Taigi atsitiko taip, kaip ir buvau perspėjęs nuo pat pradžių, galiausiai su trenksmu išaiškėjo, kad vadinamųjų kultūrininkų deklaruojamas nepasitenkinimas dėl Žemaitaičio partijos dalyvavimo kultūros politikos formavime buvo išgalvotas perversmo aktualizavimo pretekstas, nes po to, kai Kultūros ministerija buvo visiškai detoksikuota nuo bet kokio Nemuno aušros pėdsako, o naujai paskirta ministrė nuolankiai pasižadėjo netrukdyti regzti intrigas, tapdama patogiu kilimėliu perversmininkų kanopų nusivalymui, pasirengimas perversmui nesustojo, bet dar labiau suintensyvėjo, tarsi po valdžios atsiklaupimo ant kelių būtų įgijęs naują kvėpavimą.
Tačiau dėl teisybės reikia pastebėti, kad autorius toli gražu jokios pranašavimo dovanos neturi, o tik, pasinaudojęs proga, atkreipė dėmesį, kad štai vienas iš toksiškiausių perversmo organizatorių, toks Kaupinis viešai tvirtina, kad jų tikslas yra sukelti revoliuciją visoje Lietuvoje, neapsiribojant vieno sektoriaus dalyvavimu, o ne mažiau dabar jau garsi ir atgrasi jo bendramintė, pavardės neatsimenu, atvirai pripažįsta, kad didžiausias jų priešas yra net ne Nemuno aušra, o rinkimus laimėję socialdemokratai. Ką čia daugiau bepridursi, ar ne?
Žinoma, problema ne ta, kad žmonės turi vienokius ar kitokius politinius įsitikinimus, niekam nėra privalu pamėgti rinkimus laimėjusią valdžią, kuriai didelės meilės, švelniai tariant, neišpažįsta ir šių eilučių autorius, tačiau niekaip kitaip kaip baisia nešvankybe negalime pavadinti šio tragikomiško atvejo, kai žmonės be sąžinės savo politines preferencijas bando pridengti kultūros skraiste, tokiu būdu daugiau ar mažiau sėkmingai bandydami įpainioti kultūros bendruomenę į nešvarų žaidimą. (Tik žvengimo priepuolį gali sukelti tai, kad leftistinės VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų mokyklos auklėtinis Kaupinis, pripeckiojęs, kitaip nepasakysi, du trumpametražinius filmukus, save vadina režisieriumi.) Tobulame pasaulyje būtų galima tikėtis, kad kultūros žmonės tikrąją to žodžio reikšme pareikš protestą arba bent pradės muistytis, pamatę, kad kultūros vardu bando prisidengti politinio kičo peckeliai, dar labiau sujaukiantys jau ir taip nestabilią aplinką, tačiau nuosmukio eone dauguma tikriausiai pasirinks nesimuistymo taktiką, bandydami neprasikišti ir tokiu būdu išsaugoti sveiką kailį. Kaip atrodo bent man, kad ir kaip žiūrėtume, šiandien kultūros sferoje veikiantis žmogus daugiau ar mažiau nutuokia, kad vis dėlto tikroji drąsa yra ne parklupdytos ant kelių, neseniai išrinktos, bet jau nemėgstamos valdžios spardymas, o sugebėjimas atsispirti tokių kaupinių ir panašių pašlemėkų užveistai tarp kultūrininkų nuožmiai konjunktūrai. Kad ir kaip nemėgtume savo išsirinktos valdžios, jau ne emociniai ar, tarkime, estetiniai patinka-nepatinka, bet valdžios sugebėjimas stiprinti gynybines šalies pajėgas šiandien turėtų nulemti mūsų pasiryžimą toleruoti valdžią, – kuri jau pagal apibrėžimą kaip tokia, kaip valdžia apskritai yra žmogaus pažeminimas, – o savo ruožtu politinio kičo su žmogaus, apsijuosusio kultūros vėliava Budėjimu miestų aikštėse subkultūra, yra sunkiai pakeliama normalių refleksų žmogui ir gali sukelti tik nesustabdomo vėmimo iš pasišlykštėjimo epidemiją.
Kitas klausimas, kodėl autoriui ir galimai dar kažkam užkliūva perversmo organizatorių politinės preferencijos, kurios iš esmės susiveda į Šimonytės valdžios praradimo resentimentą, kai demokratinėje visuomenėje kiekvienas yra laisvas išpažinti savo politines simpatijas ar antipatijas?
Kaip jau buvo užsiminta, labiausiai nuvilia tai, kad tikrieji politinio revanšo tikslai melagingos sąmonės kaupinių platformoje yra maskuojami, pridengiami kultūros vėliava, tačiau neužmirškime ir to, jog Šimonytės valdymo laikotarpis yra tamsiausiasis metas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, taigi šimonytmečio reminiscencijos prikelia tokio grėsmingo košmaro nuotaikas, jog baugiai pašiurpsta net oda.
Tiesą sakant, apie tai esu kalbėjęs tiek daug kartų, kad net pats sau atsibodau, taigi dabar pasistengsiu būti lakonišku labiau nei tai įmanoma.
Kažkada vadinamoji Tėvynės sąjunga, kaip ir kitos iš Sąjūdžio kilusios partijos, deklaravo sąjūdinius nacionalinio išsivadavimo, tautiškumo puoselėjimo ir nepriklausomos valstybės sukūrimo tikslus, tačiau jau Šimonytės klikos valdymo politinio perversmo aplinkoje kelrode žvaigžde tapo aiškiai išsakytas lozungas, kad neva lietuviškos tautinės tapatybės puoselėjimas yra pažangos stabdis, o tautinė lietuvių kultūra yra reakcingas reiškinys.
Kad ir kaip žiūrėtume, sunku patikėti savo akimis, kad kultūrininkų pajėgos mūsų aptariamu atveju yra telkiamos tokioje politinėje aplinkoje, kurioje užgimė įsitikinimas, kad tautinė lietuvių kultūra yra reakcingas reiškinys. Tačiau nenuostabu, kad tokiai lietuviškumo išsižadėjimo subkultūrai pirmiausiai atstovauja balagano menas, t. y. išsidažęs klouno spalvomis šokėjas kaip paradigminė figūra ir kūlversčio atgal estetikos performansų sumanytojas.
Leiskite atskirai tarti žodelytį, kol dar leidžia laikas, apie tokių „kultūrininkų“ generalinį sekretorių Gelūną, kurį štai LR prezidentas be jokios ironijos lašelio, būdamas iš esmės sveiko proto pavadino iškiliu žmogumi.
Atsiprašau, bet man atrodo truputėlį kitaip. Kaip atrodo bent man, bėgant laikui, Gelūno pavardė pradės kelti ne mažiau nemalonias asociacijas nei, tarkime, Čičinsko pavardė, nors, žinoma, dėl visai kitų priežasčių.
Neturime teisės pamiršti, kad būtent Gelūno parašas „figūruoja“ Vilniaus kultūros ir sporto rūmų kaip Sąjūdžio šlovės atminimo namų dovanojimo žydams (?) akte. Kas be ko, čia daug svarbesnis dalykas nei materialiniai nuostoliai, kai išgalvotu, akivaizdžiai falsifikuotu pagrindu atimamas sukiužęs pastatas, yra tautos pažeminimas, parodant „kieno čia yra viršus“. Nesunku įsivaizduoti, kad tokie kvestionuojantys lietuviškosios populiacijos orumą, verčiantys nusižeminti, susigūžti eksperimentai šalies viduje didžiojo karo akivaizdoje yra ypač pavojingi dėl to, kad sunaikinto orumo terpėje daug sunkiau gali atgyti valia priešintis užpuolikui jau ir iš išorės.
Tik vakar sužinojau, kad tas pats Gelūnas yra šiandien veikiančios Nacionalinių meno ir kultūros premijų skyrimo komisijos pirmininkas, paskirtas į šį postą kraupiai liūdnos šlovės Kultūros ministro Kairio, savo ruožtu deleguoto partijos, kuriai vadovauja okupanto tankisto, bjauriausio XX a. išsigimėlio bičiulio anūkė.
Kada mes išbrisime…
Baisesnių rinkimų kaip 1992 metais nebuvo. Įvyko tai ko Sąjūdžio metu niekas negalėjo pagalvoti. Demokratija atskleidė per 50 metų įvykusį tautos daugumos sukomunistėjimą. Bankrutavusio komunistinio ūkio pamoka nepamokė, rinką ir konkurenciją tautos dauguma sutiko su nerimu ir nepasitikėjimu – ir iki šiol tvirtai laikosi šito TIKĖJIMO, iš esmės komunistinio. Tas nuoseklumas ir leidžia manyti, kad turime reikalo ne tik su 50 metų trukusiu tautos sąmonės apdorojimu, bet su pačia archajiška (vadinasi, daugiau mažiau komunistine) tautos kultūra. Kurios laikėsi ir laikosi (kurie gyvi) ir tarybinės lietuvių kultūros ramsčiai, kurių pakeisti nėra kam. Visi nauji kažkokie nesusitupėję, Vakarų vėjų perpūstomis ausimis ir galvomis. Taigi, pirmyn į praeitį , kurioje nebuvo Landsbergio, Kubiliaus ir, be abejo, Šimonytės, išdrįsusios nurodyti esminę, i š krivių laikų atėjusią tautos kultūros ypatybę. Galima būtų ją pakęsti ir saugoti-, jeigu ji nebūtų žudanti tautą politiškai. Per atkaklų tautos nusivylimą „ne tokia” Lietuva.
Iki 1992 rinkimų politikai prisibijojo prisikėlusios ir pakilusios tautos.. Po tų rinkimų visi pamatė kokia yra tautos dauguma, per kurią prie demokratijos valdoma ir visa tauta. Ir tada pradėjo Lietuvoje kaip grybai po lietaus dygti vagių ir sukčių partijos, nusitaikiusios paguosti sąjūdistais nusivylusią tautą.
Anūkės išsigimėlį senelį išsiaiškinom.
Ar išsiaiškinsime, ar bent pradėsim aiškintis, kas buvo Nemuno Aušros pirmininko tėvas, kas Nacionalinio Susivienijimo expirmininko tėvas, kas dabartinės praimės patėvis, kas PIŠ tėvai ir galiausiai, kas dabartinio prezidento senelis ir tėvas???
…be Pliskos baterijos neissiaiskinsi….o paskui visvien subloguosi…ir galvele sopes,todel – gal nereikia…
gyvenč Vilniuj, išsiaiškinč greitai. Su Pliska da greičia
su Pliska baigtum kaip Niezas…
Langų majoras pačiu .pasirūpintų
Beje, Jonas Čičinskas buvo žymus ekonomistas. Neįžeidinėk.
….ko stebetis,kad nac.premija buvo apdovanotas tas smurgena,rankas sluostesis trispalve – nuo tokios instaliacijos tas Geluonis matyt isleido visa rudaja substancija sau i triusikus – apsalo,skant……
..oi,jau leidzia,nuolankiai dekoju zimanoidams.
„galiausiai su trenksmu išaiškėjo“
S trieskom.
„šių eilučių autorius“
Avtor etich strok.
„daugiau ar mažiau sėkmingai“
Boleje ili mieneje uspiešno.
„jau ne emociniai ar, tarkime, estetiniai patinka-nepatinka“
Tikriausiai norėta pasakyti „emociškai ar estetiškai patinka ar nepatinka“.
„susiveda į Šimonytės valdžios praradimo resentimentą“
Svodiatsa.
„pasistengsiu būti lakonišku“
Byt lakoničnym. Lietuviškai būtų „būti lakoniškas“.
Pačioms straipsnio mintims pritariu, bet stilius labai prastas.
1. „Šių eilučių autorius“
Ne rusicizmas.
Tai lietuviškoje publicistikoje ir eseistikoje įprasta, seniai vartojama, norminė frazė. Ji reiškia „aš pats, šio teksto autorius“.
2. „Daugiau ar mažiau sėkmingai“
Ne rusicizmas.
Tai natūrali lietuvių kalbos konstrukcija, vartojama ir senesniuose lietuvių tekstuose. Rus. более или менее yra analogiškas, bet tai tarptautinis posakis – ne skolinys.
3. „Susiveda į valdžios praradimo resentimentą“
Ne rusicizmas:
– žodis resentimentas yra tarptautinis terminas (iš pranc. ressentiment, per vokiečių kalbą).
– frazė „susiveda į“ yra lietuviška, gana neutrali.
Stiliaus prasme konstrukcija abstrakti, „teoretizuota“, bet tikrai rusicizmas.
4. „Pasistengsiu būti lakonišku“
Ne rusicizmas.
Žodis lakoniškas yra tarptautinis (iš gr. Lakonija → „trumpų, glaustų posakių“).
Frazė „pasistengsiu būti“ – visiškai lietuviška.
Apibendrinimas
Nė vienas iš čia pateiktų posakių nėra rusicizmas. Tai normalios lietuvių kalbos konstrukcijos, kai kurios – tiesiog tarptautiniai žodžiai, vartojami ir daugelyje kitų kalbų.
P. S.
Man labai gėda, kad toks primityvas ir sukčius kaip tamsta pritaria šio straipsnio mintims. Taip pat , snargly, toli gražu nesi kompetentingas spręsti apie stiliaus kokybę, užstrigęs kūdikio analinio išsivystimo stadijoje.
Korektūros klaidos ištaisymas.
Stiliaus prasme konstrukcoja abstrakti, „teorizuota”, bet tikrai ne rusicicmas.
…na ja,kai toks Skaitovas ima pritarti – reikia smarkiai sunerimti…
Matote, p. Edvardai, net smarkiai surusėjęs žmogus netyčia pasakė „smarkiai“, o ne „stipriai sunerimti“. Net jam vaikystėje įgyti gimtosios kalbos įgūdžiai pralaužia vėliau užaugusį rusiškumo kiautą. Panašiai siūlau daryti ir Jums. Tiesiog prisiminkite vaikystę, kai dar nebuvote visų tų į rusų kalbą išverstų filosofinių raštų perskaitęs, ir lietuvių kalba liesis natūraliai.
…susikistum savo patarimus analan…su trenksmu – gal,Dieveduok,istiks jaknu uzkietejimas..Gal tuomet imsi galvot galva,o ne iseinamaja.
stipriai̇̃ adv., sti̇̀priai:
Sti̇̀priai penėjo paršą rudenį J. Stipriai̇̃ įkaitinti BŽ264. Tik dirbk sti̇̀priai Rud. Jau sti̇̀priai alsuosiu, kol pareisiu Lc. Buvo teip išsimokinę, griežė stipriai̇̃ Žg. Reik sti̇̀priai nutekinti, ka būtų sausa varškė Vgr. Sėsk gerai ir turėkis stipriai MPs. Duris reikia stipriai̇̃ uždaryt Ob. Uždaryti stiprių̃ stipriáusiai BŽ220. Ar jau sti̇̀priai par jum kasa bulbas? Sdk. Sti̇̀priai gėręs esu tiktai du kartu Trš. Sti̇̀priai girtas LKKIX212(Dv). Nu ryto jau buvo sti̇̀priai pašalusi Trk. Negaliu pastovėti, mun sukas galva sti̇̀priai Žeml. Sti̇̀priai papuvęs stogas Brb. Ans jau buvo senas sti̇̀priai Kl. Pakėlė rankas ir apglėbė tvirtai, tarsi tuo norėdama įrodyti, kaip stipriai jį myli V.Bub. Mirties pavojus suvienijo juos stipriau negu giminystės ryšys V.Myk-Put. Gal sti̇̀priai nelis Trgn. Vaismedžius, kurie anksti pradeda gausiai derėti, reikia genėti stipriau rš. Noriu valgyti, esu stipriai išalkusi I.Simon. [Apynių] spurgos geltonos ir, kad sutrintos ant delno, stipriai kvepia Rp. Jis stipriai pamelavo Blv. O trečias ant žirgo irgi užmigęs teip stipriai, kad jis priejęs sujudino jį už kojos, o tas nė kukšt BsPII43(Tl). Stipriai rūpinkiatės apei išlaikymą savo bičių S.Dauk. Pikčiurnienė stipriai susimąstė I.Simon. Stipriai̇̃ susijaudinti NdŽ. Buvo stipriai šalta BsPII34(Tl). Karalaitė gi verkė taip stipriai, kad net karaliui pagailo (ps.) Škn. Paėmęs kankles, sti̇̀priai suskambino JD1542. Jeib mes mus stipriai gintumbim Mž52. Ir duok stipriai pergalėt sunkius kariautojus PK145. Kariauja labai stipriai̇̃ DP176.
Stipriai vs smarkiai
Stipriai“ ir „smarkiai“ dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau tarp jų yra nedidelis skirtumas:
Stipriai – daugiau reiškia jėgą, intensyvumą, tvirtybę.
• Jis stipriai suspaudė ranką.
• Pučiantis vėjas buvo stiprus.
• Ji stipriai kvepėjo.
Smarkiai – labiau tinka kalbant apie veiksmus, įvykius, procesus, kurie vyksta greitai, audringai ar agresyviai.
• Pradėjo smarkiai lyti.
• Vairuotojas smarkiai pristabdė.
• Šuo smarkiai lojo.
Trumpai:
• stipriai = su didele jėga / intensyviai
• smarkiai = labai intensyviai + greitai / audringai / agresyviai
Dažnai galima vartoti abu, bet kartais vienas skamba natūraliau, pvz.:
Stipriai suspaudė.
Užstrigti vs įstrigti
Skirtumas tarp „užstrigęs“ ir „įstrigęs“ lietuvių kalboje yra subtilus, bet reikšmingas. Abu žodžiai kilę iš veiksmažodžio „strigti“, tačiau priešdėliai „už-“ ir „į-“ suteikia šiek tiek kitokį atspalvį.
Reikšmės skirtumas:
Įstrigęs
– reiškia, kad kas nors pateko į ką nors ir liko įstrigęs viduje; įlindo, įkrito ar įsmuko ir nebegali pajudėti.
– dažnai nurodo fizinį ar vaizdinį „įėjimą“ į ką nors.
Pavyzdžiai:
• Įstrigo raktas spynoje.
• Įstrigo kulnas plytelės tarpuose.
• Daina man įstrigo galvoje (perkeltine prasme – „įstrigo“ atmintyje).
„Įstrigti“ dažnai reiškia patekti į vietą ar būseną ir likti ten.
________________________________________
Užstrigęs
– reiškia, kad kažkas sustojo, nustojo veikti ar judėti dėl kliūties; procesas nutrūko.
– dažnai nurodo sustojimą ar veikimo trikdį.
Pavyzdžiai:
• Kompiuteris užstrigo.
• Durys užstrigo – neatsidaro.
• Užstrigau rašydamas – nebežinau, ką toliau rašyti.
• Pusrusis iš pusrūsio užstrigo analinėje neišsivystymo stadijoje.
„Užstrigti“ dažnai reiškia sustoti dėl kliūties ar neveikti kaip reikia.
________________________________________
Anūkės išsigimėlį senelį išsiaiškinom.
Ar išsiaiškinsime, ar bent pradėsim aiškintis, kas buvo Nemuno Aušros pirmininko tėvas, kas Nacionalinio Susivienijimo expirmininko tėvas, kas dabartinės praimės patėvis, kas PIŠ tėvai ir galiausiai, kas dabartinio prezidento senelis ir tėvas???
Pražiopsojau begėdišką žodžio „trenksmas” nuvertinimą.
trenksmas
prk.: Didelį treñksmą dėl niekų kelti KII7. Dvi moters tyliai, be trenksmo, įkuria draugystę „Žiburėlį“ V.Kudir. Daro nemažai trenksmo be reikalo TS1902,7-8.
….Skaitovo analinis trenksmas neina dangun…
Kas žinot, paviešinkit to ligoto iškrypėlio „skaitytojo” vardą ir pavardę. Adresą pats susirasiu. Jis nusipelnė fizinės bausmės.
…siuliau tam nuokrypai susirast koki tamsu eglyna nusibaudimui – ale nenori,nenaudelis.Sako…ir toliau gadinsiu ora – kol uztroksit…….Teks griebtis dujokaukiu,nes nepagausi ta smiki…
Nieko nuostabaus, kad tarybiniais laikais smarkiai, stipriai, galingai…”trenktam per galvą” „Skaitytojui” iki šiol visur skamba „rusicizmai”.. Šiandiena tokius reikėtų užjausti….., o ne ant jų pykti.. Širdingiems lietuvaičiams belieka „skaitytojui” nuoširdžiai palinkėti, kad jam likimas „patrankytų per galvą” taip, kad jis pagaliau išaugtų iš vaiko amžiaus, kuriame viskas skambėjo „grynai lietuviškai”.., pasibaigtų „Skaitytoją” „ant kiekvieno kampo” persekiojantys „rusicizmai”
….bijau,kad tuomet sis ponas is Skaitytojo virstu…Rasytoju…..tuomet tektu uzdaryti ir si portaleli…..
O man kilo klausimas: kodėl lietuvišką tekstą pradedate rašyti mažąja raide, o rusiškąjį – didžiąja? Ar čia iš pagarbos kai kam, ar iš liet. k. rašymo taisyklių nežinojimo?