Kai Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas viešai prakalbo, kad vokiečiai turi vėl daugiau dirbti, dalis Vokietijos visuomenės reagavo taip, lyg būtų liepta grįžti į vergiją. „Mes šioje šalyje turime vėl daugiau dirbti ir dirbti našiau. Ne su keturių darbo dienų savaite ir ne su patogaus gyvenimo filosofija mes išlaikysime savo gerovę“, – pareiškė kancleris, ir progresyvioji publika nusprendė: jis „nesupranta žmonių“.
Tai iš dalies tiesa, nes Merzas gerai supranta, kaip veikia ekonomika, bet kažkodėl nenori suprasti, kaip veikia paskatų ir stabdžių sistema. O juk turėtų suprasti, kad žmonės elgiasi racionaliai. Ir racionalus vokietis šiandien mato labai paprastą dalyką: dirbti daugiau – kvaila, dirbti mažiau – protinga, nedirbti – nėra nepadoru. Ne dėl to, kad vokiečiai staiga aptingo, o dėl to, kad valstybė ilgus metus kryptingai kūrė sistemą, kurioje darbas prarado patrauklumą.
Vokietijos politinė klasė dabar stebisi: kodėl žmonės renkasi keturių dienų savaitę, dalinius etatus, ankstyvą pasitraukimą iš darbo rinkos? Stebisi taip, lyg būtų pamiršusi, ką pati padarė. O juk padarė darbą finansiškai mažai patrauklų, o nedarbą – toleruojamą.
Pradėkime nuo mokesčių
Vokietijoje papildomas darbas apmokestinamas taip, tarsi tai būtų ne skatintina pastanga, o nusižengimas. Kuo daugiau dirbi, tuo greičiau patenki į aukštesnių mokesčių tarifų lygį, kurie darosi panašūs į bausmę už iniciatyvą. Vidurinė klasė dirba ir moka didelius mokesčius, bet gauna mažai net ir moralinio visuomenės dėkingumo. Žmogus, kuris svarsto, ar verta dirbti ilgiau, labai greitai supranta: papildomos darbo valandos ištirps didesniuose mokesčiuose. Todėl sprendimas dirbti mažiau tėra tik racionalus prisitaikymas prie sistemos.
Socialinė parama
Kitas aspektas – socialinė parama. Ji Vokietijoje pastaraisiais metais buvo perkurta su ypatingu jautrumu. Parama turi būti ori, nedirbantis žmogus neturi jaustis spaudžiamas, neturi jaustis skolingas. Rezultatas – parama tapo ne laikina atrama, o gyvenimo kasdienybe. Skirtumas tarp dirbančio ir nedirbančio sumažėjo iki tokio lygio, kad jis tapo beveik filosofinis.
Dažnai sakoma: „Žmonės juk ne piktybiški.“ Tai teisinga, bet valstybė neturi būti statoma ant prielaidos, kad visi elgsis ne racionaliai, o „idėjiškai teisingai“. Ji turi būti statoma taip, kad dirbti būtų akivaizdžiai materialiai naudingiau, nei nedirbti. Ir turi egzistuoti labai akivaizdus skirtumas tarp dirbančio pajamų ir nedirbančiojo išmokų. Vokietijoje šis principas tyliai buvo padėtas į stalčių. O tada visi nustebo, kad žmonių požiūris į darbą pasikeitė.
Dalinis darbas
Dalinis darbas kadaise buvo išimtis, o šiandien – norma. Jis tapo pasirinkimu „dėl savijautos“. Jis pateikiamas kaip pažangos ženklas, kaip brandžios visuomenės atributas. Pilnas darbo laikas tuo tarpu pamažu vaizduojamas kaip keistas reliktas, tarsi žmogus, dirbantis penkias dienas per savaitę, būtų ne atsakingas, o tiesiog „nesusitvarkęs savo gyvenimo“, nekuriantis „darbo ir poilsio balanso“. Valstybė šią logiką palaimino. Profesinės sąjungos ir kairieji aktyvistai ją romantizavo. Rezultatas – darbo rinka, kurioje norma tapo išimtimi, o išimtis – norma.
Darbas nebėra vertybė
Keičiasi ir ideologija. Viešajame diskurse darbas nebėra vertybė. Jis tapo problema. Jis siejamas su perdegimu, išnaudojimu, neteisinga sistema. Kalbėti apie pareigą – blogas tonas. Kalbėti apie atsakomybę – senamadiška. Svarstyti apie tai, kas ir kodėl turi išlaikyti visą šią gerovės architektūrą – beveik nepadoru. Gerovė pateikiama kaip savaiminė būsena. Kaip oras. Kaip vanduo. Kaip savaiminė „žmogaus teisė“. Tik kažkodėl niekas nebenori kalbėti apie tai, kas už visa tai moka.
Pensijų sistema
Situacija pensijų sistemoje ypač ironiška. Vokietija sensta. Bet sistema sukurta taip, kad jaunesnės kartos mato: jie moka daug, o gaus mažai. Pensijų išmokos tampa vis labiau panašios į finansinę piramidę, kuri veikia tol, kol yra kam mokėti. Bet kai dirbančiųjų mažėja, o pensininkų daugėja, kas ateityje dengs skirtumą ? Todėl racionalus jaunuolis žiūri į šią sistemą ir klausia: kam dirbti iki išsekimo, jei nauda atitenka sistemai, kuri nebegarantuoja ateities ? Jis gali nuspręsti dirbti mažiau, gyventi kukliau, bet bent jau išvengti to jausmo, kad atiduoda dalį savęs ten, iš kur jam pačiam nieko negrįš. Bet valstybė šį klausimą laiko nepatogesniu už pačią problemą.
Ir tada tie patys politikai klausia: kodėl žmonės nenori dirbti ? Jie nori. Tik ne tokiomis sąlygomis. Ne toje sistemoje, kuri laiko juos ne partneriais, o begaliniu lėšų šaltiniu visokiems ideologiniams eksperimentams.
Imigrantai noriai naudojasi dosnia paramos ir išmokų gausa
Vokietija ilgus metus kalbėjo apie tai, kad reikia daugiau darbo rankų. O tada atidarė duris masiškai migracijai iš atsilikusių šalių ir staiga paaiškėja: naujai atvykstantys dažniausiai tampa ne mokesčių mokėtojais, o socialinės paramos gavėjais, kurie noriai naudojasi dosnia paramos ir išmokų gausa. Todėl, kad sistema jiems leidžia rinktis lengvesnį kelią. Vokiečių darbuotojas mato: jis dirba, moka, o kažkas kitas gauna iš tos pačios sistemos panašų rezultatą nedirbdamas.
Prie bendro vaizdo prisideda ir biurokratija. Vokietija tapo šalimi, kurioje bandyti kažką padaryti reiškia prašyti leidimo iš dešimčių institucijų, užpildyti dešimtis formų ir laukti mėnesius atsakymo, kuris dažnai bus neigiamas. Bet jei nori gauti valstybės paramą, tai procedūra paprasta. Logika akivaizdi: valstybė baudžia iniciatyvą ir skatina pasyvumą. Todėl darbas pamažu nustoja būti siekiamybe.
Esminis klausimas lieka neatsakytas
Kancleris moralizuoja, bet problema yra ne vokiečių tinginystė. Problema ta, kad Vokietija per ilgai kūrė sistemą, kurioje daug dirbti tampa tiesiog kvaila. Valstybė pati išmokė savo piliečius prisitaikyti prie tos sistemos – nedirbti.
Kairiųjų politikų ir kairiosios spaudos reakcija į šią kanclerio kalbą buvo arši ir nuspėjama. Užuot ginčijęsi su Merzo iškelta problema – kodėl dirbti daugiau neapsimoka – jie pasirinko seną taktiką: kalbą pavadino „puolimu prieš darbuotojus“, patį kanclerį apkaltino „atitrūkimu nuo realybės“, o diskusiją nukreipė į jausmų ir savijautos plotmę. Socialdemokratai ir profesinės sąjungos ėmė kalbėti apie „perdegimą“, „psichinę sveikatą“ ir „pusiausvyrą“. Esminis klausimas lieka neatsakytas – kas finansuos socialinės gerovės valstybę, kai dirbančiųjų vis mažės.
Kuo jūs daugiau dirbsite, tuo mes geriau gyvensime!
„valstybė ilgus metus kryptingai kūrė sistemą“
„Vokietija ilgus metus kalbėjo apie tai“
Rusicizmas „dolgije gody“. Lietuviškai būtų „metų metais“.
Šiaip geras straipsnis.
>>>> Skaitytojas 2026-02-04 , 18:21
,,Šiaip geras straipsnis.”
Šiaip straipsnis PRASTOKAS, jeigu nepasakius, kad visai prastas.
Kodėl?
Todėl, kad esmė NUTYLIMA…
Todėl, kad mintis (kaip per LRT) nuvedama ,,į pievas”.
Konkrečiai.
,,Imigrantai noriai naudojasi dosnia paramos ir išmokų gausa
Vokietija ilgus metus kalbėjo apie tai, kad reikia daugiau darbo rankų. O tada atidarė duris masiškai migracijai iš atsilikusių šalių ir staiga paaiškėja: naujai atvykstantys dažniausiai tampa ne mokesčių mokėtojais, o socialinės paramos gavėjais, kurie noriai naudojasi dosnia paramos ir išmokų gausa. Todėl, kad sistema jiems leidžia rinktis lengvesnį kelią. Vokiečių darbuotojas mato: jis dirba, moka, o kažkas kitas gauna iš tos pačios sistemos panašų rezultatą nedirbdamas.
Prie bendro vaizdo prisideda ir biurokratija. Vokietija tapo šalimi, kurioje bandyti kažką padaryti reiškia prašyti leidimo iš dešimčių institucijų, užpildyti dešimtis formų ir laukti mėnesius atsakymo, kuris dažnai bus neigiamas. Bet jei nori gauti valstybės paramą, tai procedūra paprasta. Logika akivaizdi: valstybė baudžia iniciatyvą ir skatina pasyvumą. Todėl darbas pamažu nustoja būti siekiamybe.”
Čia surašyta tokia biurokratinė raizgalynė, kad…
(Ar tik nebus pats ryškiausias Sutkaus nusikalbėjimas… o gal parašymas pagal ,,zadanija”.)
Ir taip, papunkčiui
1. ,,Imigrantai noriai naudojasi dosnia paramos ir išmokų gausa”
Sutkau Sutkau, kam šitai rašai LTR, Delfiui ar pozicijai, a?
Imigrantai. Hmm?
Kokie jie imigrantai? Jie OKUPANTAI !!!
Jie tarnauja baltosios europiečių rasės naikinimui… Radžvilo pasisakymai europarlamento rinkimų debatuose… su konkrečiomis citatomis…
Todėl, visi rašeivos, baikit malti ,,maltinukus” apie ‘imigrantus’… ir džiaugtis ,,gerais straipsniais”.
2. ,,Vokietija ilgus metus kalbėjo apie tai, kad reikia daugiau darbo rankų.”
Dar nuo pokario (!!!) aišku, kad turkai į Vakarų Vokietiją TOKIOMIS SĄLYGOMIS buvo ,,importuojami” pagal frankfurtizmo gaires…
3. ,,O tada atidarė duris masiškai migracijai iš atsilikusių šalių ir staiga paaiškėja: naujai atvykstantys dažniausiai tampa ne mokesčių mokėtojais, o socialinės paramos gavėjais, kurie noriai naudojasi dosnia paramos ir išmokų gausa. Todėl, kad sistema jiems leidžia rinktis lengvesnį kelią.”
Ir kam ta masinė migracija, ir dar į Europą (į ES, į frankfurtietišką ES), ir dar su TOKIOMIS SĄLYGOMIS, a?
Ar ne tam, kad GALUTINAI pribaigti baltuosius europiečius… ir visą baltąją rasę…
O tas bla bla bla apie ,,darbo rankas”, senstančią Europą” ir t. t., ir pan. tėra ,,MAKARONAI” baltiesiems baklažanams.
Ir čia ne vienas, ar keli punkteliai (!!!) , čia VISA SISTEMA (!!! !!! !!!)… apie ką nei Sutkus, nei kiti suk””’nisti rašeivos net mažiausios užuomenos neištena….
Beje, kuom jūs skiriatės nuo LRT ,,laisvo žodžio” skleidėjų ir gynėjų, a? Kuom?
4. ,,Vokiečių darbuotojas mato: jis dirba, moka, o kažkas kitas gauna iš tos pačios sistemos panašų rezultatą nedirbdamas.”
,Vokiečių darbuotojas” nieko nemato!
Tas ,,Vokiečių darbuotojas” yra tiek ir taip nuzombintas, užzombintas, sumankurtintas (primetant kolektyvinę kaltę…), kad ne tik šviesos tunelio gale, bet ir paties tunelio neliko…
Finito la comedia.
5. ,,Prie bendro vaizdo prisideda ir biurokratija.”
O kaipgi… Va čia Sutkau esi visiškai teisus…
Ir jeigu dar pridėtum, kad ir pačių vokiečių valdininkai nuolankiai dirba frankfurtizmui, būtum teisus 200%.
6. ,,Vokietija tapo šalimi, kurioje bandyti kažką padaryti reiškia prašyti leidimo iš dešimčių institucijų, užpildyti dešimtis formų ir laukti mėnesius atsakymo, kuris dažnai bus neigiamas. Bet jei nori gauti valstybės paramą, tai procedūra paprasta. Logika akivaizdi: valstybė baudžia iniciatyvą ir skatina pasyvumą. Todėl darbas pamažu nustoja būti siekiamybe.”
Kodėl yra taip?
Kaip taip atsitiko*, kas susiformavo* būtent tokia sistema*… tarnaujanti baltųjų kolapsui…
,,Logika akivaizdi: valstybė baudžia iniciatyvą ir skatina pasyvumą.”
Apie pasyvumą… jau daug kartų rašiau… bet visiems dzin…
Kartai iškyla klausimas apie europietiškas vertybes*, ir jų išvardijimo nebuvimą.
Prašom, visuomeninis pasyvumas – viena iš jų, bet ne pirmoji.
——-
Dabar adminas skubiai visą straipsnį nukels į archyvą, o galimai ir visai ,,užlauš”… būna…
Matomai todėl, kad leftizmas ,,pralaimi”.
Kažkur skaičiau ,kad fokiečiai kariuomenei ir vargšų migrantų išmokoms , skiria beveik po lygiai pinigų.
Valdas Sutkus vietiniams „europiečiams” pasakoja, kad ” Vokietijos kancleris ragina daugiau dirbti, bet vokiečiams tai neapsimoka… Vokietijos politinė klasė dabar stebisi: kodėl žmonės renkasi keturių dienų savaitę, dalinius etatus, ankstyvą pasitraukimą iš darbo rinkos?…”…
Pasižiūrėjus į Merzo „dirbamą darbą”, jo „darbo pagamintos produkcijos”, beje, kaip ir Lietuvos „politinio” sektoriaus „darbo pirmūnų produkcijos”, žmonėms ” duodamą naudą”, žmonės mato, kiek ir už kokį pinigą tokioje visuomenėje visokio politinio plauko „darbų pirmūnai” dirba ir gyvena vadovaudamiesi „elito” dėsniu – tikras, visuomenei naudingas darbas myli ***** , o ***** darbą myli…
Sutkui „Esminis klausimas lieka neatsakytas – kas finansuos socialinės gerovės valstybę, kai dirbančiųjų vis mažės…”
Šių dienų lansberginio ***** laivo „patriotinis optimistas”, išsikasęs prie namų priedangą, pagal valdančių rekomendacijas pasiruošęs linksmais sutikti ateinančią dieną „X”…, tegali Sutkų nuraminti.. ATSAKYMAS į jo klausimą yra AKIVAIZDUS.. Tokios kaip Lietuva „geros valstybes” FINASUOS SU KAUPU tokių kaip Merzas, Nausėda… su visomis „politinių” DARBOGOLIKŲ KOMANDOMIS, ” UŽKREČIANTIS, PRODUKTYVUS… VISUOMENEI BE GALO, KRAŠTO NAUDINGAS, PINIGINGAS JŲ DARBAS…