Šiandien Europą krečia ekstremizmo karštinė. Didžiausia problema – tai, kad į vienos pusės ekstremizmą kita pusė atsako ekstremizmu. Tarsi gaisrą būtų galima užgesinti žibalu.
Poliarizacijos kontekste vis sunkiau išlaikyti tokias dorybes kaip teisingumas, nuosaikumas, artimo meilė ir sveikas protas. Politikai, kurių užduotis būtų puoselėti šias dorybes ir diegti jas visuomenėje, renkasi lengviausią kelią – išnaudoti padėtį.
Ekstremistinės ideologijos dažnai remiasi apibendrinimais. Šis principas įkvėpė ir Holokaustą. Aktyvus žydų dalyvavimas kapitalo pasaulyje ir jam priešiškame marksistų judėjime apibendrintas iki visos tautos. Šiandien apibendrinamas islamas. Islamo teroristų problema išplečiama iki visos musulmonų bendruomenės.
Tai daro žmonės, kuriems apie religinį ekstremizmą derėtų kalbėti ypač santūriai ir savikritiškai, būtent – radikalūs katalikai. Pati katalikybė nėra problema. Joje esama visko – ir gilaus Pranciškaus Asyžiečio humanizmo, ir išskirtinės Tomo Akviniečio intelektualinės šviesos, ir gotikos dvasinio polėkio. Lietuvių tautai Katalikų Bažnyčia dovanojo vieną kalbos tėvų – Mikalojų Daukšą, modernios lietuvybės pranašą Motiejų Valančių, legendinį dainių Maironį, daugelį Vasario 16-osios signatarų ir pokario partizanų.
O kartu, šalia tauriausių šventumo pavyzdžių, katalikybės istorijoje – kryžiaus žygiai ir inkvizicija. Oficiali Katalikų Bažnyčios pozicija seniai viską sustatė į vietas. Vatikanas atgailavo už praeities nuodėmes. Kas kita – radikalūs katalikų schizmatikai. Jie su sektantišku įkarščiu aiškina, kad atgailauti nėra už ką. O jei taip – jie bet kada tai pakartotų, jei tik jiems būtų suteikta proga. Oficialus katalikų ekstremistų atstovas Seime yra atvirai pasisakęs už Artimųjų Rytų religinės politikos modelį. Ir būtent jis peikia islamą.
Šie ekstremistai bando glaistyti tai, dėl ko oficiali Bažnyčia atgailauja. Neva, inkvizicija nei žudė, nei kankino. O jei kankino, tai švelniai. Žudė pasaulietiniai teismai – lyg jie viduramžiais ar net renesanso laiku būtų veikę be Bažnyčios palaiminimo. Kryžiaus žygiai teisinami krikščioniškų žemių atsiėmimu. Nors jokių krikščioniškų, pagoniškų, musulmoniškų žemių niekad nėra buvę: yra tiktai konkrečių tautų žemės. Frankai Levante buvo didesni okupantai nei saracėnai. O kryžiaus žygiai prieš baltus iškrenta net ir iš šio konteksto.
Taip, šiandien katalikų ekstremistai nei žudo, nei kankina. Galutinis sprendimas ir nacių Vokietijoje atėjo ne iš karto. Viskas prasidėjo nuo kultūrinių ir politinių teisių ribojimo. Kaip šiandien, katalikų ekstremistams kalbant apie visų kitų religijų – musulmoniškų, pagoniškų, protestantiškų – viešos raiškos ribojimo. Nes bendrasis gėris įpareigojantis valstybę apibrėžti, kas yra teisinga, o kas – klaidinga religija.
Tai net nėra skirties linija tarp modernių ir tradicinių katalikų. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas buvo tradicinis katalikas, drąsiai stojęs į vieną gretą su protestantais, pagonimis ir laisvamaniais, kai reikėjo ginti moralines ir patriotines vertybes. Priešingai, kai kurie modernūs katalikai parlamente užmiršta, kad jie – katalikai, kai reikia ginti socialinį ar moralinį Bažnyčios mokymą, bet prisimena esą katalikai, kai reikia susirinkti katalikų rinkėjų balsus, užspaudžiant kokią nors religinę mažumą.
Problema nėra nei tradicija, nei modernybė. Problema – savikritikos stoka ir agresijos perteklius. Kaip dešinįjį ekstremizmą pirmiausiai įžvelgia kairieji ekstremistai, taip katalikų ekstremistai ieško ekstremizmo kitų religijų bendruomenėse. Čia įsimaišo dar ir manipuliacijos elementas. Neva, jei gini religijos laisvę, tai nori, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau musulmonų. Išeitų, jei nesi agresyviai nusiteikęs prieš dramblius, tai nori dramblius apgyvendinti Lietuvoje. O jei kovoji už banginių teises, greičiausiai, pats esi banginis.
Tautiniu požiūriu, lietuvis musulmonas yra Lietuvos valstybės šeimininkas. O afrikietis krikščionis, geriausiu atveju – svečias, blogiausiu – okupantas. Valstybės pagrindas yra tauta, o ne religija. Ciniškiausia, kad religiją virš tautos keliantys ekstremistai vadina save nacionalistais. Jie net nėra ragavę nacionalizmo.
Taigi, tradiciniam, nuosaikiam senbuvių Lietuvos musulmonų islamui – taip. Ekstremistiniam islamui – ne.
Lygiai tą patį būtina pasakyti ir apie katalikybę, ir apie protestantizmą, ir apie pagonybę. Pagarbos vertos tik tos religinės grupės, kurios gerbia kitų religijų teises. Nebūtinai pripažindamos jas lygiavertėmis.
Nėra nieko blogo manyti, jog sava religija – teisingiausia. Blogis kyla tada, kai sava religija įtvirtinama politine, teisine ar fizine galia. Tai galiausiai kenkia ir pačiai religijai, nes idėjinius žmonės joje keičia prisitaikėliai.
Seni žmonės dar atsimena, kaip džiaugėsi, kai Lukiškėse buvo nugriauta mečetė. Ne vieta mečetėms mūsų šventoje baltų žemėje, net kažkokioms „nuosaikioms“, „senbuvių“ ar pan. Neturi jų čia būti, jokių.
Visgi geriausia be jokio islamo. Pasakykit tam ***** – eik tu senas kriene…
Ot ***** , užžvaigždino tokį nekaltą žodį.
Testas
D *****
P *****
I *****
Kr *****
Kv kvailys
Ž *****
Ž žydelis
H homoseksualas
N negras
L lezbietė
Pas muslimus praktikoje įtvirtinta agresyvaus veisimosi ir dauginmosi doktrina , pas krikščionis tai Biblijos puslapiuose užfiksuota egzotiška moralinė norma, ne daugiau. Užtai parama JAU gimusiems pas krikščionis neturi ribų. Tas būtų gerai jeigu musulmonai ir pagonai nepiktnaudžiautų krikščioniška pagalba maistu ir vaistais be saiko gimstantiems .
Įdomu kodėl šiuolaikinis neopagoniškumas paprastai labiau paplitęs ir matomas istoriškai protestantiškose šalyse, ypač Jungtinėje Karalystėje,Vokietijoje, Šiaurės Amerikoje ir Skandinaviškuose kraštuose, palyginti su istoriškai katalikiškais ar ortodoksiniais regionais.Nors katalikybė suteikia aukštą moralinį ir doktrininos „maksimumą“, neopagonybė siūlo „minimumą“, kuris yra patrauklus sekuliarizuotai postkrikščioniškai visuomenei besibaidančiai ir nenorinčiai struktūrizuotų religinių normų.
Kundrotas stumdamas „savo sugalvotą” ne ekstremizmą- planą adžendą, agenda 2050 metai, Lietuva be lietuvių- katalikų ir Europa be katalikybės.Tegu autorius nuvyksta į kokį Kabulą,ar Islamabadą ir ten suskaičiuoja katalikiškas bažnyčias,o sveikai parvykęs iš ten lai pasivaikšto po Londoną ar Berlyną.Kad Kundrotui nereikėtų toli keliauti ir skaičiuoti,tai Berlynę yra 80 mečečių, Afganistano Kabule,tik 1 katalikiška bažnyčia stūkso.Londone 500 mečečių.
Kaip skelbia Jungtinės Tautos beveik 400 milijonų krikščionių visame pasaulyje susiduria su persekiojimu ar smurtu, ir tai yra labiausiai persekiojama religinė bendruomenė pasaulyje. Dėl su tikėjimu susijusio persekiojimo kasmet nužudomi tūkstančiai krikščionių, o pastaraisiais metais šis skaičius svyruoja nuo maždaug 4500 iki beveik 6000.
Paspėliokime kokie ne ekstremistai žudo Afrikos krikščionis?
Jei palygintume religinį rytinio pusrutulio žemėlapį, koks jis atrodė 635 metais po Kristaus su žemėlapiu 751 metais po Kristaus skirtumai būtų stulbinantys. Žemėlapyje 635 metais krikščionybė pavaizduota,kaip vienintelis tikrai besiplečiantis pasaulio tikėjimas. Ji užpildė Pietų Europą, miškus į šiaurę nuo Alpių ir Britų salas. Ji dominavo šiandieniniame Alžyre, Tunise ir Libijoje ir buvo aptinkama iki pat Nilo upės šiandieniniame Egipte, Sudane ir Etiopijoje. Azijoje krikščionybė išplito iki pat Gruzijos ir Armėnijos. Ji užpildė Persiją, buvo aptinkama kai kuriose Arabijos ir Indijos dalyse ir per Šilko kelią per visą Vidurinę Aziją (dabartinį Uzbekistaną ir aplinkines šalis). O 635 m. persų krikščionių misionieriai buvo palankiai priimti Tang dinastijos Kinijos sostinėje Siane.
Priešingai, religinis žemėlapis, skirtas 751 metams (metams, kai buvo užbaigti arabų užkariavimai), rodo, kad islamas jau dominuoja visuose Afrikos ir Azijos regionuose, kurie anksčiau buvo daugiausia krikščioniški. Šiaurės vakarų Afrikoje (kadaise Tertuliano, Kiprijono ir Augustino – ankstyvosios Vakarų krikščioniškosios minties milžinų – gimtinėje) krikščionybė beveik be pėdsakų išnyko. Egipte ir Nubijoje (dabartinis Sudanas) ji tapo mažumos dalimi. Azijoje krikščionybė išnyko iš Arabijos ir beveik išnyko iš Šilko kelio regionų, o Sirijoje ir Persijoje tapo mažumos dalimi. Visas krikščioniškojo pasaulio centras ištuštėjo, ir tik pakraščiuose – didžiojoje Europos dalyje, Etiopijos kalnuose, pietų Indijoje ir Kinijoje – bažnyčia galėjo toliau vystytis netrukdoma pusmėnulio užkariautojų.
Taip pat didelė Iberijos pusiasalio dalis (šiuolaikinė Ispanija ir Portugalija) buvo valdoma islamo beveik 800 metų, nuo 711 m. iki 1492 m.
Visi šie pokyčiai įvyko per mažiau nei 120 metų. Kas nutiko? Islamo iškilimas ir arabų kariniai užkariavimai pertvarkė pasaulį, sukurdami žemėlapį, kurį vis dar atpažįstame iki šiol, su daugiausia krikščioniška Europa ir daugiausia musulmoniška šiaurine Afrika bei vakarų Azija.
Jei Kundrotui norisi bėgti nuo lietuviško katalikiško „ekstremizmo” ,tai jam reikia būtinai bėgti į JAV evangelinį krikščionišką „ne ekstremistinį” sionizmą,kai Amerikos evangelikų pateptas misijai Trumpas, su Natanjahu sugriovę Iraną pradės trečios žydų šventyklos Jeruzalėje atstatymą,kurs didįjį Izraelį ir lauks mesijo.Mesijo laukę nesulaukę,Natanjah tikriausiai pats atsisės į trečios šventyklos sosto krėslą.Ten reikės ir Kundroto rankų akmenims panešioti,galima ir neholokaustinėje Gazoje apsilankyti.
„Nes bendrasis gėris įpareigojantis valstybę apibrėžti, kas yra teisinga, o kas – klaidinga religija.”
Koks nesusipratimas…
——–
Kas gi yra tas bendrasis gėris, kuris net gali įpareigoti valstybę????
Klaidinga religija yra bet kuri žmonių sugalvota, atrasta, religija.
Teisinga religija yra apreikšta ir teisingai suprasta religija.
Visos dabartinės pagrindinės religijos – islamas, judaizmas, krikščionybė – yra tiek apreiškimų, tiek žmonių fantazijų mišinys. Ir toje apimtyje, kiek jos yra žmonių fantazijų mišinys, jos yra klaidingos religijos. Būtent dėl to vis dar vyksta karai ir nesutarimai. Kadangi pagonybė yra žmonių sugalvota religija, ji gali tempti nebent tik į viduramžiškus ar dar senesnius karus ir priešiškumus tarp kaimynų, nes visi karai nuo tų priešiškumų ir prasidėdavo…
Ir tol, kol kvailiai rėkaus, kad štai tik šita religija, štai tik šita sekta, štai tik šis mokytojas yra teisūs, tol šis pasaulis murkdysis tame mėšle, kuriame skęsta dabar ir visi kariaus su visais.
Tačiau šį pasaulį išgelbės tik tikroji religija, kurią šis pasaulis pamažu atras…
—–
Ir jokia valstybė nesugebės apibrėžti teisingos religijos. Ją atras pavieniai tikintieji. O kada jie pradės teisingai bendradarbiauti, jų vaisiai sunokins neįtikėtinus rezultatus…
…pasijuskime romuvieciais,su tikru senoviniu musu proteviu tikejimu ir pasaulejauta.Eina ta krikscionybe,primesta nieksybem,zmogzudystem ir melais ….po velniu.Stai ir viskas,broliaiir seses.
Pablevyzgok dar.
…kur vacys,kaip ir kur vilija..
Silpna. Būk vyras, pasiųsk *****
…gerai jau – eik.
„Išeitų, jei nesi agresyviai nusiteikęs prieš dramblius, tai nori dramblius apgyvendinti Lietuvoje.”
Išeina kitaip. Jei nesi agresyviai nusitekęs prieš dramblius, tai negali išvyti dramblių didėjančios kaimenės, trempiančios tavo daržus. Taip išeina. Atidėjus dramblius, problema augančiuose migrantų kiekiuose . Jei jie artimos kultūros, priimti kengviau, bet ir tokiu atveju, didėjant kiekiui, į pirmą vietą išeina kiekio problema. Kokią ir stebime dabar Europoje. Katalikus, krikščionis žeidžia atvykėlių tikėjimas; tokius pat katalikus jie priimtų be apribojimų? Ne , didėjant kiekiui auga kiekio problema, aštrinanti kultūrinio trynimosi keliamą irzlumą ir tampa svarbiausia. Net katalikams, tegu jie ir stengtųsi išlikti tikėjimo gynimo pozicijose. Betgi kas liktų vietiniams, krikščionims, jeigu ateiviai imtų laimėti rinkimus ir , pvz, įsitvirtintų kariuomenės generalitete? Ak, to negali būti! O kodėl negali, jeigu tai įvyko, ir ne bet kur, o visoje pačių kikščionių įsisavintoje Amerikoje.