Vėl svarstomos LRT įstatymo pataisos. Opozicija vilkina, boikotuoja Seimo posėdžius

Seime vėl svarstomos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) įstatymo pataisos. Siekiama atnaujinti LRT valdymo ir veiklos reguliavimą, padidinti skaidrumą bei sustiprinti nacionalinio transliuotojo nepriklausomumą. Pataisos rengiamos atsižvelgiant į Valstybės kontrolės audito rekomendacijas ir Europos žiniasklaidos laisvės akto reikalavimus. Lietuva dėl šių pakeitimų konsultuojasi su Venecijos komisija, kuri vertins, ar siūlomi sprendimai atitinka europinius žiniasklaidos laisvės ir nepriklausomumo standartus.

Tuo tarpu opozicija vilkina svarstymą ilgomis kalbomis ir procedūriniais veiksmais (filibusteriu), taip pat teikia daug pataisų ir pasiūlymų įstatymo projektui. Be to, opozicija siūlo alternatyvų LRT įstatymo projektą ir kartais boikotuoja Seimo posėdžius, protestuodama prieš valdančiųjų siūlomus pakeitimus.

Vytautas Valentinavičius

Apskritai manau, kad būtina taisyti Seimo statutą, nes akivaizdu, jog dabartinė tvarka palieka per daug erdvės ne atsakingam opozicijos darbui, o sąmoningam procedūrų išnaudojimui politiniams žaidimams. Ne viena demokratinė valstybė po panašių atvejų yra peržiūrėjusi savo parlamentines taisykles būtent tam, kad apribotų galimybes piktnaudžiauti Statutu ir teisėkūros procesą versti įkaitu.

Šiandien matome situaciją, kai vietoje rimtos diskusijos apie įstatymo turinį einama į procedūrinį karą, o tai jau panašėja ne į demokratinę kontrolę, bet į politinį šantažą. Todėl kai viešai kartojama, kad šantažo politiką taiko tik Remigijus Žemaitaitis, su tuo nesutikčiau, nes čia matome dar vieną pavyzdį, kaip pati opozicija imasi šantažo ir visą teisėkūros procesą paverčia cirku.

Taip, sutinku, kad LRT įstatymo pataisos yra taisytinos, diskutuotinos ir kai kuriose vietose tikrai gali kelti pagrįstų klausimų. Tačiau lygiai taip pat nemanau, kad situacija yra tokia dramatiška, kaip ją mėgina piešti opozicija, nes dažnai sąmoningai kuriamas maksimalios grėsmės įspūdis tam, kad būtų pateisinta kraštutinė obstrukcijos taktika. Tokiu būdu procedūra užgožia turinį, o viešasis interesas nustumiamas į antrą planą. Blogiausia, kad taip silpninamas ne tik Seimo autoritetas, bet ir pats pasitikėjimas demokratija, nes visuomenė ima matyti ne argumentų kovą, o triukšmą, spektaklį ir nuolatinį mėginimą kovoti už politinius interesus.

Liberalai bando sukurti įspūdį, kad Seime registruota iniciatyva riboti piktnaudžiavimą teisėkūros iniciatyvos teise esą yra kėsinimasis į žodžio laisvę ar net pačią demokratiją. Demokratijoje nė viena teisė nėra absoliuti – nei žodžio laisvė, nei susirinkimų laisvė, nei parlamentinės procedūros.

Laisvės egzistuoja kartu su atsakomybe ir tam tikromis ribomis, kurios atsiranda tuomet, kai teisės pradedamos naudoti ne jų paskirčiai, o siekiant trikdyti institucijų darbą. Būtent todėl demokratinės valstybės nustato ribas neapykantos kalbai, smurtą kurstančiai retorikai ar kitoms formoms, kurios formaliai gali būti pateikiamos kaip „nuomonės raiška“, tačiau faktiškai griauna pačią demokratinę tvarką. Lygiai taip pat ir parlamentinės procedūros negali būti naudojamos kaip instrumentas sabotuoti teisėkūros procesą ar paversti parlamentą politinių žaidimų arena.

Paradoksalu, kad patys opozicijos atstovai šiandien viešai grasina piktnaudžiauti teisėkūros procedūromis, tačiau tuo pat metu tvirtina, jog bet koks bandymas užkirsti kelią tokiam piktnaudžiavimui esą yra demokratijos ribojimas. Tai iš esmės reiškia pripažinimą, kad procedūros naudojamos kaip spaudimo ar šantažo priemonė. Parlamentas negali tapti vieta, kur teisėkūros iniciatyva naudojama kaip instrumentas blokavimui, vilkinimui ar politiniam spektakliui.

Demokratinėje sistemoje opozicija turi teisę kritikuoti, siūlyti alternatyvas ir kontroliuoti valdžią, tačiau tai nėra teisė paversti teisėkūros procesą įkaitu. Kai procedūros pradedamos naudoti kaip taktinis ginklas, jos praranda savo pirminę paskirtį – užtikrinti racionalų ir skaidrų įstatymų leidybos procesą.

Būtina taisyti Seimo statutą, nes akivaizdu, jog dabartinė tvarka palieka per daug erdvės ne atsakingam ir konstruktyviam opozicijos darbui, o sąmoningam procedūrų išnaudojimui politiniams žaidimams.