštais į naujas Vakarų Europos partijas, kurias vadina „populistinėmis“.

Europą ir Lietuvą valdo partijos, kurias vienija ta pati diagnozė – lėtinė, sunkios formos vertybinio ir ideologinio stuburo osteoporozė. Vadinti oponentus „populistais“ yra labai silpna gynybinė pozicija, skirta tik save pačius nuraminti, nes partija, kuri neatstovauja visuomenei, yra tiesiog nedidelė siaurų interesų grupė. Be to, mums nebūtina aklai kopijuoti užsienio pavyzdžių, todėl galime pamodeliuoti, kaip tokia jėga galėtų atrodyti Lietuvoje, kokia būtų jos vertybinė laikysena, kad ji patrauktų realiai protingą, racionalų, mąstantį, tačiau politiškai visiškai pavargusį ir nusivylusį elektoratą, kuriam jau bloga nuo to, kas vyksta Lietuvos politikos voljere. Todėl šiame savo tekste, kuris susideda iš dviejų dalių, aš ne tik apžvelgiu padėtį Lietuvoje bei užsienyje, bet svarstau, kodėl reikia trečiosios jėgos, o svarbiausia – pabandžiau pamodeliuoti, kokios turėtų būti modernios trečiosios jėgos pagrindinės savybės, jos vertybinis stuburas, ideologinis pozicionavimas. Surašiau tai labai trumpai, aiškiai, be jokių ilgų išvedžiojimų.

Mes tradiciškai matome mūsų partijų programas, kurios, kaip sakoma, net nevertos to popieriaus ant kurio yra atspausdintos. Todėl trečiajai jėgai nereikia ilgos bla-bla-bla programos, jai reikalinga trumpa, aiški ir labai konkreti žinia rinkėjams – manifestas, kurį visi perskaitytų. Tekste rasite ir jį. Parašiau grynai nuo savęs, nieko su nieko nederinęs ir neaptarinėjęs. Taip, kaip man atrodo. Taigi, pamąstykime kartu.

Anksčiau, pavyzdžiui, JAV buvo kalbama, kad trečiosios jėgos reikia todėl, nes dviejų partijų sistema nebeefektyvi, respublikonai ir demokratai supanašėjo. Dabar įvyko lūžis ir vyrauja kiti argumentai: politinė sistema tampa vis labiau poliarizuota – respublikonai linksta į kraštutinį konservatyvumą, o demokratai – į radikalią kairę ir progresyvumą.

Dauguma Europos partijų nebeturi ideologinio ir vertybių stuburo – kairieji tampa margaspalviais progresyviais elitiniais-kultūriniais sambūriais, o nieko naujo negalintys pasiūlyti dešinieji bando išlaikyti status quo per nostalgiją. Europoje ir Lietuvoje aiškiai matomas vadinamasis partinis nuovargis. Dešimtmečiais vis tie patys veidai, jokios strateginės vizijos, konstruktyvių debatų, vien emocijų karai.

Tuo tarpu Lietuvoje, lyginant su JAV, įvyko atvirkščiai – „konservatoriai“ ir socdemai pastaruoju metu supanašėjo, o priežastis labai aiški: ir vieni, ir kiti vis labiau pataikauja, lengvais pinigais papirkinėja ir remiasi neregėtai išsipūtusia biurokratija, kuri tampa pagrindiniu įtakos svertu. Vis dar deklaruojamos vertybės, skambios kalbos ir faktai nebeturi jokios reikšmės. Geriausias pavyzdys – Remigijus Žemaitaitis, kuris iš netašyto maištininko vos per pusmetį tapo sistemos sraigteliu.

Visi girdime, matome ir jaučiame, kad didžioji dalis visuomenės tradicines partijas laiko nekompetentingų melagių ir sukčių sambūriais. Gerai žinome ir posakį „trys lietuviai – penkios partijos“. Tų partijų tarsi ir daug, bet protingiems žmonėms rinktis nebėra iš ko. Ar reikia dar vienos, ką ji pakeis? Prieš rinkimus vis dar kalbama apie pokyčius. Ką reiškia pokytis protingų žmonių kalba? Dabartinėmis aplinkybėmis išeitis tik viena: pokytis reiškia ne fasado perdažymą, o būtinybę nugriauti seną ir pastatyti kažką naujo, reikia iš esmės keisti visą sistemą. Laikas iki kitų Seimo rinkimų jau prarastas, bet ar galime sau leisti prabangą tuos kvailių aljansus turėti valdžioje ir po 2028-ųjų?

Red. pastaba: visas 2 dalių tekstas tik Vido Rachlevičiaus puslapio prenumeratoriams.